Į KAUNO LIGONINĘ PAGULDYTA VERDANTĮ PUODĄ UŽSIVERTUSI MAŽAMETĖ

Oho. Tokia pat istorija buvo ir mano vaikystėje. Tada labai mėgdavau kūrenti ugnį, todėl kai mama nematydavo, į plytą [dujų tada dar neturėjome, virtuvėje buvo virimo pečius, kurį vadindavome plyta], kišdavau įvairius popierius. Tą kartą ant jos virė barščiai, o aš susiradau batų kartoninę dėžę ir pastūmiau ją gilyn. Verdantis barščių puodas užvirto ant manęs... Pagal medikų pranašystes turėjau likti visas žmogumi pabaisa, nes kūnas buvo paklotas didžiulėmis pūslėmis, kurios po kurio laiko jas nudraskius, turėjo likti baisiais randais. Tik kaimyno chirurgo Paulausko dėka mano tėvams buvo laista dieną naktį budėti prie manęs ir be perstojo laikyti mano rankas, kad nenusidraskyčiau pūslių. Tai pasiteisino. Giminės pakaitomis mane laikė, todėl nei viena pūslė nebuvo nuplėšta ir tai leido išlikti normalios išvaizdos.

Stiprybes mamytei ir mergaitei greiciau pasveikti

Pamenu, ir man teko stipriai apsiplikinti verdančiu vandeniu. Buvau maždaug tokio pat amžiaus kaip ta vargšė mergytė, nes lankiau 2-rą klasę. Buvo žiema, namuose buvo labai šalta, ir ant elektrinės viryklės kaito nemažas puodas su vandeniu, nes norėjau nusimaudyti, o karšto vandens net ir Kaune tuomet nebuvo. Būdama su žieminiu paltu kėliau verdantį puodą nuo plytelės ir nepajutau, kaip staiga verdančio vandens srovė šliūkštelėjo į palto rankovę. Siaubingai suklykiau. Buvo sunku nusivilkti paltą. Ranka degė ir buvo panaši į šaltieną. Mama blaškėsi nežinodama, ko griebtis: tepė saulėgrąžų aliejumi, dėjo zuikio taukus, paskui išbėgo į gatvę ir nusilaužė keletą liepos šakų. Nulupusi medžio žievę, ji grandė po žieve esantį brazdą, paskui plakė su šakute kaip kiaušinienę, ir juo apdėjo visą mano ranką nuo alkūnės iki pat riešo. Po keletos savaičių pasveikau. Ir neliko net žymės. Ačiū Mamai. Ir gerai, kad šalia namo augo liepos...