Jau 44 metus kiekvieną vasarą Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai vasarą Kernavėje atlieka archeologinę praktiką. Šiųmetis tyrimų objektas – ypač įdomus.

Nežinomojo siuntinys

Intriga prasidėjo, kai nežinomas asmuo į VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedrą atnešė dėžę. Ant jos buvo užrašyta „Gintautui Vėliui“.

„Atidaręs pamačiau, kad joje – dešimtys XIV a. datuojamų radinių, akivaizdžiai iš degintinių kapų“, – pasakojo archeologas, praktikos ir tyrimų vadovas, VU dėstytojas doc. Gintautas Vėlius. Nežinomojo siuntinyje buvo įdėtas ir žemėlapis su vietos koordinatėmis.

„Nuvykę į pažymėtą vietą, pastebėjome, kad pažeista miško paklotė, o paviršiuje aptikti degintiniai kauliukai indikavo, kad tai yra degintinis kapinynas. Netrukus objektas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą“, – pasakojo archeologas.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologas spėjo, kad nežinomasis – mėgėjas, naudodamasis metalo detektoriumi, aptiko XIV a. laidojimo paminklą, apie kurį iki tol nebuvo žinoma.

Artefaktai: pirmasis iškėlęs iš kapo ar kultūrinio sluoksnio šimtų ar net tūkstančių metų senumo radinius. Nuotraukose – žvangaliukas ir apyrankės fragmentas. / V. Navicko nuotr.

Trys tikslai

Archeologai ėmėsi tyrinėti ne tik pačią Kernavę, bet ir jos artimiausią aplinką. Tokie tyrimai esą papildo Kernavės priešistorinį ir viduramžių kontekstą.

„Kita vertus, buvo keliami ir konkretūs moksliniai tikslai, kuriuos norėta įgyvendinti vykdant šiuos tyrimus. Pirmasis – išsiaiškinti paminklo pobūdį: ar tai atskiros kapavietės, ar tiesiog ant žemės paviršiaus išbarstyti kaulai. Toliau – išsiaiškinti šio objekto datavimą ir chronologiją. Galiausiai – sužinoti kapinyno išlikimo lygį, kiek jis yra suardytas“, – tris pagrindinius šiųmečių tyrinėjimų tikslus įvardijo G. Vėlius.

Be to, nuspręsta pabandyti nustatyti šio kapinyno santykį su pačia Kernave. Galima būtų paminėti, kad Kernavės tyrėjai iki šiol nėra radę XIII–XIV a. karių kapų, kai Kernavė buvo Mindaugo ar Traidenio laikų sostinė. Buvo vilties, kad galbūt šis objektas ir yra kariaunos kapai.“

V. Navicko nuotr.

Unikali tradicija

Pradėjus tyrimus nustatyta, kad objektas neapsiriboja vien XIV a.: paaiškėjo, kad XIV a. kremuoti kaulai ir įkapės yra ant vėlyvojo geležies amžiaus (IX–XII a.) pilkapio likučių, kur buvo surastas žirgo kapas.

„Objektas ypač įdomus. Atrodo, kad tai dėl kol kas neaiškios priežasties erodavęs, suplokštėjęs X a. žirgų pilkapynas, ant kurio po kelių šimtų metų, XIII–XIV a., buvo išbarstomi kremuoti žmonių kaulai kartu su gausiomis įkapėmis (daiktai aptinkami šalia palaikų)“, – pasakoja archeologas, kuris 2018 m. aptiko partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaičių kapinėse.

Laidoti žmonės pilkapiuose buvo Rytų Lietuvos tradicija, kuri truko 1 000 metų, nuo III iki XIII a. Tačiau, anot istoriko, labai įdomu ir unikalu tai, kad pilkapynuose būdavo atskirų vietų, kuriose laidoti išimtinai tik žirgai be kario, žirgo savininko.

„Niekur kitur, jokiose tautose ar gentyse, nėra pilkapių, kurie būtų pilami tik žirgams. Paprastai žirgas yra laidojamas kaip kario atributas, o tai, ką matome Rytų Lietuvoje, yra unikalu. Visa tai reiškia, kad šioje vietoje turėjo būti ir daugiau pilkapių. Paprastai greta žirgų pilkapių būna ir žmonių pilkapių, tačiau atrodo, kad jie buvo sunaikinti vėlesnių procesų, tokių kaip laukų pustymai dėl miškų iškirtimo ar agrarinės veiklos“, – pasakojo G. Vėlius.

Pasitvirtino: tyrimo objekte rastas žirgo skeletas. / G. Vėliaus nuotr.

Netikėti radiniai

Kapinynas tiriamas labai kruopščiai: dirbama su mentelėmis ir šepetėliais, visas gruntas sijojamas sietu, kiekvienas radinys fiksuojamas koordinačių sistemoje centimetro tikslumu.

Tyrimų metu studentų aptikti radiniai būdingi XIV a. Atrasta nemažai moteriškų papuošalų – segių, žiedų, įvairių tipų kabučių, apgalvio plokštelių.

Atidaręs pamačiau, kad joje – dešimtys XIV a. datuojamų radinių, akivaizdžiai iš degintinių kapų.

„Įdomu, kad surasta daiktų, susijusių su prekyba, tokių kaip svarstyklių svareliai, pačių svarstyklių detalės. Su žirgu siejamas radinys – kamanų sagtelė. Visi radiniai bus perduoti į Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos restauratorių rankas ir papildys rinkinių fondus ir ekspoziciją. Galima tikėtis, kad visi šiuose tyrimuose aptikti radiniai jau rudenį bus eksponuojami laikinoje parodoje Kernavės rezervato muziejaus erdvėse“, – rastus artefaktus apibendrino G. Vėlius.

Tyrimai atskleidė dar vieną iki šiol nežinotą, nors ir suardytą pilkapyną. „Taip pat aptiktas XIV a. kapinynas. Tačiau kyla klausimas, ar tai Kernavėje gyvenusių žmonių amžinojo poilsio vieta, ar netoliese gyveno dar viena viduramžių bendruomenė ir ateityje galime tikėtis aptikti gyvenvietę, o gal net ir nežinomą piliakalnį“, – svarsto archeologas.

Studentų indėlis

Kernavę dar 1994 m. tyrinėti pradėjęs G. Vėlius akcentavo studentų indėlį į Kernavės ir Lietuvos istorijos pažinimą.

„Iki pradedant VU Istorijos fakulteto studentams kasinėti Kernavę, buvo žinomi tik keturi piliakalniai, turėta keletas fragmentiškų istorinių žinių. Būtent Istorijos fakulteto studentams galime dėkoti, kad Kernavė įtraukta į UNESCO sąrašą ir įgijo taip plačiai ir detaliai atskleistą istorinę reikšmę. Tik dėl studentų Kernavėje matome įvairių archeologinių paminklų visumą, aprėpiančią priešistorę ir ankstyvuosius viduramžius. Tūkstančiai radinių, nuolat pildančių Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos fondus ir ekspozicijas, yra surasti studentų“, – akcentavo VU docentas.

Metai iš metų tyrinėjami objektai vis daugiau papildo ne tik Kernavės, bet ir visos Lietuvos priešistorės ir ankstyvosios istorijos mozaiką, juodųjų dėmių lieka vis mažiau.