KAMUOLINIAI DARKĖSI IR KLAIPĖDOJE

Nors Kamuolinių gauja iš esmės karaliavo Kaune, savo nežaboto būdo jie neslėpdavo pasirodę ir kitose Lietuvose vietose. Prieš kelerius metus progą tai pajusti turėjo ir klaipėdiečiai.

Vietoj stintų – randas

Incidentą, kurį sukėlė du Kamuolinių gaujos nariai naujosios turgavietės žuvų skyriuje, iki šiol prisimena čia dirbančios pardavėjos, o buvusiam "Aro" būrio vadui, futbolo treneriui Vaciui Lekevičiui apie tai primena nemenkas randas kojoje.

Buvo speiguotas darbo dienos rytas, turgavietėje kvepėjo stintomis.

V.Lekevičius stojo į eilę prie agurkais kvepiančių žuvų prekystalio, už kurio dirbo jo pažįstamo žmogaus žmona Kristina.

Buvo šalta, tądien buvęs futbolininkas mūvėjo šiltomis sportinėmis kelnėmis. Ko gero, jos V.Lekevičių tądien ir išgelbėjo nuo rimtesnio sužalojimo.

Griebė pardavėją už sėdmenų

Lūkuriuodamas eilėje jis atkreipė dėmesį į du gerokai įkaušusius vyrus.

Buvo aišku, kad jie žvejojo ant ledo, nes buvo labai šiltai apsirengę.

"Jie labai įžūliai elgėsi. Nuo vieno prekystalio be leidimo pasiėmė žuvį, kitur ragavo, lyg būtų savuose namuose. Pamaniau, kad jie saviškiai, visus prekeivius pažįstantys vyrai. Bet kai vienas užėjo už prekystalio ir čiupo pardavėją už užpakalio, moteris jį pradėjo nuo savęs stumti. Supratau, kad jie nėra draugai. Sušukau: "Ką darot?!" – incidento pradžią prisiminė V.Lekevičius.

Vyrai atsiliepė taip, kaip paprastai bendrauja banditai: "Ką tu! Ateik čia!", grasino, kad jam dabar bus galas.

Pardavėjos suskubo nuo prekystalio slėpti peilius, bet ne visos spėjo tai padaryti.

Vyrai išėjo iš už prekystalio ir grėsmingai artėjo prie juos sudraudusio žmogaus.

V.Lekevičius prisiminė tą akimirką pagalvojęs: jei smogs kumščiu, pateks į policiją.

Tuo momentu jis nė neįtarė, kad tiedu įžūlūs vyrai yra tikri banditai.

Banditą pakišo po prekystaliu

"Vienam pyliau per ausį delnu, jis nuvirto. Pamačiau, kad antrasis nuo prekystalio stvėrė peilį ir puolė mane. Susikibome, abu įlėkėme į stiklinę vitriną. Pajutau kažką drėgną ir šiltą varvant per koją. Paliečiau, pamačiau, kad teka kraujas. Pasirodo, užvirtau ant stiklo šukės. Vienu metu abu vyrai puolė mane, tada jau nebebuvo laiko svarstyti, kaip elgtis. Mušdamiesi išdaužėme visą turgų, vieną "išjungiau", antrą pakišau po prekystaliu. Kai viskas baigėsi, visur telkšojo kraujas, stiklai, žmonių – nė vieno. Kažkuri pardavėja iškvietė policiją. Mus visus tris išvežė į policijos komisariatą", – pasakojo vesterno vertą siužetą V.Lekevičius.

Policijos tyrėjai apklausė visus įvykio dalyvius ir liudininkus.

Matyt, pardavėjos paaiškino muštynių esmę, pareigūnai suprato, kad V.Lekevičius nekaltas ir jį išleido, o muštynių iniciatorius uždarė į laikino sulaikymo kamerą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Sulaukė keisto skambučio

"Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Futbolo federacijos prezidento. Jis labai pagarbiai pakvietė mane atvažiuoti į Kauną. Kai nuvažiavau, manęs klausinėjo apie incidentą. Jis man ir pasakė, kad tie du vyrai – Kamuolinių gaujos nariai, o vienas jų – dešinioji paties Kamuolio ranka. Federacijos prezidentas minėjo, kad jie yra labai žiaurūs ir galingi. Prašė atsisakyti pretenzijų, – prisiminė V.Lekevičius. – Kadangi jau kitą dieną po mūsų muštynių turgaus žuvies skyrius blizgėjo, buvo viskas išvalyta ir suremontuota, nuostoliai kompensuoti, nusprendžiau, kad taip ir pasielgsiu. Federacijos prezidento kabinete paskambinau bylą tiriančiai pareigūnei ir pasakiau, kad dėl užpuolimo neturiu jokių pretenzijų. Iš balso supratau, kad ir tyrėja labai apsidžiaugė tokia bylos baigtimi. Man tada Kaune dar ir dovanų už tai siūlė, bet aš kategoriškai atsisakiau."

Vėliau, būdamas Kaune, V.Lekevičius suprato, kad Kamuoliniai Akademijos stadione jautėsi lyg namuose. Ten nuolat būdavo jų automobiliai ir apsauga.

Vienas mušeikų su klaipėdiečiu net sveikinosi ir pakvietė išgerti kavos, bet apie buvusias muštynes nebeužsiminė.

"Supratau, kad jie viską žinojo apie mane, jog aš – buvęs pareigūnas. Elgėsi tik pagarbiai. Tie vyrai buvo pora dešimčių metų jaunesni už mane, subrendę, labai stiprūs, bet labai įžūlūs. Nugalėti juos nebuvo paprastas reikalas. Užtat, kai dabar nueinu į turgų, visos pardavėjos šypsosi, pagarbiai aptarnauja, parenka mano gyvuliukams menkių galvų", – juokavo V.Lekevičius.