R. KARAPETIAN: GROŽIS SLYPI TIKSLUME

Jau 23 metus matematikos mokytoja dirbanti Rasa Karapetian įsitikinusi, kad šiuolaikinis pedagogas neturėtų pamiršti pagarbos sau ir mokiniui. Lygiai taip pat, kaip ir anksčiau, mūsų vaikams šiandien trūksta artimo ryšio su pedagogu.

Mokėsi iš vaikų

– Ar prieš daugiau nei dvidešimt metų darbas mokykloje jums būtų atrodęs didelis netikėtumas?

– Tikrai ne. Apie mokytojavimą galvojau dar besimokydama pradinėje mokykloje. Tiesa, ne kartą keičiau nuomonę rinkdamasi dalyką. Svajojau ir apie istoriją, ir apie vokiečių kalbą, kurią gerai įvaldžiau. Paskui supratau, kad man patinka tikslumas, formulės, dėsniai. Nemėgstu ilgų išvedžiojimų. Sumąsčiau, kad reikia studijuoti matematiką. Baigusi universitetą grįžau į gimtąjį Jurbarką. Čia kūrėsi nauja mokykla, todėl man, jaunai mokytojai, tai buvo geras tramplinas. Atidirbau ten aštuonerius metus. Ne tiek mokiau, kiek pati mokiausi iš vaikų: kaip reikia dirbti, dėstyti, prieiti prie mokinio. Labai gera patirtis. Iki šiol jaučiu didelę nostalgiją savo pirmajai darbovietei.

– Gimėte, augote, netgi dirbote Jurbarke. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Sekiau paskui vyrą. Atsikraustėme prieš penkiolika metų, kai vaikai dar buvo maži. Jurbarke man nieko netrūko, turėjau ir darbą, ir namus, o Klaipėdoje teko viską pradėti nuo nulio. Ir esame patenkinti savo sprendimu. Įsidarbinau tuometėje Baltijos vidurinėje mokykloje, kur praleidau dar devynerius metus. Prieš penkmetį gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos licėjuje.

– Galite palyginti, kuo skiriasi darbas privačioje ir valstybinėje mokyklose?

– Ateidama į licėjų net neįsivaizdavau, kad skirtumas bus toks didelis. Turėjau aukščiausią darbo kategoriją, esu mokytoja ekspertė, tad, maniau, bus vieni juokai pakeisti mokyklą. Bet nutiko priešingai. Šioje mokykloje visai kitoks požiūris į mokinį, labai daug gabių, žingeidžių vaikų, su kiekvienu reikia surasti bendrą kalbą.

Sunku, bet įdomu

– Vadinasi, mokytojas turi vargo ne tik su „sunkiais“ mokiniais?

– Pelnyti nedidelių pasiekimų greičiau pavyksta su silpnesniais vaikais. Mokyti protingiausius – sunku. Pačiam mokytojui reikia būti visada pasitempusiam, ieškoti informacijos, kad vieną dieną vaikas netaptų labiau pasikaustęs už tave. Aišku, smagu, kai dvyliktokas tave praauga. Tokių pavyzdžių esame turėję – pernai vienas berniukas buvo labai įsigilinęs į matematiką. Taip, kad darbo pradžia licėjuje man buvo didelis iššūkis. Reikia ruošti jaunuolius egzaminams, olimpiadoms, konkursams. Bet pastangos atsiperka, nes čia ypatingi mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, skiriasi administracijos požiūris į darbuotoją, jauti paramą, palaikymą, rūpestį. Žodžiu, jaučiamės neblogai.

– Ar nemanote, kad šiais laikais mokytojo autoritetas yra sumenkęs?

– Klaipėdos licėjuje mokytojas yra gerbiamas, nes vaikams ir jų tėvams rūpi geri rezultatai. O be mokslo aukštumų nepasieksi. Tėvai iš vaikų reikalauja daug, jų norus turi atliepti ir mokytojas.

– Ne visi yra vunderkindai. Ar mokykla šiandien ne per daug reikalauja iš vaikų?

– Sunku pasakyti. Įprastai vyresnėse klasėse vaikas jau būna pasirinkęs savo kelią – žino, kokioje srityje yra gabus ir ką nori veikti gyvenime. Todėl stengiamės jį užkrauti ne antraeiliais, o būtent tais dalykais, kurie jam svarbūs. Trumpiau tariant, vaikai gali netrukdomi gilintis į tai, kas jiems įdomu.

Ne patys geriausi laikai

– Paprastai vaikams matematika yra vienas sunkiausių dalykų. Tačiau jūsų mokiniams puikiai sekasi egzaminai, jie dalyvauja įvairiose olimpiadose. Kaip sudominate jaunimą?

– Tai sunkus mokslas dėl vienos priežasties – matematinių tiesų neiškalsi. Gali žinoti teoriją, bet nesugebėti jos pritaikyti įvairiose gyvenimiškose situacijose. Matematikos išmanymas priklauso nuo logikos ir kritinio mąstymo. Matematikai turi nuolat lavinti protą. O šimtukai – banguojantis dalykas. Vienais metais jų būna daugiau, kitais mažiau. Akivaizdu yra viena – iš dangaus jie nenukrinta. Tai yra mokinių, mokytojų ir tėvų bendro triūso rezultatas. Dar smagiau, kai vaikas gauna kuo geresnį įvertinimą pagal savo mokėjimo lygį. Kitam ir 70 proc. yra didelis balas, jeigu jis mokosi penketais. Egzaminas dar visko neapsprendžia.

– O kūrybos matematikoje daug? Kaip motyvuojate mokinius mokytis matematikos?

– Kūryba, fantazija, grožis ir yra tame tikslume. Motyvuodama vaikus visada pabrėžiu, kad matematika – tai toks rimtas ir svarbus mokslas, kurio reikės visur. Bet kokius procesus gali aprašyti matematiškai. Maža to, stojant į aukštąsias mokyklas – finansuojamas valstybės vietas, matematikos egzaminas yra privalomas. Daug įtakos motyvacijai ir pažangai turi mokytojo asmenybė. Mokinys jaučia, kai mokytojas nuoširdžiai nori jam padėti. Maža to, matematika ne tik padeda sprendžiant problemas, šis mokslas labai susijęs su menais – muzika, daile.

– Kaip mokymą ir mokymąsi pakeitė naujosios technologijos? Dirbti tapo paprasčiau ar vis dėlto senieji metodai išlieka veiksmingesni?

– Technologijos pakeitė ir mokymą, ir mokymąsi. Mums tapo lengviau rasti naujos informacijos, sukurti užduotis, galime dalyvauti įvairiuose kursuose. Mokiniai, savo ruožtu, internete ieško užduočių sprendimo metodų. Tačiau būtina išlaikyti proporciją. Matematikoje kol kas dar labai saikingai taikome naująsias technologijas. Dažniausiai lieka senas ir patikrintas metodas – mokytojas, lenta ir kreida. Kol būsime gyvi, kompiuteriai mūsų turbūt nepakeis.

– Gali būti, kad ateityje įvairių sričių mokytojų Lietuvoje labai trūks. Kaip manote, kas dėl to kaltas?

– Matematikos mokytojų jau dabar pradeda trūkti. Jaučiamas ir gamtos mokslų specialistų, fizikų, chemikų stygius. Ir suprantama kodėl. Dabar tiksliuosius mokslus universitetuose baigę jauni žmonės iš karto gauna gerų pasiūlymų, jų prie išėjimo durų laukia įvairios telekomunikacijos bendrovės, IT įmonės, bankai. Net nelabai svarbu, ar gebi dirbti šį darbą. Užtenka to, kad esi baigęs tikslųjį mokslą ir gali mąstyti. O ką jaunam žmogui gali pasiūlyti mokykla? Menką atlygį, didelį darbo krūvį ir miglotas karjeros galimybes. Mūsų jaunimas įpratęs viską gauti čia ir dabar. Taigi, oficialiojoje Lietuvos švietimo politikoje tikrai yra keistinų dalykų, ir mokytojai mūsų šalyje išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Aistra – augintiniai

– Kokių pomėgių turite?

– Laisvu nuo darbo metu laiką leidžiu su savo augintiniais – dievinu graužikus. Turiu triušį ir dvi jūrų kiaulytes. Dar važiuojame su vyru į gamtą, skiriame laiko vaikams.

– Turite du sūnus, kurie jau užaugę ir išvykę iš Klaipėdos. Kokiais keliais pasuko jie?

– Vyresnysis Artūras pernai baigė Vilniaus universitetą, Fizikos fakultetą, ir dabar sėkmingai darbuojasi. O jaunėlis Robertas – būsimas psichologas, šiuo metu yra antro kurso studentas ir įnirtingai ieško savo gyvenimo kelio. Abu vaikus matematikos mokiau pati.

– Mėgstate keliauti, neseniai lankėtės Armėnijoje. Kokius įspūdžius iš ten parsivežėte?

– Kartą per metus stengiamės kur nors išvykti. Šią vasarą pirmą kartą po kelerių metų aplankėme vyro giminaičius Armėnijoje. Praleidome ten visą mėnesį. Niekas taip teigiamai neįkvepia, kaip puikus oras, saulė, kalnai, geras maistas.

– Ar namuose Lietuvoje irgi gaminate armėniškus valgius?

– Esu perėmusi kai kurias tradicijas ir nesudėtingus patiekalus galiu paruošti. Kultūriniai skirtumai tarp šių šalių egzistuoja, bet jie nėra labai dideli, nes sutampa ir religijos, ir požiūris į gyvenimą – panašus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. balandžio 19 d. Jurbarke.

Mokėsi tuometėje Jurbarko 1-ojoje vidurinėje mokykloje.

1992 m. Vilniaus universiteto Matematikos fakultete įgijo matematikos dėstytojo išsilavinimą.

Klaipėdos licėjaus mokytoja ekspertė.

Ištekėjusi, turi du sūnus – Artūrą ir Robertą.