NAFTOS UPĖS NUPLUKDĖ MILIJONUS MOKESČIŲ

Ant Kauno apygardos teisėjų stalo – neeilinė degalų kontrabandos byla. Kaltinimai pareikšti dešimčiai asmenų, tačiau pagrindiniai veikėjai – kaunietė Reda Kondrotienė ir latviai Janis Pūkis, Igoris Carevas ir Janis Vaivaras.

Klientė ir "Jozita"

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Kauno AVMI) pateikė įspūdingą civilinį ieškinį šioje tarptautinio masto byloje.  Žalas valstybės biudžetui įvertinta beveik 10,8 mln. eurų. Tiek kaltinamieji nuslėpė akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio. Kokiomis proporcijomis šią žalą atlygins dešimt teisiamųjų, greičiausiai priklausys ir nuo to, kokius vaidmenis jie atliko vykdydami vos pusantrų metų trukusią, tačiau dosniai pildžiusią tarptautinės grupuotės sąskaitas aferą.

Šiemet balandį į kaltinamąjį aktą sugulę pareigūnų tirti nusikalstami epizodai jau birželį turėjo nagrinėjami teisme. Deja, nesėkmingai. Buvo gautas kaltinamojo Vitalijaus Orechovo advokato Gintas Matulevičiaus pranešimas, kad negalės dalyvauti posėdyje. Į jį neatvyko ir latviai J.Pūkis, I.Carevas ir J.Vaivaras. Advokatų prašymu jiems buvo leista neatvykti. Kitas teisiamasis posėdis šioje byloje numatytas tik spalio 15 d.

Teismo posėdžių tarptautinės nusikalstamos grupuotės grietinėlė laukia laisvėje. Kaunietei R.Kondrotienei suėmimas pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, J.Pūkis paliko 20 tūkst. eurų užstatą, I.Carevas – 30 tūkst. eurų, o J.Vaivaras – 10 tūkst. eurų užstatą. Iš kitų šešių kaltinamųjų tik V.Orechovui skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kitiems dėl jų gana menkų vaidmenų kardomosios priemonės nepaskirtos.

Panašu, kad latviai, naudodamiesi lietuvės R.Kondrotienės pažintimis ir patirtimi nelegaliame naftos versle, tiekė degalus  įvairioms degalinėms. Tarp jų – ir pigiausiais degalais Kaune garsėjusiai "Jozitai". Tarp R.Kondrotienės ir vyrukų iš Latvijos klientų – ir mažiau žinomos degalinės: "Andopolas", "Bratoilas", "Narjana", "Norstrada", "Saitema".

Kontrabandiniai degalai pasiekė ir pigumu garsėjančią "Jozita".

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) nustatė schemą, pagal kurią benzinvežiai iš Latvijos degalus veždavo tiesiai į minėtų bendrovių degalines visoje Lietuvoje, net atokiausiuose kaimuose. Benzinvežių vairuotojai net neužsukdavo į akcizinių prekių sandėlius, o jų viražus dangstydavo suklastotos PVM sąskaitos faktūros.

Dovanos – pinigais

Nė vienas iš neteisėto naftos verslo kūrėjų savo kaltės nepripažino. Per apklausą R.Kondrotienė pareiškė, kad ji tiesiog užsiimė verslu – prekyba naftos produktais. Tyrėjų duomenimis, naftos versle R.Kondrotienė karaliavo apie 20 metų. Ji aiškino, esą iš vienų įmonių pirkusi naftos produktus ir parduodavusi degalinėms. Jai likdavo skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainos. Verslininkė atvirai nurodė degalus parduodavusi bendrovėms "Jozita", "Naftrus", "Stateta", "Rotada", "Bomsa". Šiam verslui moteris turėjo licenciją.

Beje, motinos pėdomis buvo pasekusi ir jos dukra Ieva. R.Kondrotienės vardu veikė įmonė "Naftoil", dukros –  "Autology". Tačiau panašu, kad abiejų įmonių faktine vadove buvo R.Kondrotienė. Kai kurie tyrėjų užfiksuoti telefoniniai pokalbiai byloja, kad mama su dukra veikė siekdamos nuslėpti mokesčius.

"Mūsų pardavėjas parduoda mums su akcizu, kurį sumoka akciziniam sandėliui "Naftėne" ir PVM su visais mokesčiais. Reikia suformuluoti taip, kad būtų labai aišku", – šiuos R.Kondrotienės nurodymus telefonu dukrai tyrėjai įvertino kaip vengimą nurodyti jos valdomų įmonių ryšius su latvių bendrovėmis. Tiesa, R.Kondrotienės dukrai atsakomybės pavyko išvengti. Kone sulaikymo išvakarėse ji rado prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Latvių tiekiami degalai toli gražu ne iš karto pasiekdavo R.Kondrotienės bendroves. Pirmiausia latviškus degalus pirkdavo pačių latvių Lietuvoje įsteigtos bendrovės ir tik po to naftos produktų upės pasiekdavo R.Kondrotienės kompanijas.

Tyrėjų akiratin papuolusias latvių bendroves moteris mini kaip tiekėjas, kolegą latvį J.Pūkį įvardija kaip kelių įmonių valdytoją. Tačiau moteris neslėpė I.Carevą laikiusi aukštesnio lygio vadovu. J.Pūkį minėjo labiau kaip vadybininko pareigas užimantį. Vėlesnių apklausų metu pasidalijo pastebėjimais, esą gali būti, kad ne jos pažįstami latviai vadovavo degalų tiekimui į Lietuvą. Atsirado versija, esą buvo dar kažkas viršesnio, su kuriuo jie neva derindavo sprendimus.

Latvius J.Pūkis, I.Carevą ir J.Vaivarą degalų verslo atstovė vadino tiesiog partneriais. Šiltus lietuvės ir latvių santykius iliustruoja mažos dovanėlės, stiprinančios draugystę. R.Konrotienė prisipažino, kad I.Carevas ją pamalonindavo pinigais. Tiesa, R.Kondrotienė tiksliai neprisiminė, ar 1, ar 2 tūkst. eurų priėmusi kaip dovaną švenčių proga.

Mistinis organizatorius

Vienas iš latvių I.Carevas, skirtingai nei kolegos, neskubėjo iš karto duoti parodymų. Išsamiau susipažinęs su jam pareikšto įtarimo turiniu, iš dalies prisipažino, kad per R.Kondrotienės įmones "Autology" ir Naftoil" pardavinėjo Lietuvoje naftos produktus. Prisipažino ir tai, kad jo įmonė buvo "Dosepa", ir paaiškino, kad dėl Latvijoje jam pradėtos fizinio asmens bankroto procedūros jis pats esą negalėjo būti oficialiu vadovu.

Panašu, kad I.Carevas mėgino sudaryti vaizdą atliekantis mažo sraigtelio, viso labo paslaugų tarpininko, vaidmenį šioje milijoninės apyvartos naftos produktų aferoje. Jo versija grįsta nepasitikėjimu kitais šio verslo dalyviais, neva "Dosepa" buvo jam reikalinga saugumui užsitikrinti. I.Carevas prisipažino baiminęsis būti apgautas. Planas susidėliojo taip, kad "Dosepa" tapo įmone, parduodavusia degalus R.Kondrotienei.

Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai svarstė – gal I.Carevas yra šios grupuotės galva, tačiau galiausiai neišskyrė nė vieno latvio esant viršesnio. Pats I.Carevas tyrėjams pasakojo apie dar vieno veikėją – Aliką, tačiau pastarasis taip ir liko mistine figūra. Aliko pavardės nežinojo nė vienas įtariamųjų. Net jei minimas Alikas buvo mistinė būtybė, dar paprasčiau jį minėti kaip šios aferos bosą. Būtent tokiu jį bandė pavaizduoti I.Carevas.

Latvis aiškino, kad būtent Alikas patrauklia kaina gaudavo dyzelino. Už tarpininkavimą I.Carevui nuo kiekvieno automobilio esą nubyrėdavo 30 eurų, o techninį darbą atliko J.Pūkis, Aliko atstovas ir jo atstovas. Sutartą tarpininkavimo mokestį – 30 eurų Alikas I.Carevui esą mokėjo grynaisiais į rankas. Ir kam žinoti tą Aliko pavardę, jei jis duoda mobiliojo telefono aparatą su vieninteliu numeriu, kuriuo galima su juo susisiekti. Ar dėl tokio bendravimo gali kilti kokių nors įtarimų? Tik ne pareigūnų apklausiamiems kaltinamiesiems.

Pažintis dvasingoje aplinkoje

Taip, kaip Pravieniškės pilnos neteisingai nuteistų, taip ir latviai, liaudiškai tariant, nors prie žaizdos dėk. Glaudžiais ryšiais su Latvijos mafija siejamas J.Pūkis tardytojams suokė labai panašiai kaip kolega ir tikino esantis viso labo tarpininkas – mažas sraigtelis tarp žmonių, kuriuos suvedė.

Pažinties su lietuve aplinkybes J.Pūkis nurodė gana dvasingas. Esą dalyvaudamas meditacijos koncertuose Lietuvoje susipažino su R.Kondrotiene. Puiki vieta nelegalaus naftos verslo gimimui. Ir sutapk tu man taip, kad lyg tyčia jis žinojo asmenis Latvijoje, ieškančius partnerio Lietuvoje. Ir štai – R.Kondrotienė. Lengvai nuspėjama, kad Latvijos interesantams atstovavo tas pats Alikas, kurio pavardės nežinojo ir J.Pūkis.

Tariamus latvius suvedęs su R.Kondrotiene, neslėpė supratęs, kad kai kurie jo pažįstami siekė užimti R.Kondrotienės vietą Lietuvos rinkoje. O jis. būdamas viso labo tarpininkas, vežiojo iš Latvijos į Lietuvą dokumentus, o kaip atlygį priėmė nemokama galimybę naudotis mistiškojo Aliko automobiliais. Pastarąjį J.Pūkis taip pat piešė kaip degalų tiekimo iš Latvijos į Lietuvą bosą. 2018 m. J.Pūkis jau atsisakė duoti parodymus.

R.Kondrotienė ir visi trys latviai buvo sulaikyti kavinėje prie Panevėžio. Ketvirtojo latvio J.Vaivaro žodžiais, prie staliuko susitikę užtruko vos kelias minutes, kai prisistatė pareigūnai ir juos sulaikė.

Tyrėjams pareikšta versija – esą norėjo aptarti verslo reikalus. J.Vaivaras prisipažino žinojęs, kad R.Kondrotienės veikla susijusi su naftos produktais. Tuo tarpu jis verčiasi nekilnojamojo turto reikalais.

Kai kuriuos veiksmus J.Vaivaras dangstė apribotomis galimybėmis dėl Latvijoje jam pradėtos fizinio asmens bankroto procedūros, tačiau tai jam netrukdė Vokietijoje verstis senelių prieglaudos kūrimu.

"Nežinau, kas pas jus parašyta, bet mes dyzelino nepardavinėjame", – buhalteris dar nenujautė, kad sąskaitos faktūros falsifikuotos.

Schema su priedanga

Ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai šios tarptautinės kompanijos vykdytus veiksmus vadina tiesiog nusikaltimais, kurių vienas – sunkus ir trunkantis ilgą laiko tarpą. Pagrindinis veikėjų tikslas – išvengti Lietuvos valstybės biudžetą papildyti numatytu PVM.

Kaltinamajame akte surinkta medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad numatytai veiklai kompanija rengėsi iš anksto. Latviai dar 2013 m. antroje pusėje pasirūpino fiktyviais Lietuvoje registruotų įmonių vadovais.

Specialiai šešėlinei schemai veikti įkurtų įmonių direktorių prisipažinimai jau nelabai ir stebino. Didžioji dalis neslėpė, kad vienos ar kitos įmonės direktoriai tapę už pinigus, nes neturėjo darbo, o reikėjo pragyventi. Tokius tariamus direktorius grupuotė rasdavo prie prekybos centrų su draugais leidžiančius laiką.

Realios veiklos nevykdžiusių įmonių tarptautinė kompanija per ne visai dvejus metus prikūrė netoli dviejų dešimčių. Kelis mėnesius pasinaudoję viena, ją palikdavo ir nusikalstamai veikai užkurdavo kitą įmonę.

Realiai grupuotė pirkdavo naftos produktus per savo įkurtas įmones iš Latvijos įmonių. Juos parduodavo kitoms, vėl jų pačių valdomoms įmonėms. Toliau sekė R.Kondrotienės įmonės, o galiausiai jau apeidamos visas privalomas akcizinėms prekėms tvarkas, benzinvežiai dyzeliną ir benziną atveždavo tiesiai į degalines.

Prievolę mokėti PVM pridengdavo realiai nevykstančiais sandoriais. Tam buvo įsteigtos vadinamosios buferinės, arba uždengiančios, įmonės, kurios neva pirkdavo ir parduodavo dirvožemio stabilizatorių.

Imituodami tariamo sandorio pirkimo slėpimo grandinę, veikėjai dirvožemio stabilizatorių neva parduodavo Rumunijos arba Lenkijos įmonėms. Kadangi už į užsienį parduotas prekes grąžinamas PVM,  sąskaitas faktūras falsifikavo tokia suma, kuri būtų lygi PVM už pirktus degalus. Taip kompanija sumažindavo mokėtiną PVM iki nepastebimo minimumo.

Realiai jokių šių sandorių nevyko. Tiesiog degalai buvo perkami iš Latvijos ir per kelias įmones forminant pirkimus pakliūdavo tiesiai į degalines. Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų mastai stulbinami.

Tokios klastotės buvo pateikiamos apie nusikalstamą veiką nieko nenutuokiančioms buhalterėms. Įforminus pirkimus ir pardavimus, rezultatas schemos kūrėjus tenkino.

Spėjo apsirūpinti

Tyrėjų galvos skausmu tapo ne tik šimtai suklastotų sąskaitų faktūrų. Sudėlioti nusikalstamos grupuotės veiksmų planą ir užminti jiems ant kulnų griebtasi seklių pagalbos, gauti leidimai klausyti telefoninių pokalbių. Kaip jau minėta, tarptautinės nusikalstamos grupuotės buhalteriją tvarkę asmenys apie tikruosius tariamų vadovų planus nieko nežinojo.

"Ką jūs teikiate? Ką mes iš jūsų perkame?" – suglumo vienos kompanijos vadovas, išgirdęs apie buhalterio norą paderinti skolą. "Parašytos sąskaitos, kad mes iš jūsų perkame dyzeliną ir nuo gegužės iki rugpjūčio neatliktas nė vienas mokėjimas", –  tęsė buhalteris. "Nežinau, kas pas jus parašyta, bet mes dyzelino nepardavinėjame", – skolas norėjęs apmokėti buhalteris dar nenujautė, kad sąskaitos faktūros falsifikuotos.

Telefoniniai pokalbiai atskleidžia, kad dalykiškiausiai bendravo R.Kondrotienė su J.Pūkiu. Būtent jam lietuvė primindavo apie neapmokėtas sąskaitas, aiškinosi, ar įmonės yra PVM mokėtojos, derino, koks atlyginimas turėtų likti R.Kondrotienei nuo pardavimų.

Degalų karaliene kartais vadinama R.Kondrotienė teisme vengė viešumo.

Praktiškai visoms nusikalstamame naftos versle veikusioms įmonėms vadovavo apie realią įmonių paskirtį nenutuokiantys Latvijos piliečiai. Be pagrindinių keturių kaltinamųjų, PVM grobstymo byloje – dar šeši vairuotojai. Tyrėjai neabejoja, kad pervežimo kompanijos vadovas žinojo, kad toli gražu ne viskas legalu. Neabejojama ir tuo, kad prie benzinvežių vairo sėdėję vyrai taip pat nutuokė, kad, aplenkdami akcizinių prekių sandėlį, prisideda prie vagystės iš Lietuvos valstybės biudžeto.

Įdomu tai, kad milijoninę apyvartą vykdžiusių bendrovių sąskaitos po arešto rastos praktiškai tuščios. Didžiausia suma siekė per 13 tūkst. eurų, o mažiausia buvo vos 49 eurai.

Atrodo, kad grupuotė nesnaudė ir Lietuvos sąskaita sutaupytą PVM permetė į tas sąskaitas, iš kurių jau dosniai apdovanojo save. Beveik 11 mln. eurų – toks trūkumas mūsų šalies biudžete po tarptautinės grupuotės nutiesto naftos produktų kanalo.