VAIKĄ MUŠA TAS, KAS JO NEGERBIA

Šeimoms, auginančioms vaikus, neretai tenka balansuoti ant trapios linijos. Vienas neteisingas žingsnis, ir tau skrieja kaltinimai pažeidus besiformuojančio žmogaus teises.

"Jūs negalite taip elgtis!" – pro dantis sušvokštė įsižeidęs keturiolikmetis, kurį aštresniu žodžiu bendraamžių akivaizdoje sudrausmino klasės auklėtoja.

Panašaus atsako sulaukė ir tėvai, pyplę penktokę įtupdę į kampą už melą. Nepaklusniai atžalai skyrę namų areštą ar subarę pakeltu tonu pažeidžiame vaikų teises?

"Anaiptol. Kiekvienas atvejis labai individualus. Svarbiausia suvokti, kad vaikas yra toks pats žmogus, kaip ir suaugęs", –  įsitikinusi Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Daugėlienė, birželio 1-ąją minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, sutikusi pakalbėti apie jauniausių kauniečių pareigas ir teises.

– Tuomet pradėkime nuo to, koks suaugusiųjų elgesys laikomas vaiko teisių pažeidimu?

– Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, turi visas teises. Teisę būti sveikam, teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi. Viskas, kas susiję su jo interesų nepaisymu, nepagarba ir įžeidinėjimu, laikoma vaiko teisių pažeidimu. Tiksliau visa tai aprašoma Vaiko teisių apsaugos įstatyme. Tik noriu pabrėžti, kad kiekvienas atvejis yra nagrinėjamas individualiai, todėl apibendrinti ir sakyti, kad vienoks ar kitoks veiksmas prieš vaiką traktuotinas kaip jo teisių pažeidimas, tikrai nenorėčiau.

– Ten, kur teisės, ten ir pareigos. Kaip dėl pastarųjų?

– Kiekviena teisė suponuoja pareigą. Jeigu yra vaiko teisė į mokslą, yra ir pareiga mokytis. Negalima atskirti vaiko teisių nuo pareigų – jos viena šalia kitos.

Daugiausia fiksuojame atvejų, kai tėvai nesutaria dėl atžalos gyvenamosios vietos, bendravimo su juo, mokyklų ar net lankomų būrelių.

– Kas dažniausiai pažeidinėja vaikų teises?

– Daugiausia fiksuojame atvejų, kai tėvai nesutaria dėl atžalos gyvenamosios vietos, bendravimo su juo, mokyklų ar net lankomų būrelių. Vaikas šiame procese patiria labai didelę traumą, nes tampa įkaitu suaugusių žmonių ginče. Liūdniausia, kad artimieji pamiršta, jog kažkada jų sūnus ar dukra gimė iš didelės meilės, kad jis ar ji – toks pats žmogus kaip jie,  suaugusieji. Neretai mamos, pabrėžiu, mamos, mano, kad vaikas yra jų nuosavybė, o tėtis – tik priedas. Ši tendencija labai ryški ištuokų bylose. Kai bandome pabrėžti, kad taip nėra, o abiejų tėvų teisės ir pareigos yra vienodos, sulaukiame savotiško mamų pasipiktinimo: kaip gali būti, juk aš mama! Kitas aspektas, kai vaikų teises pažeidžia tėvai, neturintys elementarių motinystės ar tėvystės įgūdžių. Galbūt jie nebuvo to mokomi ir nesuvokia, kad duoti manų košės kūdikiui, kuriam vos du mėnesiai, negalima. Jiems juk tai atrodo normalu.

– Vaikų teisės pažeidžiamos ne tik nesusikalbėjimu ar nepriežiūra. Dar yra ir fizinis smurtas.

– Kasdien gauname pranešimų, kad vaikas tapo smurto auka, smurto proveržio liudininku ar dalyviu. Turiu omenyje situacijas, kai vaikai bando įsiterpti tarp smurtaujančių tėvų. Liūdna, tačiau vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kai vaikai šeimose yra mušami. Taip, ne žodį, ne pokalbį, o pakeltą ranką kai kurie tėvai supranta kaip geriausią auklėjimo priemonę.

Ką apie tai manau? Tai didžiausia nepagarba savo meilės kūriniui. Yra ir kitokių atvejų – šeimos, kurios vartoja alkoholį ir narkotikus. Pasitaiko, kad po šių veiksmų eina kitas – visiška atžalų nepriežiūra. Tokiais atvejais vaikus tenka paimti iš šeimų. Šiemet dėl nepriežiūros jau paėmėme 58 vaikus. 20 iš jų – mažyliai iki trejų metų. Tiesa, noriu pasidžiaugti, kad nė vienas vaikas nepateko į instituciją – visi jie buvo atiduoti į globėjų šeimas.

– Ar pasitvirtino budinčių globėjų etatas?

– Pradžiai priminsiu, kas yra budintys globėjai. Tai asmenys, kurie bet kuriuo paros metu yra pasirengę priimti iš šeimos laikinai paimtą vaiką. Toks etatas pasitvirtino, ir ne kartą. Vaikas, kuris paimamas iš šeimos, iš savo namų, patiria ypač didelę traumą. Viena, kai jis atsiduria institucijoje, kita, kai jis patenka į apmokytos ir paruoštos šeimos namus. Dėl to labai noriu padėkoti miesto politikams ir mero institucijai. Ji sėkmingai skiepija tai, kad visi Kauno vaikai yra mūsų vaikai.

– Vaikų teisės dažniau pažeidžiamos socialinės rizikos šeimose?

– Labai gaila, bet yra nemažai atvejų, pasikartosiu, ypač skyrybų metu, kai išsilavinę žmonės, dirbantys tam tikrose institucijose su vaikais, susidūrę su problema savo šeimoje, dėl  egoizmo ar suvedinėdami santykius su kita puse pamiršta, kad vaikas yra toks pats žmogus, kaip ir jie, – turintys teisę į abiejų tėvų meilę, pagarbą ir visavertį gyvenimą.

Tokiose šeimose, kur yra pareigos ir išsilavinimas, viskas vyksta kur kas rafinuočiau ir vaikas tampa įkaitu. Taip, jis vienodai myli ir mamą, ir tėtį, deja, tas, kuris turi didesnę galią – tas, pas kurį gyvena. Dažniausiai tai mama, užimanti visagalio poziciją ir tikinanti, neva vaikas nenori matyti savo tėvo, nekenčia jo.

Per bendrus susitikimus su psichologu matome, kad vaikas vienodai myli abu, tiesiog jis nori būti saugus ir prisitaiko prie to, kaip nori suaugęs žmogus. Kasdien nagrinėjame po 3–5 panašias bendravimo bylas. Štai prieš kelias dienas turėjome susitikimą su antstoliu, kuris kreipėsi rekomendacijų, nes negali išspręsti bendravimo problemos tarp dviejų suaugusiųjų.

Negaliu ir nenoriu teigti, kad vaikų teisės pažeidžiamos tik socialinės rizikos šeimose. Pastarųjų šiuo metu turime nemažai – 468. Jose auga 615 vaikų. Džiaugiuosi, kad yra nemažai projektų socialinės rizikos šeimoms. Turime ir dienos centrus, kurie atlieka labai didelį darbą ir padeda tėvams įveikti problemas, kad jos nesubręstų ir vaikų nereikėtų paimti iš šeimų. Todėl prieš kelerius metus per metus mes paimdavome apie 200 vaikų, dabar tas skaičius sumažėjo iki 120 ir maždaug pusė paimtųjų grįžta atgal į šeimą.

– Kas dažniausiai praneša apie pažeidžiamas vaikų teises? Kaimynai, pedagogai ar patys vaikai?

– Mes veikiame kaip greitoji pagalba – vos tik gavę signalą vykstame į įvykio vietą ir tikriname, kas ten dedasi. Turime nemažai įvairių šaltinių. Pirmiausia tai geri ryšiai su mokyklinėmis, ikimokyklinėmis, sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios, matydamos problemą, visuomet apie ją mus informuoja. Neretai praneša policijos pareigūnai ar net praeiviai. Gauname daug pranešimų iš kaimynų, deja, net apie 70 proc. gautos informacijos nepasitvirtina.

Kodėl taip yra? Neretai kaimynai taip bando suvesti sąskaitas. Ypač tai būdinga šeimoms, kuriose vartojamas alkoholis ar narkotikai. Įžeidei mane? Gerai! Iškviesiu vaikų teisių atstovus. Išties mane stebina, kad visuomenė mūsų instituciją naudoja kaip įrankį bauginti. Įsidėmėkite, kad vaikas iš šeimos paimamas tik kraštutiniu atveju, kai visos pagalbos priemonės išnaudotos, o vaiko sveikatai ir gyvybei kyla grėsmė. Mūsų institucijos pareiga nėra atimti vaiką, svarbiausia mūsų pareiga – padėti šeimai normaliai funkcionuoti, o vaikui jaustis visaverčiu nariu, nepatiriančiu jokių skriaudų.

Mūsų institucijos pareiga nėra atimti vaiką, svarbiausia mūsų pareiga – padėti šeimai normaliai funkcionuoti, o vaikui jaustis visaverčiu nariu, nepatiriančiu jokių skriaudų.

– Visai neseniai nuskambėjo atvejis, kai mama, gelbėdama šlubuojančius santykius su mylimuoju, dirbančiu Anglijoje, ieškojo pakaitinės mamos savo vaikui. Ar teko susidurti su panašiais atvejais Kaune?

– Pakaitinių mamų nėra ir negali būti (šypsosi). Yra teisiškai reglamentuota, kad tėvai, kurie išvyksta į užsienį, gali susitarti su artimais giminaičiais, draugais ar pažįstamais, kurie tuo metu, kai jų nebus, prižiūrės vaiką. Tėvai privalo kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių, rašyti prašymą, kuriuo remiantis nustatoma globa, laikiniesiems globėjams suteikianti visas teises atstovauti vaikui. Tėvams išvykus į užsienį, vaikas negali likti be atstovų. Maža kas jam gali nutikti. Kalbant apie minėtą situaciją, man labai keista, kad mama globėjos ieškojo internete. Jei tėvai patys neranda globėjų, mūsų institucijos darbuotojai ieško tų, kurie apsiimtų juos laikinai priglausti. Turėjome atvejų, kai globoti vaikus sutiko klasės vadovas ar mokyklos psichologas. Žinoma, pirmiausia reikia ieškoti laikinų globėjų tarp artimų, vaiką gerai pažįstančių žmonių, o jei tokių nėra – tarp specialiai tam parengtų šeimų, kurios suvokia, ką reiškia vaiko globa.

– Ar Lietuvoje vaikai pakankamai įtraukiami į sprendimų, susijusių su vaikais, priėmimą?

– Pasverti, pakankamai ar ne, yra labai sunku. Kiek tenka susidurti faktiškai su tokiais dalykais, bent jau mūsų globos institucijose, manau, kad vaikai įtraukiami į sprendimų priėmimą, su jais yra kalbama, diskutuojama. Tai priklauso nuo institucijos vadovo ir ar jis suvokia, kad vaikas toks pats, kaip ir jis, – turintis nuomonę ir turintis teisę tą nuomonę išsakyti.

– Ko palinkėtumėte vaikams ir tėvams Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga?

– Tėvams linkiu mylėti savo vaikus ir juos gerbti, o vaikams to paties – mylėti ir gerbti savo tėvus.