PREKYBA ŽMONĖMIS: PAINŪS BYLŲ UŽKULISIAI

Teisėsauga pradeda vis daugiau tyrimų dėl prekybos žmonėmis. Prieš penkerius metus vyravo merginų įtraukimas į prostituciją, dabar žmonės vežami vogti ir daryti kitus nusikaltimus.

Neįprastas vaizdas

"Turėkite omenyje, kad nukentėjusieji suimti", – perspėjo Kauno apygardos teismo posėdžių sekretorė prekybos žmonėmis arba vaiko pirkimo, pardavimo byloje. Gana retas atvejis, kai nukentėjusieji byloje yra suimti ir teismo posėdžio metu uždaryti specialiai kaltinamiesiems įrengtame stikliniame aptvare, o kaltinamieji mėgaujasi laisve – jiems pritaikytos švelnesnės kardomosios priemonės.

Į teismo posėdžių salę įėjus "Kauno dienos" fotografui, nukentėjusieji, kaip tapę įprasta kaltinamųjų vietoje sėdintiems asmenims, žaibiškai užsimaukšlino ant galvų gobtuvus ir kone galva įsirėmė į kelius.

Kaip paaiškėjo vėliau, abu jaunuoliai atlieka bausmę už nusikaltimus, kuriuos padarė dar iki tapdami prekybos žmonėmis aukomis. Vienas nukentėjusiųjų pilnametystės sulaukė bausmės atlikimo vietoje. Jų jaunystė paženklinta specifiniu, nusikalstamos praeities ir šiandienos bausmės atlikimo vietos atmosferos ženklu.

Nukentėjusiaisiais pripažintų jaunuolių reakcijos, vertinimai, elgesys kėlė begalę abejonių, ar šiai bylai lemta pasiekti, kad prekybos žmonėmis organizatoriai sulauks deramo atpildo.

"Mano bausmės atlikimo terminas baigiasi sausio 3 d.", – ironiška šypsenėlė papuošė vieno nukentėjusiųjų veidą, išgirdus, kad kitas teismo posėdis planuojamas sausio 9 d. Teismas išaiškino nukentėjusiajam, kad po posėdžio jam bus įteiktas šaukimas ir jis privalės pats atvykti į teismą. "Už posėdžių vengimą teismas gali taikyti tam tikras sankcijas", – jaunuoliui priminė teisėjas.

Po teisėjo žodžių vaikinas atsisuko į bičiulį. Nesigirdėjo, ką ir kokiu tonu jis sakė draugui, bet veido išraiška piršo mintį, kad kito teismo posėdžio dieną nukentėjusiuoju pripažinto jaunuolio ir pėdos gali būti ataušusios.

Bėga nuo praeities

Kauno apygardos prokuratūros specializuota prokurorė Gabija Večerinskienė sukaupusi nemenką patirtį kontroliuojant prekybos žmonėmis ikiteisminius tyrimus ir palaikant valstybės kaltinimą šiose bylose.

Prokurorė šyptelėjo: "Mano bylose taip jau būna, kad nukentėjusieji užima kaltinamiesiems skirtas vietas." Tačiau šios bylos prokurorė nesiėmė komentuoti, nes ji dar nepradėta nagrinėti. Iš anksčiau skelbto pranešimo aišku tiek, kad jaunuoliai už vagystes atsidūrė viename Vokietijos kalėjime.

Užsienio šalies atstovai kreipėsi į vaikų teises saugančias tarnybas ir pranešė, kad pas juos sučiupti Lietuvos paaugliai. Tokie atvejai dažni ir tokiomis aplinkybėmis užsienio kalėjimuose atsiduria ne tik nepilnamečiai.

"Jie bėga nuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų. Dažniausiai čia būna jau ieškomi dėl įvykdytų nusikaltimų. Tokius priklausomus ir pažeidžiamus žmones labai lengva kontroliuoti. Jie būna pasiryžę labai daug kam, besąlygiškai vykdo išnaudotojų valią. Juolab kad vagystės jiems jau nėra svetimos", – jaunosios kartos prekybos žmonėmis aukų paveikslą dėliojo G.Večerinskienė.

Šie nukentėjusieji dažnai net nelaiko savęs aukomis. Tik kantriai, tikslingai klausinėdamas gali suvokti, kad nepilnamečių ir prekiautojų žmonėmis santykiai buvo su prievartos ženklais. Pasak prokurorės, aukos net nieko neužsidirba: gauna maisto ir santykinai ramiai gyvena.

Galima įtarti, kad į tokias situacijas patekusių žmonių  poreikiai būna gana menki. Dažnai nebaigta vidurinė mokykla, socialinė aplinka, šeimos modelis, kuriame dominavo alkoholis, nedarbas, gyvenimas iš pašalpų, pastumia jaunus žmones nederamiems žygdarbiams Lietuvoje. Į siūlymą padirbėti užsienyje jie žvelgia kaip į išsigelbėjimą. Tik teisėsaugos pastangos atskleidžia čia buvus prekybą žmonėmis.

Uždavinys – prakalbinti

Prokurorė atvirauja, kad bylos pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį – prekyba žmonėmis yra specifinės. "Sunkiausia prakalbinti nukentėjusius žmones. Retai kada pagalbos kreipiasi jie patys. Mus informacija pasiekia iš kitų šaltinių", – pasakojo G.Večerinskienė.

Tokio nukentėjusiųjų elgesio  priežastys elementarios – nepasitikėjimas, baimė tų kurie išnaudojo. Jei nukentėjusieji yra vyrai, tokie skundai atrodo nevyriškai. Galų gale gėda prieš gimines, nes išvyko dėl geresnės ateities.

Viena prekybos žmonėmis, išnaudojimo priverstiniam darbui byla šiuo metu ant Kauno apygardos teismo teisėjų stalo. Rytis Dambrauskas kaltinamas, kad jis, veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupėje su Karoliu Klinkevičiumi, nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio, o nuo 2015 m. rugpjūčio ir su Aivaru Klinkevičiumi, ieškojo pažeidžiamų asmenų.

Pažeidžiamumo formuluotė apima jauną nukentėjusiojo amžių, sunkią materialinę padėtį, nuolatinio darbo neturėjimą. Į tokią padėtį patekusiems asmenims nusikaltėlių sukurta pasaka tampa lyg ranka pasiekiama realybė.

Tokius priklausomus ir pažeidžiamus žmones labai lengva kontroliuoti. Jie būna pasiryžę labai daug kam.

Darbas nesunkus – skrajučių išnešiotojas Jungtinėje Karalystėje, o atlyginimas toks, apie kokį Lietuvoje vargstantys piliečiai nė nesvajoja, – nuo 150 iki 200 svarų sterlingų per savaitę, skirtingais laikotarpiais nuo 176 iki 274 eurų. Visiškai nenuostabu, kad dažną galo su galu nesuduriantį lietuvaitį toks pasiūlymas suvilioja.

Negana to, geradariais prisistatantys asmenys dar ir pasirūpina nelaimėlį nuvežti į vietą, jo gyvenamuoju būstu. "Tik važiuok ir dirbk, o už viską ramiai atsiskaitysi gavęs pirmą atlyginimą", – verbuotojų geranoriškumas įkvepia tikėti.

Privertė vogti

Dar vienoje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje prekybos žmonėmis byloje teisiamųjų suole Kauno miesto ir rajono gyventojai: 33 metų emigrantas Tomas Žemrieta, rajone gyvenantys broliai 33 metų Andrejus Pliškinas ir 30 metų Lukas Pliškinas, Vokietijoje statybininku dirbęs 29 metų Deividas Bapkauskas, 27 metų jonavietis Robertas Mockus ir 36 metų kaunietė Deimantė Jasevičienė.

Nuo šios gaujos nukentėjo septyni vyrai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Įtariama, kad grupuotei vadovavo į Didžiąją Britaniją gyventi išvykęs T.Žemrieta ir A.Pliškinas. Sunkiai galą su galu sudurdavę tautiečiai patikėjo nusikaltėlių pažadais, kad Anglijoje jiems bus parūpintas legalus darbas ir mokamas pakankamai didelis atlyginimas.

Tačiau realybė buvo kitokia: prekeiviai žmonėmis naujiesiems emigrantams neskubėdavo ieškoti darbo. Atvykusiesiems į Angliją būdavo skolinami pinigai būsto nuomai, maistui ir kitoms išlaidoms, kol jiems esą bus surastas darbas. Įklimpę į skolas apgautieji sulaukdavo grasinimų kuo greičiau jas atiduoti – priešingu atveju atsidurs gatvėje ir sulauks fizinių bausmių. Kompanija pasiekė, kad atsivežtų žmonių psichologinė būsena taptų tokia, kai baimė tampa didesnė už jėgą pasipriešinti.

Nusikaltėliai liepdavo aukoms vogti ir sukčiauti, o gautą nešvarų uždarbį atiduoti už įsiskolinimus. Prekeivių žmonėmis aukos grobdavo brangius automobilius, labdarai skirtas prekes. Per prievartą nusikaltėliais tapusiems lietuviams būdavo brukami suklastoti dokumentai – naudodamiesi jais, jie svetimais vardais atsidarydavo sąskaitas bankuose. Kai kurie, patekę į nepavydėtiną padėtį, bandė priešintis, tačiau būdavo žiauriai sumušami.

Kaustanti baimė

Pažadai apie gražesnę ir sotesnę ateitį tampa tokia stipria siekiamybe, kad gilintis į daugybę svarbių niuansų prieš išvykstant į nežinomą šalį su nepažįstamais žmonėmis tampa nereikšminga smulkmena.

"Didžioji dalis bylų, kuriose nukentėjusieji patys sutinka vykti į užsienį, atskleidžia, kad prievartinių veiksmų nusikaltimo organizatoriams net nereikia imtis", – prokurorė G.Večerinskienė pastebi, kad į nusikaltimus traukiamų asmenų nereikia prievarta gaudyti, grūsti į automobilius ir surištus vežti nežinion.

Nukentėjusieji sutinką patys vykti ten, kur saldi svajonė dūžta tik patekus į apsukrių išnaudotojų paspęstus spąstus.

Iš šalies žiūrint lyg ir galima piktintis – juk tie žmonės patys išvyko, patys sutiko važiuoti neišsiaiškinę visko iki galo, patys sutiko būti išlaikomi arba išnaudojami tų, kurie pasirūpino, kad jie atsirastų užsienyje. Tačiau prokurorė pabrėžia kitą šių istorijų pusę – išvežtieji dažnai būna žemesnio išsilavinimo, nemoka užsienio kalbos ir, regis, savaime suprantamas dalykas – kreiptis pagalbos jiems tampa sunkiu iššūkiu.

"Taip įsisuka karuselė, kad nėra paprasta iš jos išlipti ir grįžti atgal", – prekeivių žmonėmis sukurptu voratinkliu neabejoja prokurorė.

Išvežtieji kaip tos musės barščiuose po truputį skęsta skolose už gyvenamąjį būstą, išlaikymą, žadėti pasakiški pinigai staiga tampa tokie nebepasakiški, kad jie sutinka daryti viską, kad tik išsikapstytų.

"Mums atrodo, kad pagalbos nesunkiai galima rasti. Tačiau, matyt, jie tiek prispausti tų sąlygų ir tiek pribauginti, išsigandę nuolat prieš juos naudojamo smurto. Kai nukentėjusiųjų paklausi, kodėl nesikreipė pagalbos, atsako, kad bijojo, nežinojo kur kreiptis. Jie net negalvoja, kad gali skųstis ar prašyti pagalbos. Sunku suprasti, kodėl žmonės renkasi kęsti smurtą", – pastebi G.Večerinskienė.

Kenčia iki paskutinio

Pasak prokurorės, skųstis nukentėjusieji ryžtasi tik tada, kai jau nebegali pakelti jiems primestų sąlygų. G.Večerinskienė pastebi didelį nevyriausybinių organizacijų indėlį prakalbinant nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis. Šios organizacijos pagelbsti sužlugdytiems ir pažemintiesiems atsitiesti, pasirūpina gyvenamuoju būstu, o svarbiausia – padeda patikėti, kad pradėję naują gyvenimą nusikaltėliams bus sunkiai pasiekiami.

Deja, nukentėjusiųjų parodymais grįstos bylos teismui nepakanka. "Reikia surinkti duomenis, patvirtinančius nukentėjusiųjų parodymus. Kadangi didžioji dalis tų nusikaltimų įvykdyti užsienyje, pareigūnai turi surinkti duomenis užsienio valstybėje. Įsijungia teisinės pagalbos mechanizmas, kuris sukasi ilgai", – prekybos žmonėmis bylų specifiką toliau dėliojo G.Večerinskienė.

Būtent dėl šio mechanizmo ikiteisminis tyrimas gali užtrukti ir iki dvejų metų, kol sudėliojami visi užsienyje įvykdyto nusikaltimo taškai. Bylai persikėlus į teismą, laukia nauji iššūkiai. Nukentėjusiojo apklausa teisme yra vienas sudėtingiausių procesų.

"Buvę tokių atvejų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, kai nukentėjusieji ir apsiverkia, ir žodžio negali pasakyti. Taip nutinka, kai kylant papildomų neaiškumų įtariamieji užduoda daugiau puolamojo pobūdžio klausimų", – su baimės, nesaugumo padariniais liudijant teisme susiduria prokurorė.

Pasak jos, Baudžiamojo proceso kodeksas išsprendė daugelį anksčiau kildavusių problemų – nukentėję asmenys gali būti apklausiami iš kitos patalpos. Tai reiškia, kad aukos ir išnaudotojai išvengia akistatos prie teismo durų, užgaulių replikų, žvilgsnių, galimų bauginimų.

"Streso mažiau, tačiau nukentėjusieji vis tiek žino, kad kaltinamieji yra šalia. Deja, kitų priemonių jų saugumui  užtikrinti nėra. Ką galime, tą darome, kad nukentėjusieji ir kaltinamieji nesusitiktų akis į akį", – apie pastangas organizuojant teismo posėdžius aiškina prokurorė.

Siekia užsimiršti

Egzistuoja dar vienas psichologinis niuansas šiose bylose. Ikiteisminis tyrimas trunka apie dvejus metus, o kartais ir ilgiau. Kai byla pasiekia teismą, nukentėjusieji jau nebenori prisiminti juodojo jų gyvenimo tarpsnio.

"Būna, kad nukentėjusieji jau būna susikūrę savo gyvenimą ir pareiškia, kad nori pamiršti tai, kas buvo. Tačiau jų parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir procesas reikalauja teisme juos patvirtinti. Teismas parodymus turi ištirti betarpiškai ir girdėti nukentėjusiųjų parodymus", – įstatymais apibrėžtą proceso tvarką aiškina G.Večerinskienė.

Gera žinia, jei nukentėjusysis būna apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, formaliai jis gali būti ir nekviečiamas į teismą. Tačiau yra niuansai, nes tuo metu įtariamiesiems dar nebūna pareikšti įtarimai ir toje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją įtariamieji nedalyvauja ir negali užduoti klausimų. Šiuo niuansu neretai ir naudojasi kaltinamieji bei jų gynėjai, tvirtindami, kad buvo pažeista jų teisė, jie negalėjo užduoti klausimų. Nelieka kito varianto, kaip nukentėjusįjį kviestis į teismą.

Svarbu pamatyti byloje, kada iš tikrųjų yra apgaulė, išnaudojimas, kada pasinaudojama nukentėjusiojo pažeidžiamumu, priklausomumu.

Prokurorė neslepia, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu yra svarūs, ypač tais atvejais, kai nukentėjusieji arba liudytojai ima ir pakeičia parodymus. Juos teismas gali vertinti kaip įrodymus. Jei liudijimus fiksuoja tyrėjai, šie liudijimai nevertinami kaip įrodymas.

"Jei taip tiesiog žmogiškai paklaustume asmenų, ar jie duos parodymus, didžioji dalis sakytų, kad jie nieko nenori ir palikite juos ramybėje, siūlys naudotis tuo, ką sakė anksčiau, kas yra užrašyta ir tuo remtis arba jie išvis pakeis parodymus", – bylų nagrinėjimo kasdienybe dalijosi prokurorė.

Didėja supratimas

G.Večerinskienė įsitikinusi, kad specializacija tiriant prekybos žmonėmis bylas labai pravertė. "Manau, kad šios specifikos išmanymui specializacija pasiteisina. Pajausti ir suprasti tą straipsnį reikia daug žinių ir ne vienų metų mokymų, ką tuo straipsniu norima pasakyti ir už ką reikia bausti", – neabejojo prokurorė.

Prekybos žmonėmis problema itin opi pasidarė atsivėrus Europos valstybių sienoms ir žmonėms migruojant iš vienos šalies į kitą.

Dar vienas tokių bylų niuansas – įvertinti visas aplinkybes ir nuspręsti, kada buvo išnaudojimas, o kada nusikaltimai buvo daromi laisva valia.

"Svarbu pamatyti byloje, kada iš tikrųjų yra apgaulė, išnaudojimas, kada pasinaudojama nukentėjusiojo pažeidžiamumu, priklausomumu", – dėstė G.Večerinskienė.

Prekybos žmonėmis bylų Lietuvoje daugėja. Keičiasi ir visuomenės supratimas apie šiuos specifinius nusikaltimus.

"Požiūris keičiasi – daug kalbama šia tema, didelis žiniasklaidos dėmesys, aktyviai dirba nevyriausybinės organizacijos. Viešinamos jau įvykusių nusikaltimų istorijos, nukentėjusiųjų patirtys", – įtaką požiūriui minėjo prokurorė.

Pastebima ir tai, kad žmonės jau suvokia – prekyba žmonėmis nėra asmens surišimas, įdėjimas į bagažinę ir paėmimas už jį pinigų. Šis nusikaltimas gerokai gilesnis, žeidžiantis jautriausias žmogaus vidinio pasaulio vietas.