APIE B. PODERĮ, MOLBERTĄ IR MILIJONUS
Benas Poderis visai neprimena įprasto bohemos atstovo. Stilinga, elegantiška apranga, preciziškai tvarkinga šukuosena, investicijų valdytojo pareigos milijoninėmis sumomis disponuojančioje įmonėje. Nė užuominos apie tai, kad grįžęs po darbo namo jis ima į rankas teptuką ir dažų paletę.
Kaip smagus, kūrybiškas atsipalaidavimo būdas pradėtas B.Poderio projektas "2H.ART", atrodo, auga tiesiog geometrine progresija. Su jaunuoju menininku kalbėjomės praėjus porai savaičių po itin sėkmingos pirmosios autorinių darbų parodos.
– Pradėkime nuo dieninio darbo. Kiek žinau, iš pradžių buvai apsistojęs ties teise, vėliau patraukei finansų link. Papasakok apie tą perėjimą iš teisininko profesijos į investicijų valdymą. Kas paskatino tokį apsisprendimą?
– Šie darbai susiję. Kai dirbau advokatų kontoroje, arba prieš tai banke, vis tiek teko dirbti su teise, kuri susijusi su finansais. Prieš pereidamas į šią investicijų valdymo kompaniją, dvejus metus jau dirbau advokatų kontoroje su šia ir į ją panašiomis įmonėmis. Pamačiau, kad man įdomiau būti šiame versle, o ne vien tik teisė, matyti visą spektrą, visą paveikslą. Taip kilo mintis, kad galiu išmokti dar kelis dalykus bei dirbti plačiau, taip savaime po truputį išėjo, atsirado galimybė ir pradėjau.
– Tavo projekto "2H.ART" idėja buvo dvi valandos tapymo per mėnesį, o visas likęs laikas – įprastam gyvenimui. Yra toks garsus posakis, kad jei nori įvaldyti kokią nors veiklą, turi ja užsiimti 10 tūkst. valandų. Žinau, kad vėliau tavosios dvi valandos per mėnesį evoliucionavo į dvi valandas per savaitę, savaitgalį ir t.t. Ar nejunti, kad norėdamas tapti geriausiu tapytoju, koks tik gali būti, turėtum šiai veiklai skirti visą savo laiką ir jėgas? O gal kaip tik, jei taip pasielgtum, kūryba anksčiau ar vėliau nusibostų?
– Aš manau, kad visais atvejais esi teisi. Meistriškumui pasiekti reikia kažkokio skaičiaus valandų. Gal tai yra 1 tūkst., gal 500, gal 10 tūkst. Tai individualu, bet reikia daug. Lygiai taip pat reikia meistriškumo ir investicijų valdymo ar bet kokioje kitoje srityje. Bet, kita vertus, mano konceptas "dvi valandos meno" atėjo ne todėl, kad aš manau, jog tai idealiausias būdas kūryboje kažką pasiekti. Tai geras būdas turėti tokią veiklą, kuri yra kūrybinė.
– Beje, kiek laiko šiuo metu tavo dienotvarkėje užima tapymas? Galbūt riboji laiką ir kasdien tapai griežtai būtent dvi valandas?
– Ne, aš netapau kasdien po dvi valandas, čia yra šūkis, graži idėja. Aš jos nesilaikau ir dienų tikslumu, dabar man pauzė, bet, pavyzdžiui, kai ruošiausi parodai, būdavo, kad sekmadienį piešdavau aštuonias valandas, kitomis dienomis irgi po porą valandų. Aišku, prisidėjo ir tai, kad paskelbęs apie parodą, nemažos dalies paveikslų dar neturėjau (juokiasi). Bet turėjau paveikslų idėjas, o tai jau yra pusė darbo.
B. Poderis/ Deimantės Dubauskaitės nuotr.
– Ar tapai tyloje, o gal klausaisi muzikos? Jei antras variantas, kokie kūriniai dažniausiai skamba tau kuriant?
– Niekada netapau tyloje. Mano klausoma muzika dažniausiai yra elektroninė, su vokalu, truputį tamsesnė, gilesnė ir ne tokia linksma, kaip galėtų būti, tačiau ir ne per daug depresyvi. Šiaip labai mėgstu muziką, kai esu namuose, visada jos klausau, jei tik nežiūriu kokių žinių. Tad ir tapybos neįsivaizduoju be muzikos.
– Ar prieš pradėdamas kurti paveikslą, jau turi aiškią viziją, kaip atrodys galutinis rezultatas, ar šis dalykas paaiškėja tik proceso metu?
– Dažniausiai pradedu paveikslą jau turėdamas galvoje jo viziją, koncepciją, tam tikrus kontekstus, kuriais noriu žaisti, vėliau galvoju apie išraiškos priemones. Nekuriu detalaus eskizo, bet jį kažkiek pasibraižau ant drobės. Vienas žmogus yra pasakęs, kad kūryboje rezultatas visada turi skirtis nuo tavo įsivaizdavimo, nes jei taip nėra, vadinasi, tu nekūrei. Aš su tuo iš dalies sutinku, bet visada turiu idėją, tam tikrą paveikslo vaizdą. Piešiant jis pasikeičia – sugalvoji kažką naujo, arba nepavyksta kažkas, dėl to pakeiti. Kartais būna į gera, kartais į bloga – būna visokių situacijų (juokiasi).
– Beje, dauguma tavo paveikslų šiek tiek siurrealūs, netgi mistiški. Kas skatina tapyti būtent taip? Gal domiesi kokiais antgamtiniais reiškiniais?
– Manau, kad nepiešiu realizmo. Čia galima klausti, ar aš nemoku piešti realizmo, ar man nepatinka realizmas. Neatsakysiu į tą klausimą (šypsosi), atsakymas yra kažkur per vidurį. Tiesiog hiperrealizmas, yra tokia tapybos maniera, man nepatinka, nes realizmui yra fotografija. Gali viską užfiksuoti. Tai kam tapyboje, kuri kaip meno forma tau leidžia bet ką, daryti tai? Man tai nėra kūryba. Mano suvokimu, kūryba – kai iš tikrųjų atsiriboji nuo visko, kartais net nuo savęs ar savo braižo, nors nuo jo neįmanoma visiškai atsiriboti, ir tada sukuri naują personažą arba situaciją. Kadangi tapyba leidžia piešti tai, kas yra siurrealu, gaila tos prabangos neišnaudoti.
Profesionalumas apibūdina pasiektą kokybės lygį, o ne kelią, kuriuo žmogus ėjo link kokybės.
– Tapybos niekur nesimokei. Ar nekyla minčių tai pakeisti?
– Anksčiau neturėjau, dabar atsargiai apie tai pagalvoju dviem aspektais. Viena, aš tikiu, kad baigus kursus, mano technika būtų geresnė, ji leistų man geriau įgyvendinti idėjas. Bet yra ir blogoji pusė – kai gauni tam tikrą tapymo arba bet kokią kitą gyvenimo pamoką iš žmogaus, kuris yra autoritetas, visada, kai toliau kažką darai, atsiremi į tą patirtį ir taip prarandi dalį laisvės. Dėl to, galvoju, kad idealu būtų pačiam išmokti tapyti taip, kaip noriu (t.y. pasiekti tą lygį, kurio man reikia savo idėjoms tinkamai vizualiai išreikšti). Man galbūt nereikia mokėti piešti visko. Čia yra skirtingų nuomonių, yra manančiųjų, jog tam, kad galėtum piešti nors ir chaosą, turi mokėti tobulai piešti realizmą.
– Apskritai, kalbant apie kūrybinę veiklą, kaip manai, ar čia galima ja užsiimančiuosius skirstyti į profesionalus ir mėgėjus? Ar vien dėl to, kad žmogus baigė akademiją, tampa profesionaliu tapytoju ir pan.?
– Turiu dvi nuomones. Gali būti visaip. Tikiu, kad bet kuris žmogus gali išmokti piešti, nes piešimas yra įgūdis. Vieniems tai seksis lengviau ir natūraliau, kitiems sunkiau, tačiau piešimo technika yra įrankis, viena iš prielaidų sukurti geram kūriniui. Kūryba neapima vien tik technikos, yra dar daugelis kitų komponentų, kurie gali išgelbėti silpnesnę techniką ar sugadinti techniškai gerą paveikslą. Profesionalumas apibūdina pasiektą kokybės lygį, o ne kelią, kuriuo žmogus ėjo link kokybės.
– Esi perfekcionistiškas žmogus? Kur daugiau iš savęs reikalauji – darbe ar kūrybinėje srityje?
– Esu ne perfekcionistas, o maksimalistas. Jei esu darbe, noriu padaryti maksimalią karjerą per maksimaliai trumpą laiką. Kalbant apie meną, kur nežinau, ar man reikėtų būti, – dabar noriu, kad paėmus mano kūrinį be konteksto, nežinant mano kaip autoriaus istorijos (nes žmones galbūt labiau nuperka faktas, kad žmogus iš investicijų pasaulio piešia ir tai galbūt duoda tam tikrą toleranciją darbų kokybei negu patys kūriniai) niekam nekiltų klausimų, ar tai sukurta mėgėjo, ar ne mėgėjo. O toliau, manau, reikėtų tapti pirmu neprofesionalu, kurio darbas kabos muziejuje (juokiasi).
– Ar nuo to laiko, kai nutapei pirmuosius paveikslus, skirtus pagyvinti nuosavų namų interjerą, pastebi kokius nors braižo pokyčius, labiau išlavintus tapymo įgūdžius, palyginti su dabartiniais darbais?
– Tobulėjimas, kai kažką darai, yra neišvengiamas, bet klausimas dar ir tas, koks galutinis tikslas? Technika tampa vis sudėtingesnė, keičiasi koloritas, daugiau dėmesio skiriu kūrinio žinutei. Tenka kovoti su savo braižo problema – daug žmonių, net ir profesionalių menininkų, save apsiriboja savo stiliumi, nes tarsi visi supranta, kad norint išsiskirti iš kitų autorių, reikia būti originaliam, turėti savo išskirtinį stilių, kuris padėtų atpažinti autorių, sukurti nuoseklumą autoriaus darbų kolekcijoms ar parodoms. Ir tada vaikosi patys savęs, galbūt kartais bijodami prarasti savo jau kažkiek pripažintą manierą, nenorėdami atrodyti nenuoseklūs ar neradę savo kūrybinio kelio, nes tai gali brangiai kainuoti. Aš turiu kiek kitokią laisvės prabangą – man nereikia nieko parduoti, man nereikia įtikti profesionalaus / akademinio meno elitui, aš neturiu ką prarasti eksperimentuodamas, todėl noriu kartelę kelti, bet dar ir paieškoti.
– Lietuvoje vis dar gyvas menininko kaip skurstančio, valstybės šelpiamo žmogaus stereotipas. Tau, atrodo, tai negresia. Kaip manai, ar mūsų šalyje įmanoma oriai pragyventi vien iš kūrybos, o galbūt jai lemta likti tik hobiu, papildomu prie pragyvenimui skirtos pagrindinės veiklos?
– Manau, kad įmanoma, tačiau tai išimtys. Daugiau šansų oriai gyventi turi tie, kurių darbai pasiekia tarptautinį lygį. Dauguma jaunų autorių, tik pradedantys siūlyti meno rinkai savo kūrinius, turi nueiti ilgą kelią, kol iš meno gaus pajamų, todėl pereinamuoju laikotarpiu papildomų pajamų jiems tikrai reikia.
Lietuvoje vyrauja dvi meno pirkėjų kategorijos: pirmoji, tai interjero pirkėjai, kurie gali mokėti už paveikslą baldo kainą. Šie perka madingus arba estetiškus darbus. Antroji kategorija – meno kolekcionieriai, kurių nėra daug, jie gali mokėti daugiau, tačiau jų atsirinkimo kriterijai yra sudėtingesni ir labiau kompleksiški.
Šie keliai yra kaip skirtingos investavimo rūšys – viena trumpalaikė, kita ilgalaikė. Skiriasi jų grąža ir rizika.
– Dar vienas stereotipas, kad menininkas, ypač tapytojas, tai toks žmogus riebaluotais plaukais, nutįsusiu megztiniu, abejingas materialiai aplinkai. Ar tau pačiam svarbi estetika: tai, kaip atrodai pats, kokia tavo aplinka, žmonės, su kuriais bendrauji?
– Plaukus aš trinkuosi kasdien (juokiasi). Turiu ilgų megztinių, man patinka oversize. Jei kalbant rimtai, estetika man vienareikšmiškai svarbi, aš nenoriu gyventi blogai. Manau, visi nori gyventi gerai. Klausimas tik, kas tau yra gerai? Bet kokiu atveju mano požiūris į meną ir mano paties kaip menininko vaidmenį dar neaiškus. Kita, jeigu būčiau tik menininkas, mano tikslas būtų tapti roko žvaigžde, o ne budizmo vienuoliu. Aš noriu, kad tie darbai sprogtų, kad keliautų po pasaulį, būtų kuo labiau pamatyti.
– O, pavyzdžiui, tokiems dalykams, kaip apranga, stilius, namų interjeras, skiri daug dėmesio?
– Skiriu, pakankamai. Man patinka estetika bendrąja prasme. Manau, kad reikia gyventi savaip ir įdomiai, kažkam tai gali būti tam tikras drabužių, namų, interjero stilius. Reikia turėti savo kažkokį polėkį. Nematau nieko gėdingo, kad žmonės rūpinasi, kaip apsirengti. Jeigu tave tai veža, tai ir pirmyn!
– O kokie išoriniai ir vidiniai žmogaus, ypač moters, dalykai atbaidytų taip, kad išnyktų visas noras bendrauti toliau?
– Atbaidytų? Išoriškai net nežinau, kas galėtų atbaidyti, čia ekstremalūs pavyzdžiai, bet jeigu ateitų čia nuoga, vieną kartą gal būtų įdomu pabendrauti, bet kartu kažkur daug vaikščioti irgi būtų nejauku, nes sušalti žmogus gali, tai daug sirgtų (juokiasi). Aš manau, kad žmogus turi prisižiūrėti, jeigu elementariai nesilaiko higienos, tai akivaizdu, kad nenorėsi prie to žmogaus būti. Kalbant apie vidines savybes, labai nemėgstu ribotų žmonių – tiek paviršutiniškų, tiek tų, kurie suabsoliutina tam tikrus dalykus. Nors mėgstu motyvuotus ir aistringus žmones, nemėgstu fanatikų.
Noriu, kad paėmus mano kūrinį be konteksto, nežinant mano kaip autoriaus istorijos niekam nekiltų klausimų, ar tai sukurta mėgėjo, ar ne mėgėjo.
– Beje, ar esi iš tų kūrėjų, kuriems reikalinga mūza?
– Turiu tiek idėjų, ką galima būtų padaryti, kad, manau, jų užtektų metams į priekį. Dėl to negaliu sakyti, kas įkvepia, nes dar neturėjau problemos, kad trūktų įkvėpimo. Man gal kartais nebent trūksta įkvėpimo prisėsti ir skirti tam laiko. Nes juk būna, grįžti namo 21 ar 22 val., po darbo, sporto, susitikimų su žmonėmis, dar valandą kitą tapyti tiesiog nebeturi jėgų. Tam įkvėpimo suteikia noras baigti kokį konkretų kūrinį. Manau, motyvuoja ir kitų žmonių reakcija į kūrinį, yra motyvacija padaryti geriau, negu darei prieš tai.
– Tikiu, kad daugeliui tave pažįstančių žmonių, įsivaizdavusių tave būtent investicijų eksperto amplua, buvo netikėta, kai pradėjai viešinti savo kūrinius ant drobės. Gal turi dar kokių nors užslėptų talentų, kuriais vieną dieną pasidalysi su visuomene? Pavyzdžiui, gal vieną dieną pradėsi dainuoti?
– Dainuoti aš nepradėsiu (juokiasi). Šį savaitgalį buvau nuėjęs į Šiuolaikinio meno centrą, pagalvojau, kad būtų įdomu su vaizdo medija sukurti šiuolaikinio meno projektą, galbūt tai kada nors įvyks. Dar esu pagalvojęs, kad turiu idėjų kelioms kvailoms knygoms, gal kada nors pribręsiu jas parašyti.
– Vasarą kartu su tatuiruočių meistru Vytautu Vy tapėte "Merginą su perlo auskaru" reklamai. Pakalbėkime truputį daugiau apie šį projektą. Pasirinkote piešti klasikinį XVII a. paveikslą. Nors jį ir suabstraktinote, perteikėte per streetart, grafičio formą, vis tik toks paveikslo pasirinkimas iš jaunų vaikinų, manau, nustebino ne vieną. Žaviesi ir klasika, o gal atvirkščiai – moderniu menu?
– Šis pasirinkimas susijęs su tuo, ką darau aš pats – dievinu modernų meną, tačiau man patinka žaidimai kontekstais, stiliais, laikotarpiais. Vytautui jis gal buvo svetimesnis, bet mes greitai suradome bendrą idėją, kad tai galėtų būti seno paveikslo interpretacija. Norėjosi, kad atitiktų atgaivinimo idėją, pagautų dėmesį. Paveikslo pasirinkimas buvo jau kitas dalykas. Turėjome dar kelis variantus – Henri Matisse'o "Šokį", dar vienas visiškai modernus darbas – Vyto idėja. Įtikinau Vytą, kad "Mergina su perlo auskaru" bus labiausiai įsimenamas, įtaigus. Ir labai klasikinis, dėl to ir tas atnaujinimas labai gerai suveiks. Tik, visa laimė, kad Vytas sugebėjo jį nupiešti (juokiasi). Nes aš tikrai to pirmojo, originalaus nebūčiau nupiešęs, kitus du kažkaip įveikiau.
– Kokį paveikslą (net jei tai Luvre kabantis neįkainojamas darbas), labiausiai norėtum įsigyti ir turėti namuose?
– Greičiausiai tai būtų Franciso Bacono triptikas "Second version of triptych", būtent antra versija. Arba "Mergina su perlo auskaru", dėl sentimentų.
– Atrodo, mėgsti iššūkius ir avantiūras. Ar tiesiog jauti, kad turi kažkokį angelą sargą, kuris suplasnos sparnais, ir kažkaip savaime viskas baigsis gerai, ar tiesiog kai svyla padai, suaktyvėja tavo produktyvumas?
– Ne, tikėjau, kad tai padarysiu. Kad jeigu susiorganizuosiu parodą, kuri bus už pusantro mėnesio, tai turėsiu tiek vakarų, tiek savaitgalių, kad galėsiu nupiešti dešimt paveikslų. Su reklamos projektu buvo gal egzotiškesnis variantas, nes niekada iki tol nebuvau rankoje laikęs purškiamų dažų flakono, buvo klausimas, ar įmanoma per pusantros paros tai nupiešti. Keista, kad "Sprite" mane ėmė, kad pasitikėjo, nes iš dalies jie turbūt nežinojo, kiek skiriasi galimybė nupiešti paveikslą nuo galimybės jį nupurkšti. Aišku, žinojau, kad Vytautas yra profesionalas, tai tikėjau, kad greitai, proceso metu, išmoksiu, o Vytautas duos gerų patarimų. Kažkaip spėjome, bet jei Vytas nebūtų sutikęs, būčiau žlugęs (juokiasi). Tikiu, kad visada, jeigu turi kažkokį terminą, galima beveik bet kokią užduotį įgyvendinti. Taip visi konsultantai dirba – parduoda paslaugą, o paskui galvoja, kaip įgyvendinti – tai profesinis trūkumas ir pranašumas (juokiasi).
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.0 komentarai -
13 komentarai -
DMN inf.5 komentarai
straipsnelis