KLAIPĖDOS UNIVERSITETO ŽIEDAS: MIRTIS NEUŽGOŽĖ NUOPELNŲ

Nors Klaipėdos universitetas dar labai jaunas, tačiau jau dešimtimis skaičiuojami anapilin išėję mokslo žmonės, kurie prisidėjo prie uostamiesčio Alma Mater ištakų ir kūrimo. Šios netektys buvo itin skaudžios ne tik velionių artimiesiems, bet ir akademinei bei visai Klaipėdos bendruomenei. Vis dėlto mirtis neužgožė šių šviesių asmenybių nuopelnų miestui ir valstybei.

Blogio tiražuoti nereikia

Pernai gruodžio pradžioje pasiekė žinia apie buvusio Klaipėdos universiteto (KU) rektoriaus Stasio Vaitekūno netektį (gimė 1941 m. kovo 9 d. Reibiniuose, Šiaulių apskritis).

Žmogaus, kurio vadovavimo laikotarpiu uostamiesčio universitetas suklestėjo ir sustiprėjo kaip mokslo įstaiga.

Tai – ne tik akademikas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas, geografijos mokslų daktaras, monografijų autorius, ieškotojas ir tyrinėtojas, žinoma, nespėjęs visko padaryti, ką planavo, nespėjęs atrasti, ko ieškojęs, tačiau klaipėdiečių atmintyje likęs, kaip viena ryškiausių universiteto asmenybių.

"Apie S.Vaitekūną pamenu tik gražius dalykus. Jis mėgo pasakoti apie žmones, sutiktus jo gyvenime. Ir jis niekada, per visą mūsų ketvirtį amžiaus pažinties, nėra pasakojęs apie blogą žmogų. Turėjo jis tokią manierą, skiepyti gėrį žmonėse. Jis laikėsi principo, kad blogio nereikia tiražuoti, jo dauginti. Juk bet kokia bloga žinia per keletą dienų pasimiršta, jei apie ją niekas nekalba. Jis blogų dalykų stengdavosi neprisiminti, kad jie nedrumstų gyvenimo", – prisiminė KU Socialinių mokslų fakulteto dekanas Antanas Bučinskas.

KU rektoriumi S.Vaitekūnas išrinktas 1993 m. vasarą, buvo šiose pareigose dvi kadencijas iki 2002 m. Inicijavo naujų studijų programų, fakultetų ir katedrų kūrimą.

1995 m. paruošė geografijos katedros steigimą universitete ir tapo pirmuoju jos vedėju. 2003–2007 m. Klaipėdos universiteto senato pirmininkas. Nuo 2007 m. Visuotinės lietuvių enciklopedijos Mokslinės redakcinės tarybos narys.

"S.Vaitekūno lig šiol pasigendu. Vis dar kai praeinu pro jo kabinetą, kur jis dirbo, man norisi praverti duris ir užeiti pas jį, bet ten jau dirba nebe jis. Mes dar pusę metų laikėme jo darbo vietą tuščią, dabar ten dirba kitas darbuotojas", – teigė A.Bučinskas.

"Rūpinosi visais, išskyrus save"

Lygiai prieš mėnesį anapilin išėjo dar viena KU profesorė habilituota daktarė Audronė Jakulienė-Kaukienė (gimė 1941 m. birželio 23 d. Kaune).

Kalbininkės, Klaipėdos krašto visuomenės veikėjos mokslinės veiklos kryptys buvo indoeuropeistika, baltistika, veiksmažodžio istorija.

Nuo 1963 m. ji dirbo mokytoja. Vėliau dėstė Vilniaus universitete, paskui – Šiaulių pedagoginiame institute ir Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

1971–1998 m. vadovavo folkloro ansambliui "Vorusnė". Nuo 1991 m. dirbo KU, įkūrė ir iki 1993 m. vadovavo Baltų kalbotyros ir etnologijos katedrai.

Profesorė įkūrė savo lingvistinę mokyklą. A.Kaukienė – lietuvių filologijos ir etnologijos specialybės pradininkė, viena evangeliškosios teologijos specialybės įsteigimo iniciatorių.

"Dešimt metų kaimynystėje gyvenome. Ji buvo iš tų nuoširdžių žmonių, kurie rūpinosi visais, išskyrus save. Ji niekada nesiskundė, kad jai taip blogai. Jos mirtis mums buvo netikėtas ir labai skaudus smūgis", – teigė A.Bučinskas.

Pasišventęs pedagogikai

Šiemet KU neteko ir socialinių mokslų daktaras Antano Lukoševičiaus (1954–2017). Docentas po sunkios ligos mirė gegužės 5 d.

Kuriantis KU, A.Lukoševičius buvo vienas aktyviausių jo naujų struktūrų kūrimo, studijų programų pertvarkos iniciatorių. Pasitikėjimą juo universiteto bendruomenė išreiškė išrinkdama visų septynių šaukimų Senato nariu.

Geriausius gyvenimo metus ir savo gebėjimus A.Lukoševičius pašventė KU Pedagogikos fakultetui, kurio dekanu buvo 12 metų.

Docentas daug pastangų dėjo telkdamas bendruomenę, kad šis fakultetas taptų vienu stipriausių universiteto padalinių. Jo sumanymai ir atkaklumas pasitarnavo formuojant fakulteto katedras, rengiant naujas studijų programas.

2007–2011 m. A.Lukoševičius buvo KU infrastruktūros prorektoriumi. Nuo 2012 m. iki paskutinių gyvenimo dienų vadovavo Kūno kultūros katedrai, daug prisidėjo prie jos mokslinio personalo stiprinimo, studijų programų paklausumo didinimo.

Visose pareigose, kurias docentui A. Lukoševičiui teko eiti, pasižymėjo geranoriškumu, tolerancija kolegoms, ypatingu atidumu studentų reikmėms. Universiteto labui atlikti darbai, dėmesingumas studentų gerovei paliks šviesų docento A.Lukoševičiaus atminimą kolegų širdyse.

Mirtis aukų nesirenka

2016-ieji irgi paženklinti skaudžiomis netektimis. Pernai kovo 14 d. mirė sociologas, profesorius Algimantas Valantiejus (1958–2016), kurį laiką taip pat dirbęs KU, o iki mirties dėstytojavęs Vilniaus universitete.

1992–2001 m. A.Valantiejus dirbo Klaipėdos universitete, kuriame mažiau nei per dešimtį metų iš asistento tapo profesoriumi.

KU jis vadovavo Sociologijos katedrai, o 1997 m. įkūrė ir iki pat netikėtos mirties redagavo pagrindinį Lietuvos sociologijos žurnalą "Sociologija. Mintis ir veiksmas", žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

"Jis beprotiškai dirbo. Kai jis pas mane užsuko, galvojau, kaip jam pasakyti, kad jis prastokai atrodo, tarsi nesavas. Pasakiau, kad jis man atrodo fiziškai persitempęs, išsekęs", – prisiminė jo kolega A.Bučinskas.

Kylančią A.Valantiejaus žvaigždę pripažino ir kiti Lietuvos sociologai. Jis paskelbė apie šimtą mokslinių straipsnių ir parengė sociologijos veikalus, tapusius svariu įnašu į šio mokslo lobyną.

Visa Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų bendruomenė kartu su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais liūdi dėl šios ankstyvos ir netikėtos netekties.

Negailestingas smūgis

Pernai birželio 21-osios vakarą likimas smogė dar kartą. KU neteko prorektoriaus, mokslininko Sauliaus Gulbinsko (gimė 1961 metų sausio 21 dieną Kaune). 56-eri metai akademiniame pasaulyje – pats jėgų žydėjimas.

S.Gulbinskas buvo ne tik KU plėtros prorektorius, bet ir Jūros tyrimų atviros prieigos centro vyresnysis mokslo darbuotojas.

Jis nuo 1998 m. dirbo pedagoginį darbą KU. Mokslinė S.Gulbinsko veikla buvo nukreipta į aplinkos tyrimus, integruotą kranto zonos valdymą, krantotyrą ir krantotvarką, poveikio aplinkai vertinimą, teritorijų planavimą.

"Jis buvo labai kūrybingas, veržlus, aktyvus žmogus, jei ne jis, čia tikrai nebūtų jokio Jūrinio slėnio, jis buvo šios idėjos vedlys. Visi mes tęsiame jo darbus. Dar kelios dienos prieš Sauliaus mirtį bendravome, kalbėjome, kūrėme planus, paskui – tokia baisi žinia", – prisiminė S.Gulbinsko kolega dr. Ramūnas Povilanskas.

S.Gulbinskas paskelbė per 100 publikacijų Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, buvo aktyvus Lietuvos gamtos draugijos valdybos, Lietuvos geologų sąjungos, Lietuvos geografų, Lietuvos hidrobiologų draugijų narys, Jūrinio slėnio įkūrimo Klaipėdoje iniciatorius ir vystytojas.

"Patiko man S.Gulbinskas, kai apsilankydavau rektorate, užsukdavau pas jį pasikalbėti. Paskutinį kartą užėjau savaitę prieš jo mirtį, atrodė išties prastai – paakiai pajuodę, veidas sukritęs. Pasakiau atvirai, jog jis nebepanašus į žmogų. Paliepiau eiti pas gydytojus, pažadėjo nueiti, o po savaitės jo nebeliko", – apgailestavo A.Bučinskas.

Dr. S.Gulbinską kolegos ir bičiuliai prisimins kaip atsakingą vadovą, pasižymėjusį savo srities mokslininką, žmogų, kuris neužsisklendė vien akademinėje veikloje, aistringą fotografą, mėgusį fotografuoti gamtą, ypač paukščius.

Dar viena tragedija

2016-ųjų rugsėjo 21 dieną Vilniaus oro uoste mirtis netikėtai ištiko filosofą, rašytoją, visuomenės veikėją, intelektualą, taip pat dėsčiusį KU Leonidą Donskį (gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje), humanistą, kuris savo išmintimi siekė saugoti žmones nuo nežmoniškumo klaidų.

Laidotuvių dieną į Kauno Petrašiūnų kapines susirinko minia žmonių, kuri išlydėjo Lietuvos šviesulį į Paskutinę kelionę ir išreiškė jam pagarbą.

Profesoriaus artimieji ir bičiuliai atsiminė jį kaip išskirtinio gerumo žmogų, o jo nepažinojusieji sako gerbę L.Donskį už jo išmintį ir dorumą.

L.Donskis buvo filosofas, politikos teoretikas, idėjų istorikas ir socialinis analitikas. 2004 metais Europos Komisija suteikė jam Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą. 2009–2014 metais L.Donskis buvo europarlamentaras.

L.Donskis dirbo ne tik KU, bet ir JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei pažangiausių tyrimų centruose. Nuo 1997 m. dėstė Helsinkio universitete, nuo 2007 m. – Bolonijos universitete, Italijoje, ir Corvinus universitete Budapešte, Vengrijoje.

L. Donskis yra daugiau nei 30 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių Lietuvos bei užsienio plačiajai ir akademinei spaudai autorius.

Paskutinioji nesiliauja siautėjusi

Po L.Donskio netekties nepraėjus nė dviem mėnesiams mirė dar vienas KU mokslininkas Adolfas Brėskis (gimė 1938 m. vasario 26 d. Genėtiniuose, Raguvos valsčius).

A.Brėskis – Lietuvos inžinierius mechanikas, technologijos mokslų daktaras. baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo asistentu Kauno politechnikos institute.

1966–1976 m. Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakulteto mechaninių disciplinų katedros vedėjas. 1991–1997 m. KU Jūrų technikos fakulteto dekanas, 1993 m. laikinasis universiteto rektorius, 1991–2007 m. prorektorius.

A.Brėskis buvo mokslo žmogus, jis paskelbė mokslinių darbų iš energetinių įrenginių medžiagų ilgalaikio stiprumo. Išrado įrenginį įtempimų relaksacijai aukštose temperatūrose tirti.

Tikros asmenybės etalonas

Ne ką mažiau netekčių buvo ir 2014-aisiais, kai mirė KU docentė Justina Sabina Pocienė (gimė 1932 m. rugpjūčio 14 d. Marijampolės rajone).

Į uostamiestį atvykusi iš tuomečio Šiaulių K.Preikšo pedagoginio instituto, kartu su kitais mokslininkais įkūrė Ikimokyklinio auklėjimo fakultetą Klaipėdoje.

"J.S.Pocienė buvo nepaprasto kruopštumo ir skrupulingumo žmogus. Ji mane ir pasikvietė į universitetą. Apie J.S.Pocienę išgirdau dar gerokai iki tol, kol su ja susipažinau. Atėjau dirbti į Viduklės mokyklą, kur ji prieš tai direktoriavo. Man apie ją tiek pripasakojo, kad kai nuvažiavau į Šiaulių pedagoginį institutą, kur rektoriaus priimamajame laukė labai elegantiška moteris, pagalvojau, kad čia turbūt J.S.Pocienė. Pasirodo, nesuklydau, nors nebuvau jos gyvenime matęs, bet identifikavau ją pagal pasakojimus, kurie apie ją sklido", – šyptelėjo A.Bučinskas.

"Teko kartu dirbti apie 30 metų, taip pat ir KU. Ją pamenu nuolatos besišypsančią, apgaubtą gražių šviesių plaukų aureole. Ji buvo tarsi geroji namų dvasia. Tas jos gerumas veide atsispaudė švelniomis raukšlelėmis, buvo matyti, kad ji ir kančios patyrusi, galbūt todėl ji buvo tokia jautri ir studentams, ir kolegoms, ir artimiesiems. Ji man buvo pedagogo etalonas, ji buvo tikra asmenybė, nes vien mokslininku būti nepakanka, reikia turėti ir tyrą sielą", – įsitikinusi J.S.Pocienę puikiai pažinojusi klaipėdietė Stasė Vilkienė.

Docentę minima kaip puiki pedagogė ir mokslininkė, daugelio straipsnių ir knygų autorė, mokslinių leidinių sudarytoja. Viena paskutiniųjų jos parašytų mokslinių studijų – "Ikimokyklinis ugdymas: raida, pedagoginės sistemos", kurią 2010 m. išleido KU leidykla.

Žuvo pėsčių perėjoje

Viena skaudžiausių netekčių 2014 metais buvo tragiška istoriko Alberto Juškos mirtis (gimė 1931 m. rugsėjo 10 d. Rimženčiuose, Tauragės apskr.)

Lietuvos pedagogas, Mažosios Lietuvos istorikas, socialinių mokslų daktaras. 1991 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, 1991–2001 m. KU dėstytojas, 1975–1979 m. Pedagogikos fakulteto dekanas, 1979–1989 m. mokslo reikalų prorektorius A. Juška buvo vienas pirmųjų krašte, kuris garsiai prabilo apie Raudonosios armijos nusikaltimus 1944–1945 metais.

Jis rinko ir tyrinėjo kraštortyrinę medžiagą, domėjosi krašto praeitimi, tačiau jo gyvybę nutraukė neatsargus vairuotojas. Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d. A.Juška tragiškai žuvo Klaipėdoje pėsčiųjų perėjoje per avariją.

Neteko literatūros tyrinėtojo

2013-ųjų birželio 27 dieną, eidamas 86-uosius gyvenimo metus, mirė KU Literatūros katedros docentas, žymus Mažosios Lietuvos kultūros ir literatūros tyrinėtojas, vienas iš lituanistikos studijų Klaipėdoje iniciatorių Jurgis Mališauskas (gimė 1928 m. sausio 19 d. Telšiuose).

1955 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Ukmergės rajone, vėliau, nuo 1969 m., dėstė lituanistines disciplinas Šiaulių universitete. 1971 m. persikėlė į Klaipėdą ir drauge su docentais A.Jakuliu, A.Kaukiene, L.Ruseckiene ėmėsi organizuoti lituanistines studijas Klaipėdoje.

J. Mališauskas ypatingą dėmesį skyrė Mažosios Lietuvos krašto istorijos ir kultūros tyrinėjimams. Su Klaipėdos studentais docentas važinėjo po Karaliaučiaus krašto istorines vietas ir rinko šio krašto senųjų antkapių įrašus, aprašė kapinių būklę.

Drauge su kolegomis Jis parašė knygą "Lietuvininkų žemė" (1994), 2004 m. išleido straipsnių rinkinį "Vėjas iš Aistmarių", mokslo leidiniuose ir periodikoje paskelbė per 70 straipsnių apie Mažosios Lietuvos istoriją, literatūrą, kultūrą, skaitė mokslinius pranešimus Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje.

Kirtis muzikų pasauliui

2013 m. rugsėjo 11 d. po sunkios ligos, eidamas 73 metus, mirė choro dirigentas ir pedagogas Petras Januška (gimė 1941 m. kovo 6 d. Kurkliečių kaime Rokiškio apskr.).

Nuo 1976 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstė choro dirigavimą ir kitas disciplinas.

Nuolat vadovavo įvairiems Klaipėdos miesto meno kolektyvams, kurie dalyvavo televizijos laidose, apžiūrose bei konkursuose ir laimėjo pirmųjų bei kitų prizinių vietų.

O prieš pusmetį, 2012 metų gruodžio 9-ąją, netekome žymaus chorvedžio, talentingo muziko, ilgamečio Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro "Gintarėlis" meno vadovo, KU pedagogo Juozo Kubiliaus (1951–2012).

Nuoširdumu ir profesionalumu garsėjęs J.Kubilius išugdė per 80 kvalifikuotų muzikos mokytojų ir choro dirigentų. Chorvedys vadovavo studentų mišriojo choro ir merginų choro studijoms, surengė begalę koncertų, kūrybinių vakarų ir parengė įvairių meninių programų.

Bene ryškiausią pėdsaką maestro paliko vadovaudamas Muzikos mokytojų fakulteto merginų choro studijai. Su šiuo choru Juozas Kubilius surengė per 200 koncertų, parengė daug stambios formos lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių.

Aktyviai dalyvavo chorinės bendrijos "Aukuras" veikloje, buvo regioninių ir respublikinių festivalių bei dainų švenčių organizacinio komiteto nariu, chorų festivalių meno vadovo pavaduotoju, vyriausiuoju dirigentu.

Anot kolegų, jis buvo jautrus žmogus ir nuostabus draugas. Iš prigimties kuklus ir jautrus, turėjo neapčiuopiamą savybę traukti apie save vienminčius.

Sporto mokslo ekspertas

2007-aisiais eidamas 76-uosius metus mirė KU profesorius Juozas Rauckis (gimė 1932 m. rugsėjo mėn. 15 d. Gailionių kaime, Joniškėlio valsčiuje). KU ir Lietuvos sporto mokslo bendruomenė neteko vieno ryškiausių sporto mokslo asmenybių, savo žiniomis ir talentu džiuginusių ištisus 50 metų.

J. Rauckis buvo mokytojas ir dėstytojas iš pašaukimo, ne kartą sakęs, jog niekada nesigailėjo pasirinkęs sunkų, bet prasmingą sporto pedagogo darbą.

Puikus dalyko išmanymas, erudicija, gyvenimiška patirtis, humoro jausmas, meilė žmogui ir sportui darė profesoriaus paskaitas įdomias, įsimenančias visam gyvenimui.

Tai liudija ne tik Lietuvos nusipelniusio trenerio, Lietuvos nusipelniusio dėstytojo, auklėtojo - eksperto, profesoriaus vardas, bet ir jo parengti studentai, išsibarstę po visą Lietuvą.

Tad per labai neilgą, vos ketvirtį KU gyvavimo amžių anapilin išėjo dešimtys gabių, atsidavusių ir iškilių mokslo žmonių, kurių nuopelnui miestui ir valstybei jų mirtis taip ir neužgožė.