Su režisieriumi Tomu Vengriu susitikę prie Vilniaus katedros kolonų, pasukome jam simboliškos vietos link, į Tilto gatvėje įsikūrusį viešbutį ir restoraną „Senatoriai“. Pagalvoju, kad niekada čia nebuvau ir, ko gero, nesugalvočiau apsilankyti.

Tomas prisimena, kad kaskart atvykęs į Lietuvą rytais čia su tėčiu valgydavo varškėčius. Iš švelnaus padavėjos tono suprantu, kad šį puikiai lietuviškai kalbantį klientą ji puikiai atsimena. Susitikome pasikalbėti apie jo pirmąjį pilnametražį filmą „Gimtinė“ („Motherland“), kuris turėtų pasirodyti 2018-ųjų pradžioje. Tomui besiskundžiant prastu oru filmavimo metu, pokalbio nuotaiką palaiko lauko terasoje girdimi vasariški Lotynų Amerikos ritmai. Perklausydama mūsų pokalbį ir girdėdama muzikinį foną, šypsausi.

T.Vengris gimė JAV. Jo tėvai – emigrantai iš Lietuvos, todėl kaip ne kartą yra sakęs (tą pakartoja ir interviu metu), kad Amerikoje visada buvo lietuvis, o Lietuvoje jaučiasi lyg amerikietis.

T.Vengris nebuvo iš tų, kurie iškart žinojo, kad užaugę nori dirbti kino industrijoje. Režisierius turi politinių mokslų bakalauro laipsnį, tačiau supratęs, kad kinas jį traukia labiausiai, Amerikos kino institute Los Andžele įgijo Laisvųjų menų magistro laipsnį režisūros srityje. Ten studijuodamas 2013 m. sukūrė „Kaliforniją“ – trumpametražį filmą apie lietuvių emigrantų gyvenimą Los Andžele, kuris buvo vienas iš prestižinių Studentų akademijos apdovanojimų finalininkų JAV. Kito jo sukurto trumpametražio filmo „Voveraitė“ premjera įvyko 2015 m. Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje.

– Tomai, kaip kilo mintis kurti „Gimtinę“? Ar prisimeni tą dieną?

– Idėja gimė per pokalbį su draugu 2015 m. Kalbėjausi su amerikiečiu, kuris yra filmų platintojas. Pradėjau pasakoti prieš akis iškilusius pirmosios kelionės į Lietuvą atsiminimus. Nors buvau labai mažas, bet atsimenu, kaip mes atvežėme pilną lagaminą lauktuvių, tarp kurių buvo  kramtomosios gumos dėžių. Tada nesupratau, kodėl mes vežamės tiek daug kramtomosios gumos į Lietuvą. Tačiau kai su sese išsinešėme kramtomosios gumos į kiemą, dėl jos beveik kilo muštynės. Tada supratau, kad Lietuva – tarsi kitas pasaulis. Ne toks, apie kurį man pasakojo tėvai. Visa tai išdėsčius draugui, jis man iškart pasakė: „Čia filmas!“ Supratau, kad grįžimas į tėvynę galėtų būti filmo pagrindu. Pradėjau suprasti, kad vakariečiams Lietuva atrodo įdomi. Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė. Neįprasta, kad kam nors gali būti įdomus mano gyvenimas.

– Kas vyko po pokalbio su draugu?

Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė.

– Pradėjau kalbėtis su mama ir sese apie tą kelionę. Supratau, kokia svarbi ji buvo mamai, nes norėjo, kad mums patiktų jos gimtinė, kad jaustume vienybę su Lietuva. Mama atsiminė, kad žiūrėjo į mūsų akis, kai mes karštą 1992 m. vasarą važiavome pro Vilniaus rajonus. Ji pasakojo, kaip išpūtę akis pro langą žiūrėjome, kaip kažkoks girtuoklis sysioja. Mes pasibaisėjome, todėl išsigandusi ji mus išvežė į kaimą. Mano sesuo kitaip nei aš žiūri į Lietuvą. Aš turiu tik labai smagius atsiminimus. Kai pradėjau suprasti kelionės intensyvumą mamai, suvokiau grįžimo į namus, kurių nebėra, temos universalumą. Iš to ir išsivystė idėja. Iš pradžių scenarijuje buvo brolis, sesuo ir mama. Tačiau vėliau supratau, kad svarbiausia yra mamos ir berniuko santykis, kurio fone – Lietuva, kaip ir berniukas, žengianti pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje. Plėtodamas scenarijų, jį perskaityti siunčiau amerikiečiams draugams. Tai buvo labai įdomus procesas, nes galėjau matyti, kas jiems įdomu.

– Kokie esminiai klausimai keliami filme?

– Nežinau (juokiasi ir tyli). Kai rašai, visa tai pereini. Iš esmės pagrindas yra santykis tarp berniuko ir motinos. Dėl to filmas tampa universalus, kuriame berniukas pirmąkart pamato savo motiną kaip žmogų. Kai kuriems žmonėms tai niekad neatsitinka. Pamato, kad ji turėjo norų, jaunystę, seksualumą, kitus dalykus. Viską matome berniuko akimis, tačiau mamos istorija viską stumia į priekį. Mes matome tik tai, ką supranta jis. Visa kita galima atmesti. Manau, kad 1992 m. Lietuva pastiprina filmą.

– Kuriose vietose filmavote?

– Daugiausia už Vilniaus, nes pagal turimą biudžetą negalėtume apgyvendinti visos komandos. Pagal scenarijų buvo numatyta daug lokacijų – viena pamaina, kur reikėjo nuvažiuoti į Kauną, keturios pamainos – dvare netoli Anykščių, viena pamaina buvo prie Palangos. Ten dirbo mažesnės sudėties komanda, apsistojome viešbutyje.

– Filmavimai jau baigėsi. Kokie tavo įspūdžiai? Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda?

– Oras mums buvo labai nepalankus. Gal tai mano kaltė, nes neturiu patirties filmavimuose Lietuvoje, o scenarijuje numačiau eksterjerus ir saulėtą vasarą. To nebuvo. Mane įspėjo, bet aš neįsivaizdavau, kiek blogai gali būti. Mėgstu improvizuoti, ne viską darau pagal scenarijų, todėl maniau, kad išsisuksime. Turėjau šansą parodyti tai. Pavyzdžiui, pagal planą berniukas ant kranto turėjo mėtyti akmenis į Joninių vainikėlius, kurie plaukdami turėjo užsikabinti už šakų. Tačiau per pusantro mėnesio tiek lijo, kad kranto nebebuvo ir rąstų nesimatė, nes vanduo pakilo 1 m. Dailininkas, jo komanda ir net operatorius šoko į vandenį traukti medžio, kuris buvo įstrigęs kažkur kitur, ir jį su akmenimis pritaisė. Aš stovėjau ir galvojau, kad Amerikoje tikrai joks dailininkas nešoktų į vandenį traukti kažkokio rąsto. Niekad to nebūtų! Ne vienas sakė, kad komanda buvo labai gera, puikiai nusiteikusi, nors buvo daug sunkių naktinių pamainų. Visi dirbo savo darbus ir dar papildomai.

– Su kokiais kitais iššūkiais susidūrėte?

– Naktinės pamainos taip pat buvo sunkios. Nepagalvojau, kokios trumpos naktys būna vasarą. Sunku, kai tamsa trunka 6 valandas. Iš pradžių maniau, kad didžiausias iššūkis bus darbas su vaikais aktoriais. Tačiau su pagrindiniais veikėjais, trylikamečiu berniuku ir dvylikamete mergaitė, nebuvo jokių problemų. Naktinėje pamainoje šiek tiek pavargdavo, tačiau tik tiek. Abu niekad nevaidinę. Berniuką atsivežėme iš Kanzaso, o mergaitė studijuoja fortepijono specialybę M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

– Girdėjau, kad buvo sudėtinga rasti Kovo vaidmens atlikėją. Gal papasakotum plačiau, kaip radote Matą Metlevskį?

– Taip, labai ilgai ieškojome berniuko. Na, iš tiesų, tai netiesa (šypsosi). Aktorių atrankos režisierė jį pasiūlė patį pirmą. Tuo metu mes ką tik buvome gavę finansavimą. Prodiuserė pasakė atrankos režisierei, kad reikės ieškoti aktoriaus. Visiškai sutapimas, kad ji kaip tik tuo metu buvo kaime, kur viešėjo jos draugės sūnėnas iš Amerikos. Tai vyko prieš dvejus metus, kai Matas dar buvo per mažas, tačiau jį nufilmavo. Toliau ieškojome per Amerikos lietuvių bendruomenę, per parapijas. Buvo fainų vaikų, bet vis kažkas kliūdavo – tai per mažas, tai per didelis. Sunku rasti berniukų be vaidybinės patirties, kuris norėtų vaidinti, nes jaunuoliai dažniausiai nori sportuoti ar užsiima kuo nors kitu. Galiausiai grįžome prie pirmojo kandidato, kuris turėjo kažką įdomaus ir elgėsi natūraliai. Keletą kartų pakalbėjus per skaipą, išskridau į Kanzasą, kur dvi dienas praleidome kartu.

– Filme vaidina žymūs Lietuvos aktoriai: Severija Janušauskaitė, Dainius Gavenonis. Kaip su jais dirbai?

– Yra keletas dalykų. Labai noriu, kad idėjos vaidmeniui ateitų iš paties aktoriaus. Žinoma, aš turiu susirašęs visą istoriją, kas, kaip ir kodėl, tačiau aktoriams to nenoriu pasakyti. Noriu, kad jie patys sugalvotų savo versiją, nes ji įdomesnė. Mėginu suteikti jiems laisvės tiek prieš, tiek per filmavimą. Manau, kad kine išgauti natūralumą yra sunkiausias dalykas, nes nuo kameros nepabėgsi. Teatro aktoriai yra pripratę vaidinti, kai jiems aiškiai pasakoma, ką daryti. Su Matu buvau pasiruošęs dirbti, nes jis neturėjo patirties, galvojau, kad gal nesupranta, kaip vyksta filmavimai. Bet kai jis pradėjo matyti, kaip aš su kitais aktoriais dirbu, pats pradėjo teikti pasiūlymus. Nustebino, nes net mokykloje nevaidinęs.

– Kartu su tavimi dirbo operatorius Audrius Kemežys, greitai pradėsi dirbti su garso režisieriumi Karliu Auzansu, dirbusiu filme „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, 2016), su režisieriumi Vitaly Mansky. Ar sunku buvo surinkti šią komandą?

– Komandos prodiuserė Uljana pateikė galimus variantus. Nežinau, kaip ji visus apgavo (juokiasi). Stipri komandos sudėtis yra jos nuopelnas. Keletą mėnesių turėjome pasiruošti – pradėjome suprasti, kaip kas dirba. Žinau, kad bent jau Audriui (operatorius A.Kemežys – aut. past.) šis darbas buvo kitoks, kitokio stiliaus. Man buvo būtina daug rečiau filmuoti, nei jis yra pripratęs, dėl keleto priežasčių. Kai dirbi su vaikais, negali pusę dienos vieno kadro kurti, nes jiems greitai pasidaro nuobodu. Reikia greitai filmuoti, keisti rakursą, dar pafilmuoti, kad nebūtų monotonijos. Jam tai buvo naujas dalykas, tačiau, manau, kad dirbti nauju tempu ir stiliumi buvo įdomu.

– Minėjai, kad daug kalbėjaisi su mama ir sese. Kaip dar ruošeisi? Kokią medžiagą analizavai?

– Kalbėjausi su daug pažįstamų lietuvių. Skambindavau ir prašydavau papasakoti apie pirmą bučinį, apie pirmą kartą, kai paragavo alkoholio. Bandžiau traukti detales. Žiūrėjau įvairią archyvinę medžiagą – nuo „YouTube“ nesąmonių, tuometinės muzikos iki LRT archyvinės medžiagos, kur yra kažkokio vokiečių turisto 1992 m. vasaros medžiaga. Kai žiūri, tuomet ir pats prisimeni tuos laikus. Prieš pusantrų metų vakarieniavau su Jonu Jurašu (Lietuvos teatro režisierius – aut. past.) ir jo žmona Aušra, jie pasakojo apie tuos laikus. Su jais susipažinau Amerikoje – J.Jurašas man buvo dėdė, išmokęs mėtyti baudas. Kai idėja sukasi galvoje, tuomet kiekviena detalė kažką sako. Pavyzdžiui, su Uljana susitikus „Neringos“ restorane, prisiminiau, kai pirmą kartą apsilankiau tame restorane. Taip pat skaičiau Svetlanos Aleksejevič knygą. Girdėjau gerų atsiliepimų, todėl pamaniau, jog nepakenks prieš atskrendant, kad dar geriau suprasčiau tą laikmetį. Skaityti jos knygą buvo panašu į visus mano įrašytus pokalbius skaipe, nes žmonės pasakoja aštresnius to laikmečio atsiminimus.

– Ar jau turi minčių kitiems projektams?

– Yra daug idėjų ir norų, tačiau yra du, kurie mane labiausiai domina. Vienas lietuviškas, kitas be šalies. Kai baigiau magistrantūros studijas, turėjau savo komandą, su kuria kūrėme idėjas, tačiau iš Los Andželo išvykau montuoti į Teksasą. Ten atsirado darbo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Po visų patirčių daug išmokau, todėl norėčiau Lietuvoje filmuoti antrą kartą, manau, kad išeitų geriau.