Vaikų namų darbai – nemenkas iššūkis jų tėvams, ypač rašinėliai. Nes kas gi dar turi juos rašyti, jei ne tėveliai? Tačiau ir jiems ne visada tai sekasi, mano nuolanki "Kokteilio" skaitytoja Agafonija. Dar tada, kai jos vaikai lankė mokyklą, uoli mamytė už juos ruošdavo pamokas. Tad jai tekdavo parašyti ką nors gražaus apie poeziją. Bet kai ji vietoj savo šeštoko S.Nėries eilėraštį "Per lūžtantį ledą" įvertino tik kaip prevencinę priemonę, mokančią vaikus nelipti ant ledo, nes tai yra pavojinga – galima įlūžti ir paskęsti, mokytoja buvo šokiruota. Lituanistė dar galėjo toleruoti pastebėjimus, kad "J.Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu" arba kad "visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko", tačiau kai Agafonija mėgino įtikinti, jog "P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas", literatūros mokytojos kantrybė baigėsi. Ji iš pradžių taktiškai išsiaiškino rašinėlių autorystę ir jau tada griežtai liepė savo mokinukui neprileisti mamos prie pamokų ruošos, nes akivaizdu – jai geriau sekasi kiti darbai, nei lietuvių poezijos analizė.

Draugų pokalbis

– Kažkaip nesveikai atrodai. Kas nutiko?

– Pradėjau sveikai maitintis.

Tėčio neapgausite

– Tėti, o kaip geriau rašyti: "Mano tėtis daug dirba" ar "Mano tėtis daug uždirba"?

– Rašyk kaip nori, tačiau būtinai pridurk: "Bet klasės remontui tikrai neduos."