Į SPAUDĄ – NAUDOS SAU

Savo uždirbtų pinigų taikiai atgauti negalėjusi kavinės darbuotoja ant kojų sukėlė ir žurnalistus, ir Darbo inspekciją. Maža to, moteris teigė norinti atskleisti didelėje įmonėje besikartojančias negeroves. Tačiau vos tik jai pavyko išsireikalauti atlyginimą, teisybės paieškos pasirodė nebe tokios ir svarbios.

"Prieš didelę įmonę nepapūsi"

Šio mėnesio pradžioje į dienraščio redakciją kreipėsi jauna mama. Esą, prieš įsidarbinant vieno didelio Lietuvos restoranų tinklo padavėja, jai buvo žadamas valandinis atlygis.

Atėjus algų metui, paaiškėjo liūdna realybė – užmokestis už išdirbtas valandas, priešingai nei nurodoma darbo sutartyje, tik iš piršto laužtas pažadas.

Pasikalbėjus su kavinės vadove, paaiškėjo, kad alga darbuotojams skaičiuojama nuo surinktos apyvartos. Vadinasi, jei mažai pardavei, nedaug ir uždirbsi.

Esą taip atsiskaitoma ne tik su ja, bet ir kitais bendrovės darbuotojais.

"Buvo nuimamos darbo valandos ir gaudavau ne tokį atlyginimą, kokį turėjau. Yra įrodymų, garso įrašas, algalapiai, galiausiai įrengtos vaizdo kameros, kurios fiksuoja, kada aš ateinu ir kada išeinu iš darbo vietos. Noriu išplatinti informaciją apie darbovietę. Noriu teisingumo – esu jauna vieniša mama, iš kurios buvo pasityčiota. Tiesa ta, jog negaudavau ir man priklausiusios pietų pertraukos, net 15 minučių poilsio. Labai prašau pagalbos", – rašoma laiške.

Žurnalistai pradėjo domėtis šia situacija, akis į akį susitiko su moterimi, kuri viską dar kartą paliudijo. Taip pat pateikė įrašą, kuriame kavinės direktorė įtikinėja darbuotoją išeiti taikiai, esą "tokia įmonės politika ir nieko čia nepadarysi".

"Niekuo negaliu padėti. Esi ne pirma tokia. Prieš didelę įmonę nepapūsi. Jei kažkur eisi, atsitrenksi kaip į sieną", – kalbėjo vadovė.

Siekia tik finansinės naudos?

Tas pats balso įrašas buvo perduotas ir Valstybinei darbo inspekcijai. Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ročys žurnalistams patvirtino, kad buvo pradėtas tyrimas. Tai – nebe pirmas darbuotojo skundas, susijęs su šia įmone.

Šiandien jis turėjo būti nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje.

Tačiau posėdis neįvyko, nes, iki jo likus kelioms dienoms, moteris atsiėmė skundą ir raštiškai pareiškė, kad neturi jokių pretenzijų.

Argumentai labai paprasti. Jos žodžiais, ieškoti teisybės ir bandyti keisti ydingą sistemą neapsimoka.

Darbdavys su ja atsiskaitė, maža to, dėl asmeninių problemų tai netinkamas laikas konfliktams.

Tokių atvejų, kai inspektoriams pradėjus judinti darbdavį, pastarasis pinigais užtildo teisybės ieškantį darbuotoją – ne pirmas. Ir įmonių vadovai tuo sėkmingai naudojasi.

Ne tvarkos siekia, o naudos sau.

"Kartais labai aiškiai jauti, kad žmogus turi savų kėslų dėl atitinkamų išmokų. Ne tvarkos siekia, o naudos sau. Negražu. Čia toks negeras lietuvių bruožas – svarbu man gerai, o dėl kitų vienodai šviečia", – neslėpė V.Ročys.

Nors pareiškėjos skundas nebus tiriamas, anksčiau apskųsta bendrovė inspektorių vizito neišvengs.

"Jeigu pareiškėjas, nurodydamas visus savo duomenis kreipiasi su prašymu nenagrinėti skundo, mes jo nenagrinėjame. Tokia tvarka. Bet kuriuo atveju, gautą informaciją turime ir įmonę vis tiek patikrinsime", – tikino pašnekovas.

Diktuoja savo sąlygas

Jau tapo įprasta, kad pakliuvę į, kaip jiems atrodo, neišsprendžiamą bėdą, žmonės kreipiasi į žurnalistus tarsi į paskutinę instanciją.

Taip nutiko ir Olgai (vardas pakeistas – red. past.). Garbaus amžiaus moteris norėjo atsikovoti sodo sklypą, kuris esą be jos žinios buvo parduotas kitiems asmenims.

Kelias valandas moteris žurnalistams pasakojo savo painią istoriją, kaip ji gavo sodo sklypą dar nepriklausomybės pradžioje, kaip ji ten dirbo, vežė statybines medžiagas, ketino statytis vasarnamį, paskui susirgo ir kurį laiką žemė dirvonavo.

Galiausiai, atvažiavusi ten bemaž po 20 metų, neberado savo suvežtų plytų ir blokelių, dar baisiau pasijuto, kai pradėjusi aiškintis, kas nutiko, sužinojo, jog sklypas jai nebepriklauso.

Pradėjus žurnalistinį tyrimą, paaiškėjo, jog buvusi savininkė iš dalies pati kalta, nes deramai neįteisino nuosavybės, todėl jos ir neteko. Paaiškėjus šiems faktams, Olga staiga pareikalavo, kad žurnalistai nelįstų, kur nereikia, ir pareiškė, kad neleidžia apie tai rašyti.

Dažnai žmonės įsivaizduoja, jog jie turi teisę diktuoti žurnalistams, ką, kaip ir kada rašyti. Nutyli jiems nepatogius faktus ir mano, kad antros pusės išklausyti ne tik nebūtina, bet netgi nereikia.

Atsikrato nepageidaujamųjų

Žurnalistai tampa ne tik sau naudos ieškančių žmonių įrankiu. Tai kartais daro ir pareigūnai.

Daugelio valdiškų įstaigų darbuotojai, o ypač policininkai, žino, kad mėnulio pilnatis kai kuriuos žmones veikia ypatingai. Būtent tada, kai danguje pasirodo elgesio pokyčius lemianti mėnesiena, padaugėja skundų, o nemaža jų dalis yra visiškai nepagrįsti ar net nesuprantami.

Policijos pareigūnai prisipažįsta, kad privalo išklausyt kiekvieną asmenį ir kiekvienam pareiškėjui atsakyti. Dažnu atveju atsakymų rašymas tokiems žmonėms yra visiškai beprasmis dalykas, nes kiekvienas raštas pagimdo kelis naujus.

Klaipėdoje esama žmonių, kurie apskundžia kiekvieną procesinį sprendimą, kad ir koks jis būtų. Tokia situacija ne vieną pareigūną veda į neviltį. Kai kurie policininkai, o ir valdininkai yra atradę puikų būdą atsikratyti tokių įkyruolių.

Bendraudami su adekvačiai situacijos nevertinančiais žmonėmis jie tampa itin geranoriški, rodo ypatingą dėmesį tokio žmogaus situacijai ar problemai, taip tapdami savotiškais bičiuliais.

Galiausiai, užuot atlikę savo pareigą, valdžios atstovai pasako, kad čia padėti gali tik viešumas.

Maža to, tokie "geradariai" ir pataria kreiptis į esą pažįstamą žurnalistą – duoda jo telefono numerį, tik primygtinai prašo neatskleisti, kad tai padarė būtent jis.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Paprastai analogiški konfliktai gali būti sprendžiami trimis lygiais. Kuo nors nepatenkintas žmogus kreipiasi į darbdavį ir išlieja savo apmaudą. Žalą padariusi pusė pripažįsta, kad valandos apskaičiuotos neteisingai, ir pažada sumokėti. Ginčo šiuo atveju nėra. Galima į konfliktą įtraukti ir trečius asmenis – kitą darbuotoją, žurnalistus, inspektorius. Galiausiai – teisėsaugininkus. Tokiu atveju vienas sprendimo būdų, kai siekiama ne tik bausmės, bet ir grąžinti teisingumą, gali būti taikos sutartis. Panašu, taip ir nutiko. Viena taikos sutarties sąlygų – prašymas nebeviešinti konflikto, galbūt darbdavys ją įpareigojo šia tema viešai daugiau nepasisakyti.

Žvelgiant iš žurnalisto pozicijos, jis bandė dirbti savo darbą, tačiau jam pasakė, kad to darbo nebereikia. Tokių situacijų žurnalisto veikloje būna ne viena. Papasakosiu linksmą vokišką pasakėlę. Prie auksakalio prieina valstietis ir tyliai į ausį klausia, kiek duotų už aukso gabalą, tokio didumo, kaip vaiko galva. Auksakalys galvoja, reikia būti maloniam su valstiečiu, gal tada lengviau derėsis, kviečia jį į namus, vaišina pietumis, kartu geria vyną. Valstietis viską sukerta, o tada auksakalys jam pasiūlo už auksą duoti bent 10 tūkst. guldenų. Valstietis širdingai padėkoja ir sako – jei kur nors tokį rasiu, būtinai atnešiu. Dirbdamas Seime, kaip ir kiti, gaudavau įvairių laiškų. Pavyzdžiui, su prašymu gelbėti nuo genocido. Paskui paaiškėdavo, kad vyksta ginčas dėl gabalėlio daržo.

Visgi reikia pripažinti, kad vien jau pats viešumo faktas mūsų visuomenėje dar veikia. Turbūt didesnė dalis žmonių kai kurių dalyko nedaro, jeigu apie tai pradedama kalbėti viešai. Todėl ši istorija mus visus moko dažniau paklausti savęs, ar aš šitaip elgčiausi ir kalbėčiau, jeigu tai taptų viešu veiksmu.