Ko gero, Lietuvoje nerasime labiau nemielo savo išvaizda gyvūno nei rupūžė. Tačiau šie varliagyviai yra šaunieji mūsų pagalbininkai – soduose ir daržuose sunaikina tūkstančius įvairių kenkėjų.

Atkreipkite dėmesį: rupūžės prie grobio artėja pamažu, žingsnelis po žingsnelio. Šuoliuoti jų kojytės nepritaikytos. O joms ir nereikia. Mat akys geresnės nei varlių. Varlės mato tik judančius daiktus. Pavyzdžiui, ramiai tupinti musė joms tiesiog neegzistuoja. O rupūžė turi ilgą lipnų liežuvėlį, kuriuo ir surenka daugybę smulkmės, neretai kenksmingos mūsų augalams.

Gal ir gerai, kad išvaizda mus atgraso. Mat rupūžės per odoje esančias liaukas išskiria nuodingą skystį – sekretą, kuris, patekęs ant odos, alergiškiems asmenims sukelia uždegimą.

Be to, rupūžės nėra vikrios, palyginti su varlėmis. Dėl trumpesnių užpakalinių kojų rupūžių šuoliukai yra trumpi.

Lietuvoje gyvena trijų rūšių rupūžės, priklausančios vienai tikrųjų genčiai: nendrinė (įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą), pilkoji ir žalioji (irgi įrašyta į šalies Raudonąją knygą).

Žaliosios rupūžės – gražiausios, palyginti su kitomis, jų nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda nuo tūkstančio iki 30 tūkst. kiaušinių. Aktyvios naktį, dieną jos praleidžia urveliuose, medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose.

Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių – kartais šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose.

Linksmieji tirščiai

Du vyrukai pakelėje kabino plakatą "Stop karui keliuose! Mirtis jau arti! Mažink greitį, kol nevėlu!"

Pro juos dideliu greičiu lėkusio sunkvežimio vairuotojas, iškišęs galvą pro kabinos langą, pagrūmojo kumščiu:

– Užknisote su ta savo socialine reklama!

Sunkvežimis dingo už posūkio. Po kelių akimirkų pasigirdo avarijos garsas. Vienas vyrukas sako kitam:

– Gal reikėjo užrašyti paprasčiau: "Tiltas išardytas"?