KLAIPĖDOJE – TALENTŲ MEDŽIOKLĖ

Emilio Vėlyvio filmų žvaigždė aktorius Andrius Paulavičius pastaruoju metu dažnas svečias Klaipėdoje. Čia jis ne tik ilsisi ir semiasi įkvėpimo, bet ieško naujų veidų savo vadovaujamai "Aktorių agentūrai". Paties A.Paulavičiaus aktorystės kelias – labai netradicinis ir galėtų įkvėpti tuos, kurie abejoja savo jėgomis.

Paklausė močiutės

– Dauguma nustemba sužinoję, kad iš pradžių mokėtės Vilniaus statybos technikume. Statybos srityje savęs nerealizavote?

– Baigęs aštuonias klases įstojau į technikumą, nes amžinatilsį močiutė man kažkada įteigė, kad būdamas statybininku pasistatysiu namą ir laimingai gyvensiu. Pagalvojau, gal tikrai nieko, "varau" į technikumą. Bet iš tikrųjų būtent jis mane nukreipė į meninius klodus, nes ten suradau Nidos Rutkienės vadovaujamą studiją "Žodis ir gaida". Mokyklos auklėtoja parašė atsiliepimą, kad gražiai skaitau ir dainuoju, todėl buvau pakviestas į studiją. Nors tai sovietiniai metai, po truputį prasidėjo judėjimas laisvės link, kūrėme įvairias inscenizacijas pagal Maironį ir su jomis važinėjome po Lietuvą. Būdamas mažas truputį grojau birbyne, patiko dainuoti, kartkartėmis paimdavau į rankas gitarą. Po technikumo pradėjau studijuoti operinį vokalą, o po dvejų metų tuometis katedros vedėjas Vladimiras Prudnikovas pasiūlė eiti į aktorinį. Taip aš pradėjau vaidinti. Patekau į fantastišką Jono Vaitkaus kursą. Teatras mane labai žavėjo, ten mano širdis ir dvasia, matyt, jau laikas tai susigrąžinti. Galbūt šiemet po penkiolikos metų pertraukos vėl grįšiu į sceną. Aktoriui būtina nuolat mankštintis ir judinti raumenis, kad šie nesustingtų. Todėl vaidinant kine man reikalingas ir teatras.

– Kaip toptelėjo mintis įkurti nuosavą aktorių kalvę?

– Anksčiau Lietuvoje aktorių agentūrų nebuvo, vis pagalvodavau, kad kažkas turi tai daryti. Norinčiųjų neatsirado, teko tuo užsiimti pačiam. Taip susiklostė, kad 2004 metais Lietuvos kino studijoje, kuri dar buvo gyva Vilniuje, įsidarbinau Aktorių atrankos padalinio vadovu. Vėliau Kino studija griuvo, todėl su kolega Donatu Šimukausku įkūrėme savo agentūrą – 2007 metais prasidėjo reali jos veikla. Pernai atšventėme dešimties metų jubiliejų. Mano ir Donato darbo specifika truputį skiriasi – aš esu agentas, o jis – atrankų režisierius, atrenkantis žmones iš didelio kiekio. Agentūros veikla tapo populiari tarp užsakovų vietinėje rinkoje, einame ir į tarptautinius vandenis, labiau į Rytus, nes Rusijoje mus šiltai prisimena iš sovietinių laikų ir mielai kviečia vaidinti. Ir pats ten nemažai filmuojuosi. Pastaruoju metu pavyksta gauti vis rimtesnių vaidmenų. Vakariečiai – dar su spygliukais, kaip bebūtų gaila, žiūri į mus kaip į rusą. Jeigu jiems reikia europiečių ar rusų vaidmenims, mus visada prisimena ir kreipiasi. Aišku, yra ir sėkmės pavyzdžių, kai aktoriai patys išvažiuoja į užsienį ir skinasi kelią padedant vietiniams agentams, pavyzdžiui, Arnas Fedaravičius ar Monika Dirsytė. Mano karta geriau kalba rusiškai nei angliškai, todėl mes žiūrime į Rytų pusę.

– Kokių žmonių ieškote? Ar grožis – būtina savybė?

Blondinių paprastai visada reikia.

– Mus domina ne tik aktoriai, bet ir nauji talentai, kurie nėra profesionalai ir vaidybos niekur nesimokė, tiesiog nori, gali ir turi laiko tai daryti. Aktoriams siūlome vaidmenis filmuose, o su naujais talentais dirbame reklamose. Tai gera galimybė pasirodyti, realizuoti save ir sykiu nemažai užsidirbti. O kinui nėra ribų – nuo charakterių iki spindinčių merginų. Blondinių paprastai visada reikia. Grožis labai subtilus ir nevienareikšmis dalykas, tad gavęs užsakymą vadovaujiesi savo grožio samprata. Kine labiau reikia ne spindinčio, o vidinio, "gilaus" grožio, kalbant apie reklamą, ieškome išorinio blizgesio. Vidaus ten per tokį trumpą laiką tiesiog nespėji pamatyti.

– Ir amžius šioje srityje – ne riba?

– Ieškome nuo tik ką gimusiųjų iki senolių. Jeigu atneša iš daktaro leidimą dirbti, priimame ir vyresnius nei 99-erių. Nesvarbu, žmogus storas, plonas, ilga nosimi, didelėmis ausimis, raumeningas, mažas ar aukštas. Amplitudė yra begalinė. Kartais 35-mečiai mano, kad yra per seni filmuotis, bet yra priešingai –  reklamos srityje tėveliai, mamytės yra patys paklausiausi. Kaip ir seneliai ar močiutės.

Amerikoje prižiūrėjo senukus

– Ar tiesa, kad iš dalies būtent pajūryje prasidėjo jūsų, kaip kino aktoriaus, karjera?

– Būdamas Lietuvos muzikos akademijos studentu filmavausi Nidoje. Suvaidinau pagrindinį vaidmenį Algimanto Puipos filme "Elzė iš Gilijos". Trečio ar ketvirto kurso studentui tai buvo didelis įvykis. Filmavimai vyko rudenį. Bendradarbiaujant su Lietuvos kino studija filmą prodiusavo vokiečiai, biudžetas siekė berods tris milijonus litų. Tuo metu tai buvo pirmas tokį finansavimą turėjęs filmas nepriklausomoje Lietuvoje. Tikėjausi, kad jau išmušė mano žvaigždės valanda, bet nutiko priešingai – visiškas štilis. Kinas sugundė mane tarsi moteris ir paliko, dešimt metų jame nevaidinu.

– O ką tuomet veikėte?

– Baigiau akademiją, pavaidinau pas Oskarą Koršunovą, Jaunimo teatre, bet vis trūkdavo pinigų, atsirado šeima. Tada išvažiavau padirbėti į Ameriką, vis arčiau Holivudo. Tik iki jo "nedasikasiau". Metus slaugiau pagyvenusius žmones, buvau jų kompanionas, gamindavau valgį, tvarkydavau namus, skalbdavau, o vakare kartu žiūrėdavome televizorių. Nusipirkau gitarą ir, kad nebūtų taip liūdna, vienam vis pagrodavau prieš mirtį – žmogus sirgo vėžiu. Grįžęs į Lietuvą patekau į Kino studiją, ir taip prasidėjo agentūros veikla, iš pradžių Vilniuje, Kaune, galiausiai ir Klaipėdoje, kur praėjusių metų rudenį su vokiečių komanda filmavome "Kruso". Tai istorija apie Rytų Vokietiją prieš Berlyno sienos griuvimą, apie žmogaus troškimą būti laisvu. Manau, ši juosta susilauks gerų vertinimų, taip pat nuskambės ir Klaipėdos vardas. Atrinkome daug nuoširdžių, neišpuikusių žmonių, tad dirbti su jais nebuvo sunku. Filme gausu sudėtingų scenų, vaidino pankai, hipiai, teko ir apsinuoginti, o ruduo pasitaikė labai šaltas. Viena mergina net susirgo. Po filmavimų supratome, kad Klaipėda pasižymi gražiais, talentingais žmonėmis, kuriems turime ką pasiūlyti. Apskritai Klaipėda kino kūrėjams yra patrauklus miestas. Klaipėdos uoste maždaug 2007 metais buvo filmuojamas "Transsiberian" su tokiomis Holivudo žvaigždėmis kaip Woody Harrelson, Ben Kingsley ir kitais. Pajuokauju, kad Amerikoje pasiekti Holivudo nepavyko, todėl grįžus į Lietuvą jis pats pas mane atkeliavo. Tiesa, Igno Jonyno "Lošėjas" irgi buvo filmuojamas Klaipėdoje. Kodėl gi čia nesukūrus serialo?

Norėtų suvaidinti partizaną

– Kaip nuo romantiško vaidmens A.Puipos filme atsidūrėte E.Vėlyvio komandoje?

– Emilis išbudino mano užmigusią karjerą, nes nuo "Zero" prasidėjo nauja banga. Tada atsirado ryšiai su Rusija, užsimezgė pažintys. Vėliau į mane pradėjo kreiptis ne tik kaip į aktorių, bet ir kaip į agentą. Ir šiuo metu šeši lietuvių aktoriai filmuojasi dideliame projekte – seriale "Borisas Godunovas". Kai Saulius Balandis pakvietė vaidinti filme "Laisvės kaina. Partizanai", jau buvau apsidžiaugęs, kad gausiu partizano vaidmenį. Deja, ir vėl tapau griežtu vokiečių karininku. Matyt, jau per senas partizanams. Praėję metai buvo tikrai neblogi, suvaidinau "aferiūgą" Simą seriale "Moterys meluoja geriau", taip pat Stasį Šilingą jo paties istorijoje "Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą". Tokia asmenybė kaip S.Šilingas iki tol man buvo visiškai nežinoma, o, pasirodo, tai labai svarbus žmogus.

– Kokia Klaipėda atrodo prie šurmulio pratusiam vilniečiui?

– Man patinka, čia taip ramu. Nors gyvenu senamiestyje, iš Maskvos grįžęs į Vilnių jaučiuosi kaip kurorte, o atvažiavus į Klaipėdą atrodo, kad esu sanatorijoje. Miestas atgimsta, čia daug kultūrinio gyvenimo, ir sportuojančiųjų netrūksta. Pilni sporto klubai. Net mečiau rūkyti.

– Turite du sūnus. Kaip suspėjate visur?

– Vyresniajam jau aštuoniolika, jis planuoja išvažiuoti į Angliją. Mažesnysis dešimtmetis pradėjo šokti breiką. Kartu negyvename, todėl susitinkame, kai turiu laisvo laiko. Džiaugiuosi, kad bendraujame ir mūsų santykiai yra geri. Stengiuosi apie savo vidinį, intymų šeimos pasaulį taukšti kuo mažiau. Yra žmonių, kurie mėgsta viešai demonstruoti savo vidurius. Man patinka komercinis kinas, mėgstu vaidinti serialuose, bet vidinė kultūra žmoguje vis tiek turi egzistuoti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1972 m. gruodžio 4 d. Vilniuje.

Nuo 1994 m. tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Teatro ir kino fakultete studijavo aktoriaus meistriškumą.

1997 m. įgijo bakalauro laipsnį (kurso vadovas – Jonas Vaitkus).

1999 m. toje pačioje akademijoje įgijo ir aktoriaus magistro laipsnį (kurso vadovas – Oskaras Koršunovas).

1996–2001 m. vaidino Jaunimo teatro, Nacionalinio akademinio dramos teatro ir Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose.

2004–2006 m. Lietuvos kino studijoje dirbo Aktorių atrankos padalinio vadovu.

2007 m. įkūrė "Aktorių agentūrą", kurios padaliniai šiuo metu veikia Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.