ŽVILGSNIS Į 100-METĘ LAISVĖS ALĖJĄ

Šiemet laikinoji sostinė ir pagrindinė jos gatvė – Laisvės alėja pažymi savo 100-metį. Ta proga pavartykime naujutėlio Aldonos Jankauskienės solidžios apimties kraštotyrinio metraščio "Kaunas: Laisvės alėja" puslapius.

Būtis ir buitis

Istoriko dr. Mindaugo Balkaus vertinimu, metraščio autorė pateikė vertingos, įdomios medžiagos apie Laisvės alėjos raidą net nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Knygoje gausu ekonominio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo, architektūros ir pan. atspindžių, pristatomi Laisvės alėjoje gyvenę garsūs žmonės, pateikiama kavinių, viešbučių, restoranų, teatrų, bažnyčių ir kitų objektų istorija, pagyvinta ištraukomis iš spaudos leidinių, amžininkų atsiminimais, aprašomojo meto nuotraukomis.

Pasak A.Jankauskienės, XIX a. pirmoje pusėje Kauno širdis plakė dabartiniame Senamiestyje, kuriame, suprantama, anuomet nebuvo kanalizacijos, vandentiekio ar šaligatvių. Tik Birštono gatvė ir Rotušės aikštė buvo grįstos akmenimis, bet Rotušės aikštės akmenis mėgo knaisioti laisvai po Senamiestį vaikštinėjusios kiaulės. Gyventojams buvo įsakyta tuos keturkojus padarus laikyti uždarytus – antraip buvo grasinta kiaules šaudyti – tačiau jų šeimininkai ilgai nepaisė tų grasinimų. Ramiai Senamiestyje jautėsi ir murzini katinai, gaudantys žiurkes, einančias iš Vytauto bažnyčios į Nemuną vandens palakti. Gan sočiai nešvariose Senamiesčio gatvelėse gyveno ir žiurkės.

Nenuobodžiavo ir vietos gyventojai – vakarais Nemuno pakrantėje skambėjo gitaros, balalaikos. Buvo ir kitaip linksminamasi, todėl niekas nekreipdavo dėmesio į vis apvirstančias Nemune valteles su iškylautojais.

Laisvės alėjos pirmtakai

Kaunas pamažu augo, didžiuodamasis dirbtuvėlėmis, prekeivių gausa. Mieste, kuris baigėsi ties Birštono gatve ir kurio visos gatvės krypo į Nemuną, buvo gausu rusų kareivių. Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro) vietoje puikavosi pelkė, kur buvo medžiojamos antys, o dabartinio Naujamiesčio teritorijoje žaliavo miškas (iki šiol Kauno centre išlikęs Miško gatvės pavadinimas), kuriame buvo galima sutikti zuikius medžiojantį Adomą Mickevičių. Beje, kaip minėtoje pelkėje 1895 m. iškilo sunkusis Soboras? Pasirodo, buvo atgabenta daugybė maišų su dolomito miltais, kurie, įmirkę vandenyje, sudarė statiniui tvirtą pagrindą.

"Tik 1847 m. pradžioje buvo parengtas ir patvirtintas miesto planas, kuriame numatyta vieta būsimai Laisvės alėjai. Ji plane buvo pavadinta caro sosto įpėdinio Nikolajaus, o 1918 m. – kaizerio Vilhelmo vardu. Dabartinis vardas alėjai buvo suteiktas 1919 m. Vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės pirmąsias metines", – aiškino A.Jankauskienė.

Laisvės alėjos pirmtakas – Nikolajaus prospektas buvo suplanuotas iš dviejų važiuojamųjų dalių, atskirtų per vidurį pėsčiųjų taku. Prospektas apie 1860 m. buvo aptvertas pintomis žagarų tvoromis. Pirmame dideliame mūriniame būsimos Laisvės alėjos name apsigyveno gubernatorius (tarpukario pradžioje tame name gyveno premjeras M.Sleževičius). Be tvarkos aplinkui prospektą augę medžiai buvo iškirsti ir palikti tik tie, kurie primena dabartinę alėją. Buvo nugriauti ir mediniai namukai, o vietoje jų pastatyti mūriniai. Iš visų tų namų iki šių dienų išliko tik namas nr. 41, kuriame kažkada, kai aplink prospektą buvo daug miškų, gyveno miško sargas.

Kaune gimė populiarioji salonų kultūra – bendravimas šeimos ratelyje. Būdavo pasirenkama bendravimo tema, paruošiamas referatas meno, architektūros ar muzikos tema ir aptariamas ratelyje prie puodelio kavos.

Kapinių metamorfozė

Po 1863 m. sukilimo generolo Reingardo iniciatyva pradėta Laisvės alėją tiesti nuo dabartinės Nepriklausomybės aikštės ir tą gatvę plėtoti. Iškilo kelios dešimtys namų. Paskelbus Kauną Rusijos imperijos pasienio pirmos kategorijos tvirtove, miestas negalėjo augti į aukštį, bet jau 1887 m. gatves pradėta grįsti akmenimis. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Kaunas pradėjo augti ten, kur anuomet buvo balos, krūmai, kapinės, o tarpukariu – "Pienocentras", Žemės bankas, "Metropolis".

1892 m. Kaune įkurtas arklių tramvajus, kuris judėjo nuo geležinkelio stoties iki Rotušės per Laisvės alėją. Pastarojoje pridygo krautuvių, alinių, kurios linksmino, anot knygos autorės, žmogeliui dūšią.

Miesto sodu paverstose katalikų kapinėse 1892 m. iškilo miesto teatro pastatas. Pirmasis parodytas šiame teatre spektaklis – kviestinės trupės iš Vilniaus spektaklis pagal N.Gogolio "Revizorių". Teatre gastroliavo ir garsūs Rusijos aktoriai, koncertavo pasaulinio garso dainininkai (Enriko Karuzo). Lietuviškas žodis ir daina teatre suskambo tik tada, kai Kauno gubernatoriumi tapo liberalusis Piotras Veriovkinas.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Laisvės alėjoje iškilo visuomeninės paskirties pastatų, pavyzdžiui, tarpukariu išgarsėję viešbučiai su restoranais "Versalis", "Metropolis", kur apsistodavo didikai, aukštieji karininkai. Tad čia poškėjo ne tik šampanas, bet ir pistoletai, skambėjo dainos.

Veriovkinų pėdsakai

"1871–1899 m. Laisvės alėjoje iškilę mūriniai pastatai labai pagyvino gatvės erdvę. Tuo laikotarpiu atsiradę apšvietimo su žibalinėmis lempomis stulpai buvo pakeisti į dujinius žibintus, o 1899 m. belgams pastačius elektrinę, alėjoje nušvito elektra. Apygardos teismas, Mergaičių gimnazija (dabar "Aušros" gimnazija), iškilęs teatro pastatas ir tvirtovės garnizono cerkvė (Soboras) – tai tik keli pastatai, smarkiai pakeitę būsimos Laisvės alėjos vaizdą", – pasakojo A.Jankauskienė.

Beje, lietuviškai išmokusio Kauno gubernatoriaus P.Veriovkino dėka, minint Gailestingųjų seserų bendruomenės veiklos dešimtmetį, 1908 m. Kaune buvo atidaryta Raudonojo kryžiaus ligoninė. Prie to labai prisidėjo ir P.Veriovkino žmona Sofija, vadovavusi Raudonojo Kryžiaus draugijos Moterų komitetui bei globojusi Gailestingųjų seserų bendruomenę. Priminsime ir tai, kad šio gubernatoriaus sesuo dailininkė Mariana Veriovkina, Kaune gyvenusi 1909–1910 m., tapo viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europoje.

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, 1916 m. Kauno gyventojams buvo patys sunkiausi – vokiečių okupacinė valdžia išduodavo žmogui tik 200 g duonos, iškeptos iš medžio pjuvenų, avižų ir ruginių miltų mišinio. Kartais šį davinį paįvairindavo silke. 1918 m. vokiečių okupantai Nikolajaus prospektą pavadino kaizerio Vilhelmo vardu.

Jono Vileišio indėlis

Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja. Jos gyventojams, įstaigoms vanduo buvo vežiojamas statinėmis. Kanalizacijos dar nebuvo, o vietoje šaligatvių siūbavo ant medžio tašelių paklotos lentos. Tomis lentomis daugiausiai vaikščiojo vokiečių kareiviai, o Laisvės alėjos pėsčiųjų zonoje visa gerkle šūkavo vaikėzai, pardavinėdami leidinį "Proletarskaja pravda", raginantį stoti į Raudonąją armiją.

"1919 m. Lietuvos Respublikai ėmus vadovauti Antanui Smetonai, Prezidentas ilgainiui įsikūrė Kauno gubernijos rūmuose (dabar Istorinė prezidentūra). Mieste prasidėjo dideli pokyčiai, kai burmistru tapo Jonas Vileišis. Jam vadovaujant, Kaune buvo įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyti trys tiltai per Nerį ir Nemuną, pustrečio tūkstančio įvairių pastatų, išgrįstos ar išasfaltuotos pagrindinės miesto gatvės ir t.t. Vieną 1929 m. pavasario dieną miestas paskendo linksmybėse – įvyko smagi paskutinė konkės – arklių tramvajaus kelionė per Laisvės alėją. Tais pačiais metais šios gatvės grindinys buvo padengtas asfaltu, nutiestas vandentiekis. Beje, kiemsargiams buvo įsakyta du kartus per dieną plauti vandeniu Laisvės alėjos asfaltą. Kaunas netruko taip išgražėti, kad jį imta vadinti Mažuoju Paryžiumi", – pasakojo knygos autorė.

Mažasis Paryžius

Priminkime, kad 1935 m. Laisvės alėjoje buvo 10 bankų, 7 viešbučiai, 5 restoranai, 6 kavinės, 9 valgyklos ir užkandinės, 5 kino teatrai, 11 knygynų. Po Laisvės alėją vaikštinėjo karštų dešrelių pardavėjai, kurie medinėmis replytėmis ištraukdavo iš katiliuko su karštu vandeniu ( katiliukas kabojo ant pardavėjo pilvo) vieną šių puikių dešrelių, padėdavo ją ant popierinės lėkštelės, o šalia garstyčių ir bandelę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Laisvės alėjoje buvo gausu žydinčių gėlių, raudonų ir geltonų autobusiukų su Kauno miesto herbu ir atvira automašinos gale platforma. Mieste gyvenimas virte virė. Pasak istorikės Ingridos Jakubavičienės, Kaunas buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi ir dėl savo modernios architektūros, ir dėl išlavinto miesto damų stiliaus pojūčio. Anuometėje Laisvės alėjoje buvo gausu siuvyklų, siuvusių drabužius pagal naujausią Paryžiaus madą, parduotuvėse galybė iš užsienio atvežtų suknelių, bet su ta pačia suknele aukštuomenės baliuje galėjai pasirodyti tik vieną kartą. Tada damai nueiti į aukštuomenės vakarėlį kainuodavo 350 litų – anuomet tai buvo didžiuliai pinigai. Todėl aukštuomenės damos gudraudavo: skolindavosi viena iš kitos sukneles, pirštines, batelius, skrybėlaites.

Kauno salonų kultūra

Na, o vyras, nusipirkęs fraką už 500 litų ir reikalingų aksesuarų, galėjo pobūviuose lankytis daugybę kartų, tačiau turėjo apmokėti visus damos gėrimus, taksi ir labdaringos loterijos bilietus. Beje, valdžios vyrai nesiskirdavo su specialia lazdele ir cilindru ar katilėliu – tai buvo atributas, skiriantis aukšto socialinio statuso žmogų nuo valstiečio.

"Inteligentų namuose buvo kuklu – paprasti baldai, lietuvių liaudies motyvai interjere, nors po pasaulį pakeliavę mūsų diplomatai savo būstą puošdavo išradingiau. Pavyzdžiui, garsi Kauno ponia Jadvyga Tūbelienė savo namuose buvo įkūrusi Rytų stiliaus saloną, kurį puošė brangios kinų vazos ir baldai. Modernią Kauno pastatų architektūrą kūrė mokslus užsienyje baigę architektai: K.Reisonas, V.Dubeneckis, F.Vizbaras, V.Žemkalnis-Landsbergis, E.Frykas, kurie tarptautinio stiliaus modernizmą derino su tautiniu", – teigė knygos autorė.

Būtent Kaune gimė populiarioji salonų kultūra – bendravimas šeimos ratelyje. Būdavo pasirenkama bendravimo tema, paruošiamas referatas meno, architektūros ar muzikos tema ir aptariamas ratelyje prie puodelio kavos. Ypač mėgo tokius salonus politikų žmonos, kurioms rūpėjo savišvieta, modernus šeimininkavimas.

Net 1 tūkst. svečių

Anot knygos autorės, aukštuomenei buvo svarbu vakarais perkelti savo gyvenimą į kavines ir restoranus, kur dainuodavo A.Šabaniauskas, D.Dolskis, A.Dvarionas, S.Graužinis ir kt., grodavo puikūs orkestrai. Į prabangų "Metropolio" restoraną, kuriame lankydavosi tik labiausiai pasiturintieji, literatūros ir meno įžymybės, ministrai, karininkai ir t.t., rytais užsukdavo brangiais kailiais pasidabinusios ir mažais šuneliais vedinos poniutės.

Visuomenės elitas dalyvaudavo ir kasmetiniame kariuomenės baliuje. Viename tokių balių, kuris vyko 1938 m. Karininkų ramovėje, dalyvavo net 1 tūkst. svečių. Šokiai tokiuose baliuose prasidėdavo tik atvykus šalies Prezidentui. Nieko nuostabaus, kad miesto centre, kur virė gyvenimas, gyventi buvo didelis prestižas.

Kas buvo božegraika?

Norintieji pavalgyti pigiau, bet sočiai, traukdavo į božegraiką – viešbučio "Central" kavinę, kurioje lankėsi menininkai, meno mokyklos mokytojai, studentai. Tuo vardu kavinė pavadinta dėl tos priežasties, kad joje dirbo Juozo Tumo giminaitis. Kavinė garsėjo geriausia Kaune kulinarija ir spaustine – stiklinė saldžios su citrina arbatos, atskiestos spiritu. Išgėrus spaustinės, šalta nebūdavo.

Laikinosios sostinės ir jos pagrindinės gavės gyvenimo atspindžių apstu ne tik kituose knygos skyriuose, bet ir pačios autorės bei Dalios Buragienės eilėraščiuose, skirtuose Kaunui ir Laisvės alėjai.

Laisvės alėjos augimo etapai

1847–1919 m. – gubernijos laikotarpis.

1919–1940 m. – tarpukaris.

1940–1990 m. – sovietmetis.

1990 m. iki šių dienų – atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpis.

Faktų kalba

Laisvės alėjos ilgis – 1621 m, plotis – 24–27 m.

Auga 577 medžiai (liepos, kaštonai, paprastieji klevai).

Laisvės alėjos pavadinimų kaita

1847 m. – Nikolajaus prospektas.

1918 m. – kaizerio Vilhelmo gatvė.

1919 m. Laisvės alėja.

1940, 1946 m. – Stalino prospektas.

1961 m. – Laisvės alėja.