E. DAUGĖLAITĖ: NESIJAUČIU PRASTESNĖ UŽ TUOS, KURIE EMIGRAVO

Liepos 6-ąją, Lietuvos Valstybės dieną, lygiai 21 valandą nuo šimto piliakalnių skambės „Tautiška giesmė“, vedama žymių Lietuvos atlikėjų. Šiuo simboliniu veiksmu visi drauge lietuviai duos pradžią ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventei.

LRT televizija šią dieną taipogi paminės ypatingai. Pabūti kartu iki himno giedojimo žiūrovus kvies tiesiogiai šventinį renginį „Tegul šventei Lietuvos himnas pradžią duos“ vesiantis Andrius Tapinas, o vėliau tautinio kostiumo metų renginio „Išausta tapatybė“ tiesioginę transliaciją perims Eglė Daugėlaitė. Apie lietuvybę ir Lietuvos gyvenimo drobę su ja kalbėjo „TV diena“.

– Ką jums reiškia būti lietuve?

– Man atrodo, mes, nepriklausomos Lietuvos vaikai, jau nebeuždavinėjame tokio klausimo. Taip, kartais pavydime vienai ar kitai šaliai geografinės padėties ar kultūrinių dalykų, bet man būti lietuve reiškia būti savimi – čia mano šaknys, čia mano Tėvynė, čia mano šeimos istorija.

– Vis iššoka vieno kito žmogaus frazė – gėda prisipažinti, kad esu lietuvis. Ar jums yra tekę atsidurti tokioje situacijoje?

Man būti lietuve reiškia būti savimi – čia mano šaknys, čia mano Tėvynė, čia mano šeimos istorija.

– Vienintelė pateisinama gėda, kai gėda už kitus. Dėl savęs esu rami, stengiuosi nediskredituoti Lietuvos vardo, bet būna situacijų, kuomet gėda dėl tautiečių elgsenos, kalbėsenos, požiūrio – kad ir, pvz., oro uostuose. Pajunti, kad yra dar nemažai kur tobulėti. Visad sakau – išvažiavimas iš Lietuvos nereiškia, kad tavo akiratis prasiplės. Manau, reikia būti atviram, imliam ir žingeidžiam, jei nori iš tiesų susiurbti tos šalies gerąją patirtį, kultūrinius dalykus. Nesmerkiu emigruojančių, bet visada pasidžiaugiu tais, kurie mato prasmę sugrįžti, kurie net gal uždirbdami mažiau, bet grįš ir dirbs Lietuvai ir Lietuvoje. Tokios istorijos labai džiugina.

Sutinku, kad turime nemažai sričių, kuriose dirbant ir stengiantis garbingo ir motyvuojančio atlygio vargu ar galima sulaukti, todėl sutinku, kad emigruoti kartais tolygu išgyventi. Bet net gyvenant užsienyje svarbu matyti prasmę sugrįžti, kad ir kada nors. O gi galima domėtis savo šalies aktualijomis, žiūrėti laidas internetu, nesakyti „niekada“, „ką ten toj Lietuvoj“.

– Ar esate pagalvojusi apie emigraciją?

– Kai Lietuvoje būna tamsu, dargana, šaltis, pajuokauju, kad kaip būtų gerai emigruot į šiltus kraštus. Nemanau, kad emigruočiau dėl ekonominių priežasčių, greičiau dėl klimato. Pagalvoji – kaip būtų gerai, jei Lietuvoje būtų kad ir kokios Ispanijos klimatas, Viduržemio jūra. O kai nuvažiuoji prie mūsų Baltijos jūros, medžioti saulę ir šilumą tenka. Šaltąjį sezoną lauki, kol vasara ateis, o vasarai atėjus brauki kalendorinės vasaros dienas ir supranti, kad paplūdimyje buvai gal tik kartą. Mes turime visko – puikią gamtą, gerą aptarnavimą, darbščius žmones, bet va, su klimatu tenka kantriai kovoti.

– Kokius matote privalumus gyventi Lietuvoje?

– Tuos pačius, kaip ir užsienyje, su, kaip minėjau, klimato išimtimi. Šiandien, kai vis daugiau profesijų neturi sienų, nėra skirtumo, kur gyveni, ar važinėji tarp dviejų šalių – ir ačiū Dievui, tampame viena europine šeima. O gyvenant Lietuvoje yra daugybė privalumų: ir saviraiška, ir galimybė užsidirbti, keliauti, turto įsigyti ir kt. Aš sakau, kad reikia Lietuvos mažumą priimti kaip privalumą. Net jauname amžiuje galima kopti karjeros laiptais, kas retai nutiktų užsienyje.  Taip, žinoma, yra taisytinų dalykų ir visada gali būti geriau, bet nemanau, kad esu kažkuo prastesnė už tuos, kurie emigravo.

– Ką taisytumėte turėdama galimybę perausti Lietuvos gyvenimo drobę? 

– Galbūt žmonių sąmonę, užsilikusią nuo okupacijos ir sovietizmo, bendravimo būdą šeimoje, požiūrį į moteris ir tarpusavio santykių suvokimą, kaimyniškumo ir bendruomeniškumo sąvokas. Visa tai man norėtųsi įdiegti iš naujo. Apskritai mane gąsdina žmonių susvetimėjimas, ypač didmiesčiuose, bendruomeniškumo stygius, tas jausmas – vilkas tarp vilkų. Taip pat reikėtų taisyti įvairius kultūrinius dalykus, kad ir pvz., gebėjimą būriuotis ar stovėti eilėje – atrodo, toks paprastas dalykas, o man pačiai tenka nuolat kovoti, kad žmonės jaustų ir gerbtų kito asmeninę erdvę, kad atsitrenkę atsiprašytų, kad sutikę pasisveikintų. Tai lyg turėtų ateiti iš šeimos, o kažkur ima ir pradingsta. Tikrai nebūtinai jauni žmonės to nesupranta, greičiau atvirkščiai – pagyvenę, vyresnio amžiaus. Bet, kaip minėjau, manau, tam įtakos turėjo okupacija. Ir čia tik viena maža situacija. Norėtųsi, kad lietuviai daugiau šypsotųsi, dažniau sveikintųsi su nepažįstamais. Vadinkit mane naivuole, bet aš tikiu, kad viskas pamažu keisis. Svarbu pradėt nuo savęs. Ir aš vis dar kantriai tarsiu „labas“ kaimynui.

– Į liaudies kultūrą jaunimas neretai žiūri skersai. Ar ji gali būti aktuali jaunam žmogui?

Vadinkit mane naivuole, bet aš tikiu, kad viskas pamažu keisis. Svarbu pradėt nuo savęs. Ir aš vis dar kantriai tarsiu „labas“ kaimynui.

– Tikrai gali dominti ir tikiuosi, kad taip yra. Galbūt ne visa liaudies kultūra bendrąja prasme, bet kai kurie elementai atgimsta – kad ir tautinis kostiumas dabar „atsigauna“, įgauna naują kvėpavimą. Mane tai džiugina – tikrai turime, kuo didžiuotis, tad kodėl nepasididžiavus. Kai žinoma stilistė ateina į oficialų priėmimą pasipuošusi tautiniu kostiumu, kuris puikiai tinka, atstoja vakarinę suknelę. Negi tai negražu? Liaudies darbai, rankdarbiai, drožinėjimas, audimas, siuvinėjimas nesulaukia daug dėmesio, bet kažkaip tikiu ateis laikas ir vis daugiau žmonių atsigręš į juos.

– Ar pati esate dalyvavusi kokiame nors kolektyve, chore? Galėtumėte padainuoti lietuvių liaudies dainų?

– Liaudies dainų nesu dainavusi, tik vokalizuotas, muzikos mokykloje ir taip pat chore. Ir esu šokusi tautinius šokius, tad „kepurinę“, ar „pinoklėlį“ tikrai sušokčiau.

– Kas įeitų į jūsų lietuviškų lauktuvių krepšely artimiesiems, gyvenantiems svetur?

– Lietuviškas sūris, juoda duona ir medus, dar įdėčiau mėtų ir čiobrelių arbatos. Gal dar kokios vytintos žvėrienos dešros.

– Koks jausmas jums puoštis tautiniu kostiumu?

– Tautinio kostiumo dėvėjimas, man jau tampa maloni tradicija, iškilmingai lydinti liepos 6-ąją, be to, žinau jo istoriją, regionų skirtumus, jau žinau, kaip jį dėvėti, tad ir tai ir mielas drabužis. Pati savo garderobe tautinio kostiumo dar neturiu, bet nedrąsiai pasvarstau pasisiūdinti – visgi tai gana didelė investicija, tad reiktų numanyti, kur juo puošiesi.

– Reguliariai renkami gražiausi lietuvių kalbos žodžiai. Kokius išskirtumėte jūs?

– Lietuvių kalba apskritai labai graži. O išskirčiau turbūt „ačiū“. Gražus žodis „Tėvynė“. Ir „myliu“.

„Tegul šventei Lietuvos himnas pradžią duos“ – liepos 6 d. 20 val. per LRT televiziją.

„Išausta tapatybė“ – liepos 6 d. 21.45 val. per LRT televiziją.

Valstybės šimtmečio himnas

„Tautiška giesmė aplink pasaulį“ gimė prieš 9 metus, kai „Tūkstantmečio odisėjos“ metu buriuotojai jachta „Ambersail“ apsuko Žemės rutulį ir, aplankę pasaulio lietuvių bendruomenes, pakvietė visus tautiečius švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį visiems vieningai vienu metu giedant Lietuvos himną. Ši unikali iniciatyva jau tapo mūsų laikų tradicija ir neatsiejama Lietuvos identiteto dalimi.

Kadangi 2017 metai paskelbti ir Lietuvos piliakalnių metais, „Tautiška giesmė“ šiemet bus giedama nuo 100 mūsų valstybei svarbių piliakalnių taip kartu simboliškai pažymint ir Valstybės atkūrimo šimtmečio pradžią.

„Tautiškos giesmės“ giedojimas – liepos 6 d. 21 val. per LRT televiziją ir TV3.