AUKŠTAITIJOS KULTŪRINIS PAVELDAS: GYVOJI TEKSTILĖS TRADICIJA

Tautodailės ir kultūros paveldo tyrimai Lietuvai yra labai svarbūs – jie plečia tautinę savimonę, padeda geriau suvokti praeities ir šiandienos Lietuvos tekstilę kaip Europos kultūros paveldo dalį. Duomenų apie Lietuvos kaimo tekstilę – medžiagas ir darbo įrangą – sukaupta šalies bibliotekose, mokslo institucijose, archyvuose. Tačiau mažiausiai žinoma ta etnografinės tekstilės dalis, kuri nepatekusi į muziejų fondus, – atspindinti pastarųjų dešimtmečių tautinės tekstilės raidą Lietuvoje.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Medžiagų inžinerijos katedros prof. dr. Salvinija Petrulytė (S.P.) ir prof. dr. Donatas Petrulis (D.P.) įsitikinę: svarbu šį tautos turtą užfiksuoti, identifikuoti, išanalizuoti ypač dėl to, kad nykstant kaimams, mažėjant juose audėjų, pamažu dingsta ir šis autentiškas krašto paveldas.

– Kada vyko ekspedicijos ir kokia medžiaga labiausiai jus domino?

S.P.: Ypač daug ekspedicijų vyko 2013–2014 m. Šiuo metu jau susisteminome ir išanalizavome labai gausią medžiagą. Visi surinkti duomenys yra nauji, iki šiol nebuvo žinomi nei tyrėjams, nei plačiajai visuomenei, nes yra ne muziejų objektas, o saugomi audėjų – darbų autorių ar jų šeimų privačiose kolekcijose.

– Kur vedė ekspedicijų maršrutai?

D.P.: Keliavome į devynių rajonų – Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių – vietoves. Kai kur teko apsilankyti ir pakartotinai, jei pateikėjų nepavykdavo rasti lankymosi metu arba kai nauja papildoma informacija mus pasiekdavo jau vykstant ekspedicijai.

– Tikriausiai nelengva buvo surinkti taip plačiai pasklidusią informaciją. Kaip jos ieškojote?

S.P.: Pirmiausia sudarėme anketas pateikėjams. Klausimai atspindėjo naudojamos įrangos, technologijų, tekstilės gaminių ypatumus. Mums buvo labai svarbu ir audėjo(-os) – darbo autoriaus – asmeninė patirtis, požiūris į savo kūrinį – buities ir meno objektą. O tada jau braižėme konkrečias ekspedicijų trajektorijas. Rasti mums reikiamus žmones padėjo daugelis: nuo merijų darbuotojų iki atsitiktinai sutiktų kaimo kelyje sodiečių. Visiems jiems esame labai dėkingi.

– Ar daug žmonių aplankėte?

D.P.: Nesitikėjome, kad dar tiek daug audėjų ir verpėjų yra Lietuvos kaimuose. Radome ir aplankėme daugiau kaip 130 pateikėjų. Didžioji jų dalis – beveik 90 proc. – kartu buvo ir parodytų tekstilės dirbinių autoriai. Ši aplinkybė itin svarbi, nes leidžia pasiekti gana aukštą duomenų patikimumą. Žinoma, ekspedicijos vyko šiltuoju metų sezonu, o kaimo žmonėms tai didžiojo darbymečio laikas soduose, laukuose, daržuose. Buvome nustebę, kai ne viename kaime pamatėme ir vasarą užtaisytas audimo stakles, prie kurių prisėdama vos tik lieka kokia laisva valandėlė!

– Kodėl pasirinkote Aukštaitiją? Kaip jus priėmė žmonės? Juk teko belstis į privačius namus, prašyti parodyti asmeninius daiktus.

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuva, pasak etnologų, yra laikoma tipiškiausia aukštaičių etnografine teritorija. Aukštaitiją pasirinkome neatsitiktinai: kaimo tekstilė šiame etnografiniame regione yra labai įvairi, savita, įspūdingo grožio, tekstilės medžiagos ir gaminiai pasižymi ypatingu spalvingumu, raštų įvairove, originalia kompozicija ir ornamentika. Aišku, žinojome, kad ir patys aukštaičiai – nepaprastai nuoširdūs ir atvirų širdžių žmonės. Ir tikrai! Visuose namuose mus priėmė nuoširdžiai. Kartais net baigti pokalbį būdavo sunku, nes kaimo žmonės turi labai daug ką pasakyti, o jų išmintis begalinė. Kai kurios išgirstos gyvenimo istorijos galėtų būti vertos atskiros knygos. Beje, buvome maloniai nustebinti, kad kaimo žmonės labai brangina senąjį savo tėvų, senelių, prosenelių palikimą, naudotus įrankius – juos išsaugojo iki mūsų dienų, rūpinasi išlikimu ir perdavimu ateities kartoms. Tokio dėmesingumo praeičiai ir daiktams vertėtų pasimokyti visiems, gyvenantiems vienkartinių daiktų ir greito vartojimo laikmečiu.

– Kiek kaimų aplankėte?

D.P.: O, daugybę! Kaimo keliais iš viso nukeliavome daugiau kaip 5 000 km. Apklausėme pateikėjus iš 89 vietovių. Daugiausia jų buvo Anykščių ir Utenos apylinkėse, mažiausiai – Ignalinos ir Molėtų rajone. Tai nulėmė rajonų teritorijų plotai, gyventojų skaičius, turimos informacijos šaltiniai.

– Ar žmonės dar tebeturi verpimo, audimo įrangos?

S.P.: Dauguma žmonių teigė, kad anksčiau turėjo visus reikalingiausius verpimo, siūlų paruošimo austi ir audimo įrankius. Kai kurie per savo amžių turėjo bent kelis verpimo ratelius, o kartais – ir ne vienas audimo stakles, kurias paveldėjo iš ankstesnių kartų: mamų, močiučių, kitų giminaičių. Verpimo ratelis ir šiuo metu yra bene dažniausiai turimas kaimo tekstilininkų įrenginys. Tai galėjo nulemti galimybė jį panaudoti verpalams dvejinti-sukti ir kitoms – pavyzdžiui, mezgimo reikmėms. Labai mažai kas turi išsaugotus pirminio linų paruošimo įrankius, skirtus minti, brukti, šukuoti. O turimi pirminio paruošimo įrankiai dažniausiai pagaminti praėjusio šimtmečio pradžioje ir iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, kai privati linininkystė Lietuvoje dar buvo labai svarbi ūkio šaka. Nedažname kaime pamatysite mestuvų metmenims apmesti. Tai paprastai paaiškinama: ir seniau apmetimui įrangą turėdavo tik vienas kitas gyventojas, o dauguma pasiruošdavo metimus kaimyninėse sodybose.

– Kokių audinių pavyko rasti? Kaip atrodo kaimo audimo staklės?

D.P.: Pagrindinę tekstilės dirbinių dalį sudaro tradiciniais būdais gaminamos austinės tekstilės medžiagos. Jos audžiamos rankinėmis audimo staklėmis, turinčiomis pakojas nyčių kilnojimui valdyti. Staklės gali turėti ir nevisą rėmą – tai pusstaklės. Naudojamas nyčių skaičius audimo staklėse buvo įvairus – pradedant dviem nytimis ir baigiant keliolika. Pastaruoju metu dvinytis audimas mažai naudojamas, nes buityje dvinyčiai audiniai tinkami tik paprasčiausioms drobėms. Kitose audimo staklėse, ypač didesnio pločio ar turinčiose žakardo mašiną metmenų kilnojimui valdyti, būna įtaisyti metaliniai, jau fabrikinės gamybos – skietai. Bet daug kas dar tebeturi labai kruopščiai pagamintų medinių skietų. Vertingiausia audinių grupė, sudaranti didelę dalį mūsų rastųjų, yra diminiai audiniai.

– Dimai – girdėtas žodis kaime. Kas tai?

S.P.: Dimų raštai ir apskritai diminiai audiniai yra visuotinai pripažinti, turi didžiausią išliekamąją vertę. Dimų ornamentika yra labai savita. Jai būdingas įvairaus dydžio ir skirtingas stačiakampių elementų jungimasis, sudarant įvairius motyvus, pavyzdžiui, katpėdėlės, kryžiaus, akėčių, ąžuolo lapo, obuolio, dobilo lapo ir pan. Dimai audžiami naudojant vieną pagrindo metmenų siūlų ir dvi – pagrindo ataudų ir rašto ataudų – siūlų sistemas. Pastaroji ataudų siūlų sistema paprastai skiriasi nuo pagrindo siūlų savo spalva. Beje, nustatėme, kad dvispalvių diminių audinių grupė yra gausiausia. Keturnyčius dimus lengva atskirti, nes jų raštas labai savitai raibuliuoja. Tokį efektą lemia specifinė siūlų perpynimo tvarka audinyje.

– Lietuviško kaimo seklyčioje paprastai stovi stalas, uždengtas balta staltiese. Ar audžia aukštaičiai staltieses?

D.P.: Staltiesiniai-servetiniai (damastiniai) audiniai – labai būdinga šio regiono audinių struktūra. Šie audiniai audžiami naudojant vieną metmenų ir vieną ataudų siūlų sistemą. Audžiama audimo staklėmis su pakojomis. Reikia 8, 10, 12 ar net 16 nyčių. Tik labai patyrusios audėjos geba austi su tiek daug pakojų. Beje, šiuose audiniuose rašto motyvai yra sudaryti iš įvairaus dydžio stačiakampių, išaustų pakaitomis tai gerąja, tai kita pynimo puse į viršų, todėl abi audinio pusės skirtingos ir abi gerosios.

– Kokios žaliavos naudojamos tradiciniuose aukštaitiškuose audiniuose?

S.P.: Autentiškiems diminiams audiniams yra būdingi natūraliųjų pluoštų verpalai – medvilnės, lino, pluoštinių kanapių. Rašto ataudams naudojami skirtingo atspalvio siūlai, nei būna metmenys. Tam labai tinka įvairių pilkų ir rusvų atspalvių lininiai ar kanapių verpalai, kurių nebūtina papildomai dažyti. Pastarųjų dešimtmečių audiniuose šios tradicijos dažnai nebesilaikoma – rašto ataudams audėjos parenka ir apskritai nebūdingus kaimo audiniams cheminių pluoštų verpalus. Dažnai spalvinis efektas pastarojo meto audiniuose sukuriamas iš cheminėmis medžiagomis dažytų siūlų – tai taip pat nebūdinga senesnių, ypač prieškario laikų, Lietuvos kaimo tekstilei. Verpalų dažymas natūralios kilmės medžiagomis, panaudojant ąžuolo, alksnio žievę, įvairius žolynus, geležies rūdis, daugumai audėjų ir verpėjų dar yra žinomas, bet jau beveik nenaudojamas.

– Minėjote, kad aukštaičių audiniai labai spalvingi. Kokie spalvų deriniai labiausiai mėgstami šiame etnografiniame regione?

D.P.: Aukštaičiai labai gyvi, šnekūs, judrūs, tad ir ekspresyvias spalvas labai mėgsta. Pavyzdžiui, dvispalviuose dimuose dažnai pasirenkami balti siūlai, kurie derinami ne tik su įprasta pilka, ruda, bet ir mėlyna, raudona, žalia, juoda arba geltona spalva. Žymiai rečiau juodi siūlai derinami su kitų spalvų – raudonos, geltonos, žalios, oranžinės – siūlais. Beje, Lietuvos tautinės vėliavos spalvos yra labai būdingos Šiaurės ir Rytų regione audžiamiems diminiams audiniams: tokių daug kur pamatėme. Net gūdžiu sovietmečiu aukštaičiai audė tautinės vėliavos spalvomis, tautinį simbolį Vytį drąsiai išausdavo dekoratyviuose rankšluosčiuose, nors tekdavo dėl to ir nukentėti.

– Yra žinoma, kad balta spalva labai būdinga aukštaitiškiems audiniams. Ir tautiniame kostiume jos daug: balti marškiniai, baltos prijuostės, balti nuometai.

S.P.: Iš tiesų baltą spalvą aukštaičiai labai mėgsta. Tai tarsi jų skiriamasis bruožas. Ištekėjusios moters galvos apdangalas nuometas yra viena archajiškiausių tautinio kostiumo dalių. Audinys nuometui būdavo audžiamas iš itin plonai suverptų siūlų, papildomai puošiamas.

– Ar kaimo žmonės audinius naudoja tik buityje?

D.P.: Audžiami įvairios paskirties dirbiniai: lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai. Radome ir bažnytinės tekstilės, apeiginių, taip pat – vien tik meninės paskirties audinių. Spalvingumu labiau pasižymi audiniai lovatiesėms ir staltiesėms. Rankšluosčiams būdinga balta spalva, paįvairinant pilko ar rudo atspalvio rašto siūlais. Aukštaičiai labai meniškos prigimties žmonės: dažnas aukštaitiškas rankšluostis dar gausiai dekoruotas, suformuojant puošnius kraštus kitais nei audimas būdais, pavyzdžiui, pynimu, rišimu ar mezgimu.

– Etnografinė tekstilė – labai kruopštus užsiėmimas. Daug čia reikia rankų darbo. Juk žinoma, kad kartais net visas raštas išrenkamas pirštais.

S.P.: Taip, tokie audiniai, kurių raštas išrenkamas rankomis, ir vadinami rinktiniais. Jie plačiai žinomi ir Aukštaitijoje labai mėgstami. Audžiant rinktinius audinius naudojamos rykštės, taip pat – specialios virvelės metmenims atskirti. Gali būti audžiama ir žakardine audimo įranga, bet žakardinių audimo staklių pasitaikė nedaug. Apskritai žakardinės audimo staklės nebūdingas Lietuvos kaimui audimo įrenginys, nors jau maždaug prieš 200 metų pasiekęs Lietuvą iš Vakarų Europos. Visų ekspedicijų metu teko pamatyti tik vienas kitas žakardines audimo stakles. Nors rinktiniai audiniai patraukia akį, tekstilės ekspertai jų nepriskiria vertingiausiai kaimo tekstilės grupei. Rinktinių audinių piešinių motyvams neretai būdingi tam tikri kičo bruožai, ir jų kaimo tekstilėje nemažai pasitaiko.

– O kaip audėjos sugalvodavo audinio raštus?

D.P.: Raštus dažnai pasižiūrėdavo kitų audiniuose, patikusius – nusibraižydavo, kartais paimdavo iš knygų, pamatyto paveikslo ar fotografijos, bet beveik visada raštą savaip interpretuodavo. Kalbėjomės su audėjomis, kurios sakė, kad nė vieno vienodo audinio neaudė: raštai skirtingi ir savo dydžiu, ir elementų komponavimo tvarka, ir pakartojimų skaičiumi. O juk prieš atsirandant fabrikiniams audiniams, lietuvės audė labai daug. Vien rankšluosčių per vestuves nuotaka išdovanodavo 20–30!

– Kokių dar audinių pavyko rasti?

D.P.: Kaišytiniai audiniai – dar viena etnografinių audinių rūšis. Šių audinių pagrindas audžiamas drobiniu pynimu. Tai labai specifinės struktūros audiniai, nes tik viena tokio audinio pusė yra laikytina gerąja. Šioje audinio pusėje raštas sudaromas iš įvairių spalvų rašto ataudų, naudojamų tik rašto plotui sudaryti. Rinktiniai audiniai naudojami lovatiesėms, prijuostėms, kilimėliams, takeliams. Aukštaitijos kaimuose mums teko rasti tokių audinių, bet nedaug. Galima sakyti, kad dabartiniu metu ir kelis pastaruosius dešimtmečius šie audiniai Šiaurės ir Rytų Lietuvoje retokai audžiami. Beje, yra dar viena audinių rūšis – kiliminiai gaminiai ir takai. Jie, žinoma, neturi didelių gamybos tradicijų ir nepretenduoja priklausyti paveldo sričiai. Takų audimas, ypač panaudojant atauduose įvairius atliekų siūlus ar audinių atraižas, yra gana dažnas ir žinomas Aukštaitijoje. Darbštūs ir išradingi aukštaičiai puikiai moka sunaudoti buityje susidarančias tekstilės atliekas ir sukurti naują patrauklų gaminį.

– Lietuviškas tautinis kostiumas neįsivaizduojamas be juostų. Ar jas tebeaudžia kaimo meistrai?

S.P.: O, taip! Šiaurės ir Rytų Lietuvoje teko matyti gaminant net tris jų rūšis: austines, vytines ir pintines. Atitinkamai naudojamos ir skirtingos jų gamybos priemonės. Austinės juostos audžiamos siauromis rankinėmis audimo staklėmis. Gana dažnai pasitaikė pamatyti ir juostas su papildomais siūlais – rašto metmenimis. Vytinėms juostoms vyti naudojamos lentelės su skylutėmis kampuose. Lentelės – labai archajiški darbo įrankiai, nes tokios priemonės Lietuvoje galėjo būti žinomos maždaug nuo IV a. Kitos pagalbinės priemonės, naudojamos vejant juostas, yra vadinamieji žiogeliai ir raišteliai. Vytines juostas vejant ir sudarant žiotis ataudo siūlui pratiesti, metmenys yra judinami ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Pintinės juostos paprastai pinamos rankomis, nenaudojant jokių priemonių.

Kaltanėnuose matėme labai savitą būdą: tam tikra tvarka svaidant svarelius (maišelius su smėliu), pritvirtintus prie vertikaliai įtaisyto pinamo gaminio siūlų galų. Buvo smagu žiūrėti, kaip kūrybingi tėvai įjungia į šį užsiėmimą ir savo vaikus, kurie taip pynė, tarsi žaisdami judrų žaidimą! Išskirtinis pintinių juostų sandaros ypatumas yra tas, kad nė viena siūlų sistema nėra lygiagreti ar statmena juostos ašinei linijai, taigi šie gaminiai neturi kitoms juostoms būdingos ataudų siūlų sistemos.

– Ar tebeaudžia aukštaičiai tautinius drabužius?

D.P.: Kasdieniams drabužiams audiniai jau beveik neaudžiami. Mūsų kalbintos audėjos dar gerai atsimena metą, kai namudinę audinių drabužiams gamybą išstūmė fabrikinė tekstilė. Bet kokia stulbinanti mums buvo patirtis, kai aptikome naminės gamybos milelių, drobių, išaustų prieš 80–90 metų! Kai kurie iš jų buvo tiesiog unikalūs: iš karto pagaminti reikiamo pločio, t.y. specialiai išausti besiūlės rankovės formos! O tautinių drabužių audinius tebeaudžia pavieniai meistrai. Kartais tradiciniai simboliai rekonstruojami šiuolaikiniuose gaminiuose. Žinoma, dažniausiai tokioje veikloje dalyvauja kūrybingi ir nenuilstantys kultūros centrų darbuotojai, kurių sutikome Zarasuose, Niūronyse, Anykščiuose.

– O ar teko ką nors pamatyti itin savito, tik šiam kraštui būdingo?

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuvos regionas anksčiau buvo žinomas audinių nuometams audimu. Dar vienas būdingas šio regiono audinių tautiniams drabužiams bruožas – puošyba žičkais. Šie puošybos elementai sudaromi iš raudonos spalvos siūlų, įaudžiamų baltos spalvos audinio gale. Žičkai naudojami tautinių drabužių rankovėse, prijuostėse. Mums pavyko matyti ir rankšluosčių, puoštų žičkais. Kai kuriuose regiono kaimuose, ypač ežeringų vietovių žmonės, pavyzdžiui, Ignalinos, Molėtų r., moka megzti bučius, tinklus žvejybai ir, aišku, jais žvejoti!

– Ar galima tikėtis senųjų amatų atgimimo? Ar vėl gaus audimo staklės Lietuvos kaime?

D.P.: Senieji tekstilės amatai pastaruoju metu tampa naujais muziejinių ekspozicijų objektais ir gali būti gana patraukliai pristatomi lankytojams. Matėme nemažai tokių kaimų, miestelių, kurių bendruomenių entuziastingi nariai steigia amatų centrus, plečia kultūros centrus, kaimo turizmo objektus, kuriuose galima gyvai pamatyti tekstilės – buities ir meninės kūrybos – objektų, būdingų Lietuvos kaimui. Yra žmonių, kurie gamina naujas stakles ar restauruoja senas. Domisi senaisiais amatais jaunieji: mokosi austi ir jiems tai patinka. Autentiškų tautinės tekstilės gaminių išskirtinumas atskleidžia galimybes ir naujų gaminių atsiradimui, rekonstruojant tradicinius simbolius šiuolaikinėje tekstilėje.

– Kas padėtų gyvąją tekstilės tradiciją puoselėti?

S.P.: Reikia, kad ir aukščiausiu valstybės lygiu tradicijos ir jų tęstinumas būtų populiarinami, visapusiškai skatinami ir remiami. Neabejotina, kad tai aktyvins žmonių kūrybiškumą, susidomėjimą kultūros paveldu, jo saugojimu ir puoselėjimu. Žinoma, tai skatintų ir kūrybišką aplinką kaimo vietovėse, žmonių kultūrinį sąmoningumą. Kaimo, miestelių žmonės yra labai darbštūs ir kūrybingi, tik reikia jų darbą matyti ir vertinti, visokeriopai gaivinti amatus, regioninius verslus ir kultūrinę veiklą.