KLAIPĖDIETIS VIDURŽEMIO JŪRĄ IŠKEITĖ Į MOKSLUS

23-ejų Antanas Motuzas – apsukrus ir iššūkių nebijantis klaipėdietis. Dar besimokydamas sostinėje jis pradėjo darbuotis su autizmu sergančiais vaikais, o praėjusių metų liepą, baigęs kineziterapijos studijas, nusprendė kurį laiką praleisti vienoje gražiausių Ispanijos salų Viduržemio jūroje. Kaip pats sakė, tam, kad geriau pažintų save ir kitų kultūrų žmones.

23-ejų Antanas Motuzas – apsukrus ir iššūkių nebijantis klaipėdietis. Dar besimokydamas sostinėje jis pradėjo darbuotis su autizmu sergančiais vaikais, o praėjusių metų liepą, baigęs kineziterapijos studijas, nusprendė kurį laiką praleisti vienoje gražiausių Ispanijos salų Viduržemio jūroje. Kaip pats sakė, tam, kad geriau pažintų save ir kitų kultūrų žmones.

Suviliojo medicina

Ką veiks gyvenime, A.Motuzas nežinojo iki paskutiniųjų metų gimnazijoje. Besimokydamas vienuoliktoje klasėje vaikinas susidomėjo medicina, pradėjo papildomai studijuoti gamtos mokslus.

"Neblogai išlaikiau biologijos egzaminą. Į norimas sritis – mediciną ir odontologiją neįstojau, tačiau sulaukiau pasiūlymo studijuoti kineziterapiją Vilniaus universitete. Išvykau gyventi į sostinę, susiradau naujų draugų, pomėgių. Toliau intensyviai sportavau", – pasakojo pašnekovas.

Tuo pat metu jis dirbo, kad galėtų padengti dalį studijų kainos. Perkopęs į antrąjį kursą jis sulaukė pasiūlymo užsiimti su 6–7 metų vaikais, sergančiais autizmu.

"Šis darbas man patiko, bendraujant su neįgaliais vaikais būtina didelė empatija. Gailestis čia nereikalingas, tik noras padėti. Tai ir dariau iki studijų pabaigos – vedžiau privačias terapijas namuose pagal individualiai kiekvienam vaikui sukurtą programą", – aiškino A.Motuzas.

Pašnekovas neslėpė, esą kartais tekdavo "perlipti per save", pakeisti nuostatas, tačiau šį darbą vienareikšmiškai laiko itin naudinga patirtimi.

Gyvenimas saloje

Vasarą, atsiėmęs bakalauro diplomą, A.Motuzas nusprendė išmėginti kažką naujo. Galbūt net padirbėti ne pagal specialybę.

"Apėmė lengva panika – studijos baigtos, o kas dabar? Norėjosi tobulėti, nestovėti vietoje. Ėmiau ieškoti veiklos užsienyje. Interneto portaluose akys užkliuvo už animatoriaus darbo pasiūlymo, tad nedvejodamas išsiunčiau gyvenimo aprašymą. Atsakymą, kad esu priimtas, gavau tik po kelių savaičių, jau ir pats buvau pamiršęs apie šį darbą. Ir štai – kitą dieną jau pirkau lėktuvo bilietą į Maljorką, visai netikėtai atsidūriau pietuose", – šypsojosi pašnekovas.

Po poros dienų jis buvo amžinojo pavasario sala vadinamoje Maljorkoje. Jaunuolis apsigyveno mažame šiaurinėje salos dalyje esančiame miestelyje, vadinamame Can Picafort.

Prieš kelis mėnesius į Lietuvą grįžęs A.Motuzas su užsidegimu pasakojo apie Ispanijoje patirtus nuotykius. Svečioje šalyje jis dirbo animatoriumi. Turėjo užimti viešbutyje atostogaujančių užsieniečių – vokiečių, anglų, olandų, belgų – vaikus. Pavyzdžiui, įkūnyti mažamečių pamėgtus personažus, žaisti dažasvydį, jodinėti, laipioti po uolas. Tai daryti reikėjo svilinant neįprastam, apie 35 ir daugiau laipsnių karščiui.

"Gali skambėti vėjavaikiškai, tačiau lengva nebuvo. Kiekviena diena suplanuota, reikėjo turėti nemažai ištvermės – pasirodymų metu būdavome kiaurai permirkę prakaitu. Daugiausia darbavausi su 14–16 metų paaugliais, kurie energijos tikrai nestokoja", – pabrėžė A.Motuzas.

Šokinėjimas nuo uolų

Sportišką jaunuolį intensyvi ir komunikabilumo reikalaujanti veikla greitai įtraukė. Jis lengvai prisitaikė prie karšto Ispanijos klimato bei atvykėlių kaitos saloje. Esą sutikti teko itin daug visokio plauko žmonių.

"Patekau į jau susiformavusią komandą, kurią sudarė du belgai – labai linksmas juodaodis ir po pasaulį keliaujantis garsistas. Taip pat kelios lenkės, vokietė, ispanė. Darbas prasidėdavo 10 val. ryto ir kartais trukdavo iki vėlumos. Viską darėme pagal griežtai sudėliotą programą. Rytais su vaikais žaisdavome futbolą, vėliau mankšta ir maudynės baseine, vandens tinklinis. Popiet, nuo 15 iki 18 val. – kiti užsiėmimai", – aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais, sunkiausia ištverti vakarinę programą, kurios metu vaikams tekdavo vesti pasirodymus – šokti, vaidinti, piešti ant marškinėlių.

"Ir taip šešias dienas per savaitę. Turėdavome tik vieną laisvą dieną. Neretai žaisdavome dažasvydį, ispaniška jo versija neabejotinai smagesnė. Keturių etapų žaidimas baigiasi, kai niekas nebeturi kulkų. Pirmadieniais jodinėdavome žirgais, šaudydavome iš lanko, orinių ginklų. Tiesiog fiziškai pervargsti. Bet maistas buvo geras, tad greitai atgaudavome jėgas", – šypsojosi A.Motuzas.

Vienas įsimintiniausių nuotykių Maljorkoje – šokinėjimas nuo skirtingo 8–20 metrų aukščio uolų į skaidrų Viduržemio jūros vandenį.

"Tik pradėję dirbti vykome į ekskursiją. Jos metu landžioji po urvus, pasakoji turistams įvairias istorijas ir, žinoma, prižiūri, kad jiems nieko nenutiktų. Reikėjo pereiti nemenką ruožą įsikibus į aštrias uolas, banguotumas irgi nemažas, o gidas mus vedė visiškoje tamsoje. Nuplaukiau įvertinti angos ilgio, panėriau, o paskui mane – ir visi likusieji. Tuomet ne juokais išsigandome, nes turistai tiesiog kažkur prapuolė, keli susižeidė. Vėliau, dėl rizikos svečių gyvybei, ši ekskursija buvo atšaukta", – pasakojo klaipėdietis.

Sieks kineziterapijos magistro

Laisvu nuo darbo laiku A.Motuzas pasakojo spėjęs nuomotu automobiliu apkeliauti salą, vietiniai ispanai lietuviui parodė turistams menkai žinomų, tačiau įspūdingo grožio paplūdimių.

Po daugiau nei keturių mėnesių Maljorkoje klaipėdietis sakė atitrūkęs nuo kasdienės rutinos, kuri Lietuvoje buvo kiek įgrisusi.

"Norėjosi atsikąsti kitokios duonos, tad planą įvykdžiau. Išsigrynino tikrieji mano siekiai. Nors gyvenau savotiškame rojuje ir net gavau už tai pinigų, tačiau vis tiek noriu eiti anksčiau pasirinktu keliu. Jaunimui tai gera galimybė išbandyti save. Ten važiuojama ne užsidirbti, bet pažinti vietovių ir pamatyti, kas vyksta aplinkui", – įsitikinęs vaikinas.

Pabuvęs įspūdingo grožio saloje klaipėdietis ketina vėl mokytis kineziterapijos. Tęsti mokslus jis planuoja svetur.

"Išsilaikiau IELTS egzaminą, nes noriu įgyti magistro laipsnį užsienyje. Galbūt Švedijoje ar Danijoje. Kol kas man trūksta praktikos. Kiekvieno paciento atvejis labai skirtingas, tačiau turėdamas patirties su ligoniais gali greičiau nustatyti sutrikimų priežastis. Man įdomu skirtingi klinikiniai atvejai, kai reikia ieškoti unikalaus sprendimo būdo. Jei atsiras galimybių, padirbėsiu Klaipėdoje", – aiškino jis.

Šiuo metu A.Motuzas padeda vienam klaipėdiečiui atgauti jėgas po sunkios traumos, kartu treniruojasi, leidžia laisvalaikį.