ETNOMUZIKOLOGĖ E. KAŠĖTIENĖ: NORIU GYVINTI TUŠTĖJANČIUS KAIMUS SAVO BUVIMU
Režisieriaus Deimanto Narkevičiaus sumanymas į kūrybinę komandą pasikviesti kultūros istorikę, etnomuzikologę ir dzūkiškos kultūros puoselėtoją Eglę Kašėtienę pasiteisino su kaupu. Jos žinios ir gebėjimai kuriant į XIX a. Dzūkijos kaimą nukeliantį filmą „Čiulbanti siela“ buvo nepakeičiami.
Pokalbis su Dzūkiją pamilusia vilniete – apie debiutą kine, senosios dzūkų pasaulėjautos paieškas ir gyvenimą arčiau gamtos.
– Filme „Čiulbanti siela“ tavo vaidmuo buvo nepaprastai svarbus – mokei aktorius dzūkuoti, konsultavai kitais etnokultūros klausimais, tavo priežiūroje buvo dainininkių ratas, teko ir pačiai vaidinti.
– Prie filmo kūrimo teko prisiliesti 2020 m. pirmojoje pusėje, kai su Roku dar buvome nežanoci, ir apie dzūkodeliką žmonės dar nieko negirdėjo. Kai Deimantas paskambino ir papasakojo, ką sumanęs, labai apsidžiaugiau. Pirmas lietuviškas 3D, Dzūkija, XIX a., ir pagaliau ne herojinis istorinis filmas, o kitos temos – mitologija ir tautosaka. Sutikau patalkinti, kuo galėsiu, gavau nemažai užduočių. Pamenu, kartą aš ir Rokas keliavome su Deimantu po Dzūkiją. Rodėme jam gražiausias Ūlos vingių vietas, o ilgai bevaikščiojant paūliais kalbėjomės apie kiekvieno mūsų santykį su tradicija, Dzūkija ir kaimo kultūra.
Vėliau, kai su režisieriumi tariausi dėl scenarijaus vertimo subtilybių, sutarėme, kad laikysimės minkštesnio dzūkavimo varianto, tokio, koks Deimantui, kuris vaikystę praleido Čižiūnuose, yra savesnis. Siekdami perteikti XIX a. kalbą sąmoningai nevengėme slavizmų. Tikrai nerimavau, kaip aktoriams seksis, nes vaidinti ne gimtąja kalba – didelis iššūkis. Labai nenorėjau, kad išeitų dzūkavimo parodija. Dėl karantino negalėjo būti susibūrimų, repeticijų, renginių, o birželį jau laukė filmavimai, todėl aktoriams teko mokytis nuotoliu. Drauge su Roku įrašinėjome dialogus ir siuntėme aktoriams, kad mokytųsi taisyklingai tarti, kirčiuoti.
Viena sunkiausių mano užduočių buvo per savaitę išmokyti aktores Laimą Akstinaitę ir Gretą Petrovskytę dainuoti dzūkišką liaudies dainą. Tai ne valandėlės darbas, kaip gali pasirodyti. Man buvo svarbu, kad daina skambėtų nepopsiškai ir atskleistų dzūkiško dainavimo manierą, kokią girdime seniausiuose garso įrašuose. Ilgai dirbome prie balso formavimo, melodijos, teksto, tarties. Jaučiau didelę atsakomybę ir laikiau špygas, kad filmavimo aikštelėje joms pavyktų. Daina, kurią jos atlieka filme, yra populiari Dzūkijoje, o konkretus variantas, kurio jas mokiau, – Marės Kuodžiūtės-Navickienės iš Mitriškių kaimo, tituluojamos dzūkų dainų karaliene, XX a. viduryje kartu su dukra padainuota „Ne bet kokia aš mergełė buvau“.
Filme skamba rauda, kurią atlikti pakvietėme mano draugę ir kolegę etnomuzikologę Verą Venckūnaitę. Dzūkijos regione laidotuvių metu raudojimo tradicija jau nutrūkusi. Šis žanras neranda vietos folkloro ansamblių repertuaruose, jis netinka nei koncertams, nei neformaliems susibūrimams prie stalo, reikalauja stipraus emocinio krūvio ir netekties skausmo pripildytos situacijos. Jaunų žmonių, gebančių raudoti dzūkiškos tradicijos ribose, beveik nėra, tačiau Vera tyrinėjo raudos atlikimą ir jo mokėsi kurdama nuostabų erdvinės muzikos vyksmą „Spengla“.
Išsipildymas: „Turbūt dešimt metų svajojau įsikurti kaime ir man labai pasisekė, kad sutikau Roką, su kuriuo galėjau tai įgyvendinti“, – sako E. Kašėtienė. / N. Platovo nuotr.
Filmui reikėjo grupinio dainavimo scenos, tad kartu su Deimantu nutarėme pakviesti tradicinį dainavimą praktikuojančių dainininkių, todėl ant liepto giedančios merginos, taip pat ir aš, – etnomuzikologės. Filme gavau nedidelį laumės vaidmenį, o su juo išsipildė ir mano sena svajonė – menininkė Laura Garbštienė pamokė verpti.
Rokas turėjo savų iššūkių – pavyzdžiui, dainuoti irkluodamas. Deimantui labai patiko daina „Visi paukšteliai sau porelas turi“, kurią aš 2011 m. užrašiau Užuperkasio kaime (visai šalia jo vaikystės namų – Čižiūnų), ir sugalvojo, kad ją turėtų atlikti Rokas, irkluodamas valtį vingiuotu ir srauniu Grūdos upeliu prie Marcinkonių. Rokas pasakoja, kad sunkesnių sąlygų dainuoti nebūtų sugalvojęs. Spėju, kad užduoties nelengvino ir tame upelyje plaukiojančios nuogos laumės. Tačiau triūsas buvo ne veltui – tai viena gražiausių filmo scenų, o pačią valtį gavome dovanų prisiminimui.
– Ar galima sakyti, kad filmo temos ir kontekstai jums buvo artimesni nei kitiems filmo kūrybinės grupės nariams?
– Taip, man gan pažįstamos tautosakos ir mitologijos temos. Turbūt dėl to, kad tos temos man artimos, esu susipažinusi su jomis ne tik jausmiškai, bet ir iš mokslinės prieigos, dėl ne vieno režisieriaus sprendimo keldavau klausimų.
Filmavimo aikštelėje, kur ir pačiai teko vaidinti, jaučiausi kitaip nei aktoriai, kurie yra įpratę atlikti režisieriaus užduotis ir priimti scenarijų jo nekvestionuodami. Jų pagrindinis tikslas – įkūnyti personažus pagal režisieriaus viziją. Man neramu buvo dėl daug ko – ir kūrybinių sprendimų, ir tam tikrų scenų įgyvendinimo. Kai norėdavosi įsikišti ir kelti klausimus, tekdavo sau vis priminti, kad tai ne mano, o menininko kūrinys ir jo santykis su Dzūkija, jo bandymas suprasti ir perteikti XIX a. gyvenusių žmonių mąstyseną, tikėjimus ir galiausiai nukelti filmo žiūrovą į erdvę, kurioje sunkiai atskiriama, kur tikrovė, o kur fikcija.
Dzūkų šnektos nepaveldėjau ir nesimokiau jokiuose kursuose. Esmines jos ypatybes pagavau bendraudama su vietos žmonėmis ir grįžusi po ekspedicijų transkribuodama garso įrašus.
Vertinu šią patirtį, nes daug ko išmokau. Po premjeros dauguma mano išgyvenimų tarytum išnyko – visi aktoriai neblogai susitvarkė su tarme, kurios nemokėjo, merginoms šauniai pavyko padainuoti. Filme daug gražių kadrų, jis toks paveiksliškas!
Džiaugiuosi, kad pagaliau (mano žiniomis) sukurtas pirmas lietuviškas filmas, kuriame skamba dzūkų šnekta! Paprastai filmuose, vaizduojančiuose laikus iki bendrinės kalbos sukūrimo, kalbama mums šiandien įprasta kalba. Galbūt tai daroma nesusimąstant, o galbūt įvertinant, kad net ir atlikus sudėtingą vertimo darbą, aktoriams bus sudėtinga tą šnektą išmokti, bijoma, kad skambės dirbtinai. Nors „Čiulbanti siela“ veiksmas vyksta praeityje, jame nėra mums jau įprastų patriotizmo, didvyrių, kovų tematikos, netgi labai aiškios įvykių sekos, kai herojus turi tikslą, sprendžia problemą, o vėliau – kulminacija. Tai kažkas visai kito. Tai menininko Deimanto Narkevičiaus bandymas įsijausti į anų laikų žmonių sąmonę, baimes, tikėjimus, santykį su mirtimi ir viso pasaulio pabaiga. Matyt, ne veltui filmas pakrikštytas stereoskopine pasaka. Mano manymu, šis kūrinys, kaip įprasta šiuolaikiniam menui, palieka daug vietos žiūrovo apmąstymams, klausimams kelti, kviečia ieškoti savo santykio su protėviais ir pareflektuoti jų ir mūsų laikų mąstysenos modelius, santykį su gamta, žmonėmis ir anapusybe.
Atkaklumas: miestietė Eglė kaime nesibaido jokių darbų. 2021-ieji, pirmoji žiema. / R. Kašėtos nuotr.
– Dažnai su etnokultūra siejame tik labai archajiškas jos formas, tačiau šiandien matome daugybę nuostabių pavyzdžių, kaip jos elementai organiškai įsilieja į modernią kultūrą. Ar tai natūrali ir neišvengiama etnokultūros kaita, ar modernioms interpretacijoms suteikti prioritetą, palyginti su autentiškomis jos formomis, yra kažkuo pavojinga? Kokia tavo pozicija?
– Stebėdama masinį etninės kultūros supratimą ir jos propagavimą šiandien, pradedant etninės kultūros pakraipos renginiais, baigiant šiuolaikine kūryba, randančia įkvėpimą joje, dažnai patiriu nusivylimą, kartais net liūdesį, kad per dažnai nuslystama paviršiumi, kai, neįsigilinus į autentišką tradiciją, skubama ją interpretuoti ar įvilkti į naują rūbą. Manau, nesvarbu, ką iš kultūrinės praeities barų žmogus norėtų naujai interpretuoti, pirmiausia jis turėtų labai gerai išmanyti tą laikmetį ir jame gyvenusių žmonių mentalitetą, vertybines nuostatas, įvairius kultūrinius kontekstus, galiausiai – susipažinti su autentiška medžiaga. Tiek pat daug namų darbų turi ir režisierius, kuriantis šiuolaikišką „Hamleto“ pastatymą, ir šiuolaikinės muzikos atlikėjas, norintis į savo kūrybą integruoti liaudies dainų.
– Tave ir Roką galima pavadinti ne tik talentingais kūrėjais, bet ir jaunosios kartos etnokultūros nuomonės formuotojais. Papasakok, kaip ji atkeliavo į tavo gyvenimą?
– Etninė kultūra (jei kalbame apie valstietiškąją kultūrą iki XX a. vidurio) mano gyvenime atsirado per muziką. Dar būdama įsčiose klausiau mamos dainuojamų liaudies dainų, kurių ji pramoko įvairiuose folkloro mėgėjų ratuose. Matyt, kažkoks kodavimas įvyko tada, nes pasąmoningai prisirišau prie dzūkų liaudies dainoms būdingų melodijų, tekstų, juose ryškių gamtos pajautimo, žmogaus gyvenimo ir gamtoje vykstančių procesų paralelių.
Mama pasakoja, kad, pradėjus kalbėti, ėmiau ir dainuoti, ir ne tik dainavau jos mokytas dainas, bet ir daug improvizavau apdainuodama mane supančią gamtą ir buities situacijas. Būdama ketverių jau dainavau pirmajame folkloro ansamblyje ir nuo tada su folkloru nebesiskyriau, su metais vis gilindama savo žinias ne tik apie muziką ir šokius, bet ir tradicinę tekstilę, medinę architektūrą.
Dzūkijoje giminių neturėjau, tačiau mėgome čia su mama stovyklauti, būti šiluose, maudytis kūną stingdančioje Ūloje, grybauti, vaikštinėti po nuostabaus grožio etnografinius kaimus, bendrauti su vietos senoliais. Seniai jaučiu didelį norą prie jų priartėti, kuo daugiau sužinoti, išmokti, nes tik būnant arčiau vyriausios kartos, kuri šiandien dar gali papasakoti apie dzūkų kasdienybę, šventes, valgį, šeimos ir kaimynų santykius, istorinius įvykius, įmanoma suprasti praeities kultūrą, susidaryti tikslesnį vaizdą.
Norėjau geriau suvokti pamiltas dzūkų dainas, kurios be visų jas supusių kultūrinių kontekstų ne visada suprantamos XXI a. žmonėms. Nepalyginsi dainų mokymosi iš knygos ir gyvo žmogaus, kuris kartu su ja perduoda ir savo gyvenimą, tos dainos dainavimo kontekstus, santykį su ja ir pan. Lankydama Šilų Dzūkijos kaimų senolius plečiu vietos dainavimo tradicijos žinias ir pamažu vis giliau suvokiu jų pasaulėjautą ir ją formuojančius kontekstus. Man tai be galo brangu.
Beje, dzūkų šnektos nepaveldėjau ir nesimokiau jokiuose kursuose, nes jų tiesiog nėra. Esmines jos ypatybes pagavau bendraudama su vietos žmonėmis ir grįžusi po ekspedicijų kruopščiai transkribuodama padarytus garso įrašus.
Pavyko: „Džiaugiuosi, kad pagaliau sukurtas pirmas lietuviškas filmas, kuriame skamba dzūkų šnekta!“ – dalijasi emocijomis Eglė. Jos ir Roko indėlis kuriant filmą „Čiulbanti siela“ – neįkainojamas. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaime visą savo gyvenimą negyvenote. Kas lėmė, kad, palikę Vilnių ir kitus pasaulio miestus, nusprendėte gyvenimą kurti kaime?
– Turbūt dešimt metų svajojau įsikurti kaime ir man labai pasisekė, kad sutikau Roką, su kuriuo galėjau tai įgyvendinti. Anksčiau, kaskart po kelių dienų Šilų Dzūkijoje, verkdama grįždavau į Vilnių. Miesto nedemonizuoju, tačiau man jis per intensyvus, jame daug dirbtinumo. Viena vertus, mieste klesti kultūra ir lengviau prieinamos socialinės paslaugos, pramogos, jame daug veiksmo, draugų ir nuolat plečiasi pažįstamų ratas. Tačiau į kaimą mane traukė daugybė dalykų, tarp jų – noras būti arčiau vyriausios kartos dzūkų ir galimybė semtis jų pasaulėžiūros, mokytis senosios muzikavimo tradicijos.
Man sunku susitaikyti su vietinių tradicijų nykimu ir vienodėjimo procesais, kurie skverbiasi visur – pradedant valgiais, baigiant kaimų sodybomis, kurios dažniausiai arba užmirštos pamažu pūva, arba patiria vadinamuosius euroremontus.
Norėjau gyventi ant žemės ir žengusi per slenkstį pajausti smėliuką po kojomis. Studijų metais patirtas gyvenimas daugiabučiuose į atmintį įsirašė kaip keisto kybojimo tarp nepažįstamų kaimynų etapas. Labai trūko savos erdvės ir gamtos. Po dvejų metų kaime jaučiuosi labiau įsižeminusi, aiškiai žinau, ką darau, kur einu ir kodėl. Mažiau triukšmo visomis prasmėmis. Aplink mane – visi gamtos elementai savo grynaisiais pavidalais: kuriu krosnį – ugnis, išeinu į kiemą – grynas oras, einu uogauti, grybauti, į daržą – liečiu žemę (kuria vaikštome basi), vandenį semiame iš savo šulinio, maudomės šalia namų tekančioje Ūloje. Manau, tai suteikia labai daug jėgų ir ramybės, tikrumo.
Kartais, kai būna intensyvesni projektų įgyvendinimo arba kūrybos etapai, pagalvoju, kad jei tebegyvenčiau daugiabutyje, turbūt išprotėčiau arba mesčiau dalį savo veiklų. Nors kaime kur kas daugiau buities darbų, juos lengviau nudirbti ir gali aiškiau justi jų prasmę. Buvimas čia stiprina. Tai, matyt, yra mano jėgos vieta. Rokui tai gimtinė – šiame krašte jis gimė ir praleido vaikystę, kur buvo daug močiutės meilės, piemenavimo, grybavimo ir kitų šiems kraštams būdingų praktikų.
Mane čia atvedė tam tikra nostalgija ir noras giliau pažinti laiką, kurio neliudijau, perimti dainavimo tradicijas ir kitas praktikas. Noriu gyvinti tuštėjančius kaimus savo buvimu ir tiesiog jaustis laiminga. Tik čia jaučiuosi tokia gyvastinga. Tai nulemia daug kas: elementari kaimo buitis, supanti gamta, senoliai, kuriuos kalbinu apie mane dominančius dalykus iš jų jaunystės, o mainais už tai, pavyzdžiui, nukasu sniegą. Iš jų lyg niekur nieko, atėjusi laistyti daržo, galiu išgirsti „ot, visai dangus išdzūvo“, kai jau ilgai tęsiasi sausra. Kažkam tai per vieną ausį įeitų, per kitą išeitų, bet man tai gyvi lobiai. Juk tai senovinio mąstymo ženklas – žmogus procesus, kuriuos pastebi čia, linkęs matyti veidrodiniu principu žvelgdamas į dangų – taigi ne žemė išdžiūvo be lietaus, bet dangus išdžiūvo, todėl ir nelyja.
Roką čia atvedė nostalgija jo paties patirtam laikui, kurį vaikystėje išgyveno, noras sustiprinti savo šaknis ir regioninę tapatybę, grįžti ten, iš kur atėjo. Mums tapus pora, pažinęs tai, kaip aš matau šį kraštą, man atrodo, jis pats jį iš naujo atrado ir įvertino, drauge sunerimo dėl jo tiek demografinės, tiek kultūrinės ateities.
Gyvai: Rokui filme teko nelengva užduotis – dainuoti irkluojant vingiuotu ir srauniu Grūdos upeliu prie Marcinkonių. / Filmo „Čiulbanti siela“ kadras
– Gyvendami kaime puoselėjate ir senovines tradicijas. Papasakokite daugiau.
– Domimės Šilų Dzūkijos kultūra. Matome didžiulę tradicinės architektūros vertę, todėl šiuo metu labai iš lėto ir su didele atsakomybe tvarkomės 1936 m. statytą savo pirkią. Rokas kartais mane vadina konservatore, nes esu griežta – nepritariu, kad visokie egzotiški augalai būtų sodinami kieme; remontuodami pirkią gaminame autentiškas įvairių detalių (pvz., medinių langų) kopijas. Man sunku susitaikyti su vietinių tradicijų nykimu ir vienodėjimo procesais, kurie skverbiasi visur – pradedant valgiais, baigiant kaimų sodybomis, kurios dažniausiai arba užmirštos pamažu pūva, arba patiria vadinamuosius euroremontus. Aš noriu, kad tai, ką kartų kartos kūrė, nebūtų išmesta į praeities sąvartyną, o tęsiama, galbūt atnaujinama, saikingai interpretuojama. Noriu, kad iš užsienio atvykusiems keliautojams pas mus būtų ką pamatyti unikalaus, ko niekur kitur nepamatys. Pagal tokį vertinimą architektūra man yra viena svarbiausių.
Pagrindinį dėmesį skiriu dainavimo tradicijai. Mokytis Krokšlio ir aplinkinių kaimų dainų esant čia yra visai kitokia patirtis nei mieste. Nors jos šiandien praktiškai nebeskamba – beveik nebėra jas atmenančių ir gebančių padainuoti – joms čia buvo skirta skambėti ir man pačiai gera dainuojant tą kraštogarsį tarsi prikelti iš nebūties, pratęsti. Įdomus patyrimas pustant sniegui sėdėti pirkioje prie krosnies, klausytis 50-ies metų senumo garso įrašų, juos šifruoti, mokytis šių dainų ir liudyti skaudžią kaimo dabartį. Pastaruoju metu mažiau dainuoju viešai, nes esu pasinėrusi į senovinio dainavimo subtilybių tyrimą ir praktiką, mokydamasi iš senosios kartos noriu tęsti nuo seno nepertraukiamą tradiciją ir tikiuosi greitai pasidalyti šios kelionės atradimais.
Čia gyvendama, be kasdienių kaimiškų darbų ir dainavimo, kuriu du man labai svarbius dalykus. Tai šilų dzūkų audimo tradicijai dokumentuoti ir populiarinti skirta platforma „Parėdzymai“, kurioje neseniai paskelbėme jau dvidešimtą mūsų komandos sukurtą filmų ciklo seriją. Na, ir kas be ko, dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“. Kitąmet jau penktą kartą vyksiančio festivalio organizavimas ir išsikelti tikslai turbūt įprasmina visas mano ankstesnes veiklas. Jis populiarina tai, ką labiausiai pati vertinu Dzūkijoje, ir net patiems dzūkams primena, ką brangaus jie turi, kviečia tai įsisąmoninti ir nepamesti modernaus pasaulio tempo greitkelyje.
– Ar galima sakyti, kad šiandien reikšmingas judėjimas iš miesto į gamtą ir kartu atsigręžimas į senovės tradicijas?
– Mūsų apylinkėje labai mažai nuolat gyvenančių jaunų šeimų. Tokių yra vienetai, tad šeimą, kuri gyvena už 30 km, vadiname kaimynais. Galbūt norinčių persikelti į kaimą ir daugėja, tačiau jie susiduria su problemomis (socialinės paslaugos, darbas, atstumai, draugai, šeima, paskolų įsipareigojimai ir t. t.).Vis dėlto miestą ryžtasi palikti vis daugiau žmonių, tačiau nepalyginti didesni srautai toliau pildo didžiuosius miestus.
Man sunku susitaikyti su tuo, kad, atrodo, kaimai baigia pavirsti vasarnamių gyvenvietėmis. Nenoriu įsivaizduoti, kad galėtume likti vieninteliai kadaise buvusio nemažo kaimo gyventojai. Viliamės, kad tokių „durnių“, kaip mes, rasis daugiau.
Daugėjant gyventojų kaimuose galbūt pavyktų išspręsti ir daugybę dabar esančių nepatogumų, kuriuos lemia regioninė politika – dėl mažos paslaugų paklausos viskas mažinama, optimizuojama, uždaroma.
Regionas miršta, o atsakomybė dėl jo ateities perspektyvos, manyčiau, pasiskirsto lygiai tarp politikų, kurie sprendžia, ką daryti su demografiniu regionų tuštėjimu ir nebetelpančiu Vilniumi, ir visų žmonių, kuriems širdyje kirba noras ne tik vasaroti, bet įsikurti savo tėviškėse, arba stiprėja vidinis šauksmas būti arčiau gamtos ir kurti savo gyvenimą jos apsuptyje, nors taip anksčiau ir neteko gyventi.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
DMN, LRT.lt inf.1 komentarai
-