GELEŽINIO ŽMOGAUS FENOMENAS: SKRYDIS IŠ 11-O AUKŠTO

Klaipėdietis Kirilas Trofimovas iškrito pro viešbučio langą iš vienuolikto aukšto. Nelaimė nutiko viename Kinijos mieste, kur vyras lankėsi darbo reikalais. Stebuklas yra tai, kad jis ne tik liko gyvas, bet neįtikėtinomis valios pastangomis sugebėjo atsistoti ant savo kojų jau po kelių mėnesių.

Kosmonautikos dieną – nelaimė

"Kad ir kaip paradoksalu, bet tai nutiko Tarptautinę kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją. Tik Jurijus Gagarinas įveikė žemės trauką, aš, deja, ne", – taip žaismingai pradėjo pasakojimą 28-erių Kirilas, kuris po neįtikėtino incidento pelnytai draugų vadinamas Geležiniu žmogumi.

Klaipėdietis vadovauja vienai uosto laivybos bendrovei.

Tik Jurijus Gagarinas įveikė žemės trauką, aš, deja, ne.

Šių metų balandį jis su kolega vyko į Kiniją, kur tikėjosi pasirašyti kontraktą, bet jo nepasirašė, nes jau pirmąjį vakarą nutiko tai, kas Kirilą privertė svečioje šalyje pasilikti dar tris savaites, per kurias jis išgyveno kino juostos vertą istoriją.

"Į Kiniją skridome dvi paras. Tas miestas, kuriame turėjome susitikti su verslo partneriais, yra šalies gilumoje. Taigi buvome beveik dvi paras be miego. Be to, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro su kinais praleidome labai sunkiose derybose. Buvome pervargę. Dabar suprantu, kad privalėjome pamiegoti, bet kinai yra labai įkyrūs. Jie norėjo kalbėtis čia ir dabar. Tik pusvalandį turėjau laiko nusimaudyti, persirengti ir prie darbo, tai buvo visas mano poilsis", – priešistorę pasakojo Kirilas.

Klaipėdietis teigė, kad iki pat vakaro truko sudėtingos derybos, kurios buvo perkeltos į kitą dieną, bet kitos dienos nebuvo.

"Grįžome į viešbutį, buvau absoliučiai blaivus. Mūsų kambarys buvo 11-ame aukšte, langai – beveik iki grindų, palangės labai žemai, be to, langai atsidaro į išorę vos spustelėjus rankeną nuo savęs. Aš jau ryte atkreipiau dėmesį, kad tai labai nesaugu. Pats to momento nepamenu, atsipeikėjau jau apačioje", – priešistorę prisiminė Kirilas.

Vietoj gydytojo – kunigas

Vyras teigė, kad paties kritimo nepamena, esą žmogų ekstremaliomis situacijomis valdo instinktai, kurie tą siaubo akimirką veikiausiai užblokavo protą.

"Nukritau ne ant grindinio, bet ant lauko kavinės metalinio stogo. Ir čia prasidėjo įdomūs dalykai. Kinijoje yra tokie papročiai: jei, pavyzdžiui, žmogus skęsta, tai manoma, kad nevalia kištis į likimą. Mano atveju nukėlimas nuo to stogo truko keturias valandas. Nors nuo viešbučio iki ligoninės yra 10 minučių kelio pėsčiomis. Jie tikrąja ta žodžio prasme laukė, gal aš nusibaigsiu greičiau ir nereikės jokios ligoninės. Jie pakvietė ne gydytoją, o katalikų kunigą. Juokingiausia, jog esu stačiatikis, bet tada tai jau buvo nesvarbu", – teigė Kirilas.

Kinai pasirūpino, kad prie mirštančio europiečio atsirastų dvasininkas, kuris suteiktų paskutinį patepimą.

"Logiškai mąstant, ir aš turbūt kviesčiau kunigą, nes iš žmogaus, nukritusio iš tokio aukščio, nieko neturėjo likti. Mano kolega vėliau pasakojo, koks buvo siaubas tas pirmąsias valandas po nelaimės, kai man niekas nesuteikė pirmosios pagalbos. Maža to, visame mieste, kur gyvena keli milijonai žmonių, kinai nesugebėjo rasti kopėčių, kad nukeltų mane nuo antro aukšto stogo. Galiausiai nusprendė nuardyti stogą, kad mane pasiektų, o kai nukėlė, paaiškėjo, kad aš vis dar gyvas", – šyptelėjo Kirilas.

Kai paaiškėjo, jog nelaimėlis neįtikėtinai gajus ir kunigui čia nėra kas veikti, teko krituolį gabenti į ligoninę. Pamažu grįžo sąmonė.

Iš viduramžių – į kosminę erą

Kirilas rodo nuotraukas iš ligoninės. Fotografijoje žiauriai sumaitotas, sutinęs, mėlynas veidas, kairėje pusėje – nei viršuje, nei apačioje nėra dantų. Visų kaulų lūžių aprašymas netilpo į A4 formato lapą.

"Taip atrodžiau iškart po nelaimės. Kai atsipeikėjau, užčiuopiau, kad nėra dantų, pradėjau skaičiuoti netektis, kai suskaičiavau aštuonis, lioviausi. Vieno danties implanto kaina – vienas tūkstantis eurų, bandžiau suvokti, kiek man visa tai kainuos, bet kinų medikai padarė stebuklą. Nesuprantu, kaip jie tai sugebėjo, bet galiausiai reikės tik vieno implanto, jie sugrąžino mano paties dantis", – pasidžiaugė klaipėdietis.

Kirilas pasakojo, kad ligoninėje medicinos lygis toks, kaip rodoma fantastiniuose filmuose apie ateities laikus.

Pas mus vaistus pacientui atneša slaugytoja, o ten prie ligonio prijungtas kompiuteris, kuris pats suleidžia reikiamą dozę vaistų reikiamu laiku.

Taigi klaipėdietis pateko tarsi į kosminę erą.

Dar viena palanki aplinkybė šioje istorijoje yra tai, kad Kirilas jau trejus metus yra kraujo donoras. Būtent todėl (jam tai vėliau patvirtino medikai) jis per tas keturias valandas ant stogo nenukraujavo.

Ilgainiui donorai tampa atsparūs didesniam kraujo nutekėjimui.

Draudimas atsipirko su kaupu

Klaipėdietis ypač džiaugėsi, kad buvo apsidraudęs – jam tenka daug keliauti darbo reikalais ir nė sykio jis niekur nevyko neapsidraudęs.

Šį kartą draudimas atsipirko su kaupu, nes vien žandikaulio operacija kainavo 28 tūkst. eurų.

Pirminė kojų operacija kainavo 8 tūkst. eurų. Viena diena ligoninėje – apie tūkstantį eurų.

"Man viską apmokėjo draudimas, nors irgi buvo tam tikrų niuansų. Buvo tokia situacija, kad draudimo brokeris kinas ligoninės prašė sąskaitos, bet, kadangi paslauga nesuteikta, sąskaita negali būti išrašyta. Ligoninė reikalauja viso apmokėjimo prieš paslaugos suteikimą, kitaip jie operacijų nedaro, o man reikėjo skubios pagalbos, nes patyriau didelę traumą", – tvirtino Kirilas.

Galiausiai čia įsiterpė viešbučio, pro kurio langą iškrito klaipėdietis, vadovybė. Jie sumokėjo ligoninei reikiamą sumą, paskui draudimas jiems pinigus grąžino.

Beje, viešbutis rūpinosi Kirilo maitinimu, kol jis gulėjo ligoninėje.

Mintys apie kojų protezus

Baisiausias dalykas Kirilui buvo, kai jis atgavo sąmonę ir suvokė, kad yra traumuotas ir nejaučia kojų.

Kaip pats teigė, pradžioje manė, jog nukrito nuo važiuojančio motociklo ir susižeidė, tačiau, kai jo kolega jam pasakė, kad vis dėlto tai buvo skrydis pro langą, jis ilgai negalėjo patikėti.

"Iš siaubo jo akyse supratau, kad kalba tiesą. Ilgai negalėjau patikėti. Žinoma, pasidžiaugiau, kad esu gyvas. Tačiau mane baugino kitkas. Esu aktyviai sportuojantis, todėl tas kojų nejautrumas išgąsdino. Niekas nepaaiškino, kas man yra, nes visi kalbėjo tik kiniškai. Neramino mintys, o kas, jei man nupjaus kojas?" – šypsojosi Kirilas.

Galiausiai klaipėdietis nusprendė: jei reikės, įsigys protezus, nors ir kiek brangiai jie kainuos. "Gyvenimas nesibaigė",– drąsino save Kirilas.

Sveikatos apsauga – ne visiems

Pasiteiravus, kas turi galimybes gydytis Kinijoje, kai tokie paslaugų įkainiai, Kirilas teigė, jog tikrai ne visi, nes toje šalyje žmogaus gyvybė – ne prioritetas.

Ten medicinos paslaugos teikiamos ne visiems, tik vidutiniam ir aukštesniajam sluoksniui.

"Manau, jei tokia nelaimė būtų nutikusi Klaipėdoje ar bet kur Europoje, žmogui nebūtų reikėję laukti keturias valandas pirmosios pagalbos, nes pas mus žmogaus gyvybė vertinama kitaip nei Kinijoje. Ten medicinos paslaugos teikiamos ne visiems, tik vidutiniam ir aukštesniajam sluoksniui. Paprasti žmonės paliekami mirti, nes manoma, kad jų ten ir taip yra per daug", – susidūręs su kinų sveikatos apsaugos sistema pasakojo Kirilas.

Esą operacijas Kinijoje valstybė žmogui apmoka tik 70 proc., tad natūralu, jog tokios paslaugos finansiškai įkandamos ne visiems.

Kirilas kinų ligoninėje praleido tris savaites. Jį nustebino tenykštė tvarka, ten nesilaikoma higienos, visur rūkoma.

Ten slaugytojų nėra, reikia samdyti žmogų, kuris padės ligoniui apsiprausti, pasirūpins maistu ir panašiai.

Kirilu visą tą laiką taip pat rūpinosi samdytas žmogus. Didelėje ligoninėje, kurioje guli 3–5 tūkst. pacientų, nėra dušo.

"Karšto vandens dubenėlius paduoda pro langelį, kaip sovietmečiu padavinėdavo algas. Sąlygos ligoninėje tikrai ne kokios, nors medicinos įranga ir gydytojų kvalifikacija paties aukščiausio lygio. Gulėjau trijų vietų palatoje, tai jau buvo prabanga, bet lankytojų kasdien ten susirinkdavo iki 30 žmonių, kinai turi daug giminių ir visi stengiasi lankyti ligonį. Visų jų dėmesio ir man netrūko, sakyčiau, buvo netgi per daug, nes kinai gana įkyrūs žmonės. Jie elgiasi, kaip maži vaikai, o tai mums nėra priimtina", – prisiminė Kirilas.

Žmona – kietas riešutas

Po trijų savaičių Kinijos ligoninėje Kirilas vienas be jokios palydos išsiruošė namo, reikėjo skubių pakartotinų operacijų.

Klaipėdos medikai apie jį jau žinojo ir laukė.

Nuo pirmos dienos, kai atsibudo po traumos, Kirilas užsibrėžė tikslą, kad jis vėl bėgios krosą. Medikų prognozės buvo prastos.

Ir jis ypač dėkingas medikams, ne tik kinams, bet ir klaipėdiečiams, kurie jį čia operavo papildomai ir kurių dėka jis šiandien vaikšto ir net bėgioja krosus.

"Buvau atsisėdęs ir ant invalido vežimėlio, labai nepatiko, todėl pasiryžau vaikščioti pats. Pirmąkart ant kojų atsistojau birželio 2 dieną. Taip žingsnis po žingsnio jau liepos 11-ąją viena apgijusia ranka ir viena sveikesne koja, sėdau į automobilį ir pas gydytojus nuvažiavau pats. Nenorėjau apsunkinti gyvenimo kitiems. Tokios būklės nuvažiavau į sporto klubą, išsirašiau abonementą, ten mergina paklausė, ar draugui perku, pasakiau, kad sau. Paklausė, nuo kada įforminti įgaliojimą, sakau, nuo šiandien", – pasakojo Kirilas.

Taip neįtikėtinos valios pastangomis klaipėdietis padarė stebuklą, įrodydamas, jog žmogaus galimybės neribotos, tik reikia labai norėti ir siekti tikslo.

Rugpjūčio 8 d. abi kojos buvo beveik sveikos. Kirilas apsiavė jau abu sportinius batelius ir su žmona leidosi pasivažinėti dviračiais.

"Labai didžiuojuosi savo žmona, tokia žinia bet ką išmuštų iš vėžių, bet ji šaunuolė, ji – kietas riešutas, nepasidavė, tikėjo, jog viskas bus gerai. Po šio įvykio jau teko važiuoti ne į vieną komandiruotę. Tai rašydavau žmonai, kad ji nebijotų dėl manęs, nes viešbutyje, kuriame apsistojau, prie vieno kambario lango stovi rašomasis stalas, o prie kito – didelis fotelis, taigi neiškrisiu", – juokėsi Kirilas.

Koks šeimininkas, toks ir šuo.

Ir dar. Po šios traumos Kirilas įsigijo shiba inu veislės kalytę Chloją, kuri taip pat raišuoja. Nuo gimimo šlubas gyvūnėlis tapo nuolatine jo bėgiojimų bičiule.

"Koks šeimininkas, toks ir šuo. Jei ji nebūtų raiša, turbūt net nebūčiau priglaudęs. Kaip pats gydžiausi, taip ir šunį gydau, sportuojame, bėgiojame", – šypsojosi Geležiniu žmogumi pramintas klaipėdietis.