Roberto Daskevičiaus nuotr.

FOTOGRAFAS R. DASKEVIČIUS IR JO BANDYMAI ĮAMŽINTI AKIMIRKOS SKONĮ

2019-02-17 05:00
Nikoleta Kacaitė

Fotografo Roberto Daskevičiaus projektą "52 kartai", nugulusį į išskirtinės kokybės knygą, galima vadinti titanišku darbu. Užfiksuotos 52 garsių šalies šefų vakarienės kartais tokiose neįprastose vietose kaip miško samanos ar upelio vidurys, Robertui metė ne vieną iššūkį. Tačiau fotomenininkas neketina užmigti ant laurų, jo planuose – jau kiti, ne mažiau skanūs projektai.

– Kada pajutote aistrą fotografijai ir kaip atėjo sprendimas būtent su ja sieti savo gyvenimą, karjerą?

– Pradžia buvo prieš dešimtmetį, kai teko ieškoti darbo ir atsirado proga pasinerti į fotografiją. Anksčiau ji tebuvo hobis. Kadangi kitas mano hobis buvo renginių organizavimas, tekdavo juos pačiam fotografuoti, jau buvau sukaupęs šiokį tokį techninį pagrindą: vis įsigydavau tai geresnę blykstę, tai objektyvą. Tačiau, kaip ir kiekvieną pradedantįjį, kamavo abejonės: iš kur gausiu užsakymų, kam parduosiu savo paslaugas? Vis dėlto nusprendžiau surizikuoti. Vienoje pirmųjų fotosesijų, kurioje reikėjo fotografuoti maistą, teko dirbti su vienais geriausių šalies šefų ir konditerių – Ali Gadžijevu ir Martynu Praškevičium. Vieni kitų akyse pamatėme aistrą pakeisti gastronomijos kultūrą, sukurti kažką kitokio, negu daro visi. Gavęs tokį šansą juo pasinaudojau ir dabar sėkmingai žygiuoju toliau.

– Užsiminėte, kad fotografavimui būtina kokybiška įranga. O kaip manote, ar realu, kad ateityje fotoaparatus pakeis išmanieji telefonai?

– Sunku nuspėti, ką dar technologijų srityje sukurs žmonija. Galimas net toks variantas, kad ir akyse turėsime po įrenginį, kuriuo galėsime užfiksuoti akimirkas ir jomis dalytis su artimaisiais ar visu pasauliu. Jau dabar yra labai mažai sveriančių lęšių, turinčių labai platų kampą, galinčių priartinti vaizdą iš labai toli. Tačiau visa tai dar tik kūrimo stadijoje.

Kalbant apie dabartinę situaciją iš technologinės pusės, taip, galima ir su mobiliuoju telefonu padaryti puikią fotografiją, galbūt kai kuriais atvejais ir nereikia investuoti į profesionalią įrangą. Bet kiekvienas daiktas turi savo paskirtį. Turbūt nevažiuotumėte su ferariu žvejoti, taip ir su fotografavimu. Manau, mobilusis telefonas puikiai tinka keliaujant, norint greitai užfiksuoti akimirką ir ja pasidalyti. Tačiau profesionaliai fotografijai reikia objektyvo, blykstės, apšvietimo – ir rezultatas visiškai kitoks. Jei nuotraukas, darytas telefonu, dėtume į didelio formato spaudą, atsirastų tam tikrų niuansų. Dabar daug kas apsigauna, kai mato plakatą ir išgirsta, kad jis darytas mobiliuoju. Na taip, gal ir telefonu, tačiau naudotas specialus apšvietimas, pašalinantis ar sušvelninantis trūkumus, nuotrauka retušuota. Taigi išmanusis dar tikrai neatstoja profesionalaus fotoaparato.

– Keletą metų dėstėte fotografiją Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų kolegijoje. Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria pradedantys fotografai?

– Didžiausias iššūkis turbūt pati motyvacija, ir tai aktualu ne tik fotografams. Jei pas tave ateina žmogus, kurio darbas yra fotografija, jis turi begales klausimų. O studentas beveik nieko neklausia, tiesiog sėdi ir bando kažką išgirsti. Man kyla nuostaba, kodėl? Kitas dalykas, net turėdami tokią galimybę, studentai vengia išbandyti profesionalią įrangą. Man, kaip dėstytojui, buvo iššūkis motyvuoti studentus, kad jie norėtų tai padaryti.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad, kaip ir daugelyje sričių, maisto gamyboje ir jo fotografijoje irgi yra tam tikrų mados tendencijų. Kas populiariausia šiandien?

– Priklauso nuo to, ar kalbėsime apie paprastus restoranus, ar apie aukštąjį gastronomijos meną, molekulinę virtuvę. Dabar populiarus skandinavų pamėgtas minimalistinis maisto patiekimas neperkraunant lėkštės, patiekalą koncentruojant jos viduryje. O štai stebint pasaulio restoranų "Top 50", galima pamatyti dar kitokių tendencijų. Tarkime, neseniai sudomino restorane "Noma" patiektas visas paukščio sparnas su visomis plunksnomis, tačiau iškeptas buvo tik jo galiukas. Paskui gali matyti, kad šią madą perima ir kiti virtuvės šefai. Žinoma, čia esama tam tikro noro šokiruoti, kažkuo išsiskirti, balansuojama ant plonos ribos. Tačiau taip turbūt buvo visada. Be to, tiek šefai, tiek ir fotografai savo darbais dažnai bando perteikti kokią nors idėją, skatina atsigręžti į ekologiją ar kitas aktualias problemas.

Šių projektų tikslas – įamžinti šį laikmetį, užfiksuojant žmones, kurie jį myli, siekia tobulybės. Po 20 ar 50 metų bus įdomu pasižiūrėti ir palyginti, kaip dabar domimės tarpukario ar kitų laikmečių virtuve.

– Galbūt galėtumėte pasidalyti keliomis gudrybėmis, kad patiekalas ir neprofesionalo nuotraukoje atrodytų puikiai?

– Mano knygoje "52 kartai" yra net 52 patarimai, nuo kurių šiuo klausimu galima atsispirti ar bent jau pasitikrinti, ar eini teisinga linkme. Viena paprasčiausių fotografijos taisyklių, dėl kurios dažnai suklumpama – negalima maišyti vidaus ir lauko apšvietimo. Jei, darant nuotrauką, patalpoje dega šviestuvai, o tuo pat metu sklinda šviesa pro langą, susimaišius šiems dažniausiai skirtingo spektro šviesos šaltiniams, spalvos nuotraukoje atrodo tragiškai blogai. Tad pradėti būtų galima ieškant namuose gražiausios vietos, kuri dažniausiai būna prie lango. Kitas variantas – ieškoti dramatiško apšvietimo, sakykime, kur siauro ar užuolaida iš dalies užtraukto lango šviesa apšviečia tiktai fotografuojamą objektą. Dažna klaida yra ir netinkamas telefono naudojimas fotografuojant. Jų kameros paprastai turi sureguliuotą automatinę ekspoziciją, bando išvesti vidurkį tarp šviesiausios ir tamsiausios nuotraukos vietų. Tokiu atveju šią funkciją reikėtų tiesiog išjungti arba ekrane paspausti ant šviesiausio taško, tuomet ekspozicija bus derinama būtent prie jos. Tai radikaliai pakeičia nuotraukas.

– Pakalbėkime apie jūsų knygą "52 kartai", kurioje – skirtingų šefų ruoštų vakarienių 52 nuotraukos. Tai ne paprastos maisto nuotraukos, o išties sudėtingos patiekalų fotografijos, pavyzdžiui, vakarienės įamžintos ant pastato stogo, miško samanų, viduryje upelio. Iš kur sėmėtės pateikimo idėjų?

– Tai tikrai nebuvo paprasta, ypač kai kiekvieną savaitę stengiesi sugalvoti idėją, kuri pranoktų ankstesnę. Iš pradžių planavau viską padaryti kur kas paprasčiau, bet pradėjęs supratau, kad nenoriu metus laiko tiesiog vykti į restoraną, nufotografuoti patiekalą ir išvažiuoti. Pasikeitusios ir socialinės medijos, dabar užsiauginti auditoriją, atkreipti žmonių dėmesį yra sudėtingiau negu prieš 5–7 metus. Norėjosi padaryti kažką įdomesnio, kiekvieną savaitę stebinti tiek sekėjus, tiek patį save. O idėjos gimdavo natūraliai, pavyzdžiui, važiuodamas į darbą pamatai kylant saulę, patinkantį gamtos peizažą, šviesą ar pastato formą ir sugalvoji, kaip galima būtų tai sujungti su maistu, įkomponuoti į fotografiją.

– Ar ir kasdieniame gyvenime organizuojate tokias pat išradingas vakarienes draugams ar šeimai?

– Taip, norisi atrasti įdomesnių maisto patiekimo būdų, paįvairinti rutiną. Tačiau, žinoma, tai vyksta ne kiekvieną dieną. Keista, juk dirbu laisvu grafiku, tačiau laiko dėl to lieka ne daugiau, o tik mažiau. Norisi tai geresnės technikos, tai studijos, dėl to reikia daug dirbti, tad vakarėliai iš gyvenimo dažniausiai dingsta. Dėl to ir kilo "52 kartų" mintis, norint sujungti fotografiją, idėjas, receptus ir draugus.

– Kuri ar kurios vakarienės pareikalavo daugiausia darbo ir streso?

– Daugiausia iššūkių turbūt pareikalavo vakarienės miške, pajūryje ir ant viešbučio stogo. Prireikė ir pagalbinių žmonių, juk vienas didžiulio stalo nepatempsi, o fotosesijai ant stogo reikėjo kopėčiomis užnešti visus daiktus – kėdes, stalus, sukneles, paskui pritvirtinti lemputes, sukurti atmosferą. O po fotosesijos, gal pirmą nakties, viską dar reikėjo nunešti į apačią, vasaros naktys – drėgnos, stogas ir kopėčios – slidūs. Tinkamus baldus gauti irgi nėra paprasta. Parduotuvės nelabai noriai skolina daiktus, o pirkti fotosesijai man daugiau niekur nereikalingą stalą už 4 ar 5 tūkst. eurų neturiu biudžeto. Nė neįsivaizduoju, kiek porolono sunaudojome transportuodami stiklinį stalą, kad, ginkdie, jo nesudaužytume ar neįbrėžtume. Tokie dalykai pareikalauja daugiausia jėgų ir techninio išmanymo. Kadangi viskas vyko iš didelio entuziazmo, daug ką dariau pats – administravau socialinių tinklų paskyras, puslapį, klausiau ir surašinėjau receptus, galvojau idėjas. Dar vienas iššūkis – laiko planavimas, fotosesijų derinimas. Juk ne tik aš, bet ir šefai – labai užimti žmonės.

– Yra tekę girdėti, kad maisto fotografijos užkulisiai ne visuomet yra keliantys apetitą – siekiant tobulai atrodančių nuotraukų, naudojamos įvairios gudrybės, pavyzdžiui, tarp blynelių sudedami kartoniniai padėkliukai, kad šie atrodytų puresni, vietoj sirupo panaudojamas labiau blizgantis tepalas ir pan. Ar jūsų paties fotografuojamas maistas visuomet tinkamas valgyti?

– Projekto metu visas maistas būdavo valgomas, tik ragauti jo tekdavo jau atšalusio. (Juokiasi) Žinoma, jei kalbama apie kokių nors šaldytų produktų, pavyzdžiui, blynelių, reklaminę fotosesiją, tada pasitelkiamos gudrybės, kurių žiūrovas nemato. Tačiau tai daroma dėl to, kad reklama derinama tarp daugybės žmonių, kartais klientas yra kitame pasaulio gale ir bendraujama su juo elektroniniu būdu. Būna, nusiunti pasižiūrėti pirminį variantą, o klientas nori koreguoti, pavyzdžiui, patraukti viršutinį blynelį 0,5 cm į dešinę. Jei tai darysi su natūraliais produktais, tiesiog teks viską perdaryti. Ir 100 proc., kad jau nebeišeis būtent taip, kaip atrodė prieš tai. Bet kalbant apie restoranus, jeigu maistas ruošiamas teisingai, ten nieko panašaus daryti nereikia. O ir man pačiam visuomet smagiau gauti tą patiekalo variantą, kurį gauna ir klientas, kai stengiamasi dėl kiekvieno svečio. Juk ir taip fotografuojant jau naudojamas dirbtinis apšvietimas, nuotraukos retušuojamos. Tad, kai šefo pastangos surežisuojamos tik dėl nuotraukų, klientai dažnai nusivilia, jaučiasi apgauti.

– Esate minėjęs, kad maistu žavėjotės nuo vaikystės, šią meilę paskatino talentinga kulinarė mama. Kokie patiekalai iki šiol kelia nostalgiją ir primena vaikystę?

– Šiaip jau nesu iš nostalgiškų žmonių. Man gera prisiminti, tačiau ne visada yra noras sugrįžti. (Juokiasi) Juk su laiku tobulėji, keičiasi skonis. Ir su šefais pasikalbame, kad pas močiutę nuvažiavus pyragas jau nebeatrodo toks nuostabus, kaip prieš 20 metų. Vis dėlto labai norėčiau paragauti vaikystės obuolių pyrago – prisimenu, jis būdavo suvalgomas akimirksniu, o paskui laukdavome dienos, kada bus vėl kepamas.

– Kokie patiekalai šiandien mieliausi jūsų širdžiai ir skrandžiui?

– Šiuo metu ieškau naujovių patiekiant maistą, žaidžiu su maisto ruošimo temperatūra. Įdomu patirti, kaip gali pasikeisti maistas esant vienokiai ar kitokiai temperatūrai. Pavyzdžiui, kiaušinis, virtas 63 laipsnių temperatūroje, bus visiškai kitoks, negu gamintas 70 laipsnių karštyje. Arba morkos visiškai nepraranda savo skonio ir kvapo, kai išverdamos 80 laipsnių temperatūroje. Atrodo, valgai ką tik išrautą morkytę, užaugintą močiutės, o verdant paprastai tokio rezultato tikrai nepasieksi. Nereikia tam jokių stipriklių ar dažiklių, kartais užtenka mokėti produktą tinkamai apdoroti.

– Dėl darbo, o ir savo malonumui apkeliavote nemažai kraštų. Galbūt kuris nors jų paliko itin didelį įspūdį?

– Labai patiko Vietnamas, kuri teko apkeliauti visą – nuo viršaus iki apačios, o kelionę pabaigėme keturių dienų pasibuvimu Kokosų saloje. Didelį įspūdį paliko vien ryškūs kultūriniai skirtumai. Iš pradžių bandėme valgyti tuose restoranuose, kur viskas pritaikyta europiečiams, bet po kelių dienų supratome, kad norime eiti į tas vietas, kuriose valgo vietiniai. Iš pradžių net nejauku įeiti, nes nesijauti ten savas, bet tokie potyriai turi žavesio. Aišku, ir skonių suvokimas, ir pateikimas – kitokie. Pavyzdžiui, užsisakius salotų su vištiena atkeliauja visa višta, o ne krūtinėlė, kaip įprasta pas mus. Arba nuėjus į turgų nerasi jautienos išpjovos – ten parduodami tiesiog mėsos gabalai, kuriuos perki ir gamini. Egzotiškiausia kelionė, į kurią vykau vienas fotografuoti vestuvių, – Bora Bora sala. Taip pat norėčiau vėl sugrįžti į Maljorką. Kiek teko išvaikščioti Europos, ši vieta įspūdžių prasme galbūt buvo pati stipriausia. Gal dėl to, kad tai buvo medaus mėnuo? (Juokiasi.) Tačiau ten labai įdomus kraštovaizdis, kalnai, važiuodamas automobiliu gali sustoti pafotografuoti ar šiaip pasėdėti ir pasigrožėti vaizdu – kitose šalyse tai dažnai sudėtinga. Taip pat ten labai švaru, puikus maistas, žavūs restoranėliai su ką tik vietinių žvejų pagautomis jūrų gėrybėmis. Apskritai, gerai visur, kur patyri naujų įspūdžių, ypač kai daug dirbi. Tada norisi naujų emocijų, vaizdų, tiesiog įkvėpti naujo oro. O paskui gali kai kuriuos įspūdžius pritaikyti ir kasdienybėje.

– Per pastaruosius kelerius metus galima pastebėti džiugių tendencijų Lietuvos gastronomijos pasaulyje – atsiranda vis daugiau puikių vietų gurmaniškai pavalgyti, žmonės nebijo eksperimentuoti nei restoranuose, nei savose virtuvėse. Kaip manote, kas lietuvius pastūmėjo į tokią evoliuciją?

– Labai sunku įvardyti vieną kertinį dalyką. Postūmio, manau, duoda ir konkurencija. Kai atsidaro vienas restoranas, į kurį plūsta žmonės, ir kiti šefai nori padaryti kažką geresnio. Paskatina noras būti geriausiam, eiti priekį, žinoma, ir gauti didesnių pajamų. Taip pat prisideda globali informacijos sklaida. Maisto tinklaraštininkai kuria turinį, diktuoja madas, be to, dabar žmonės daug žiūri įvairias kulinarines laidas, kad ir tą patį garsųjį serialą "Chef’s table", o filmų festivaliuose didžiulė filmų apie kulinariją paklausa. Tai irgi padeda formuotis suvokimui, kas gi tos "Michelin" žvaigždutės, apskritai, kokios vyrauja tendencijos. Populiarėja ir gastronomijos turizmas, kai į keliones vykstama ne nusifotografuoti prie paminklo ar bažnyčios, o aplankyti vieną ar kitą restoraną. Tikiu, kad Lietuvai impulsą davė ir 30 geriausių šefų rinkimas. Mačiau ne vieną gurmaną, kuris lankėsi į geriausių dešimtuką ar penketuką pakliuvusiuose restoranuose, bandė susidaryti nuomonę apie juos pats. Natūralu, kad žmonės visa tai mato ir bando eiti kartu. O ir restorane vis dažniau gali gauti visą emocijų puokštę, o ne vien ateiti tiesiog pavalgyti.

– Kiek žinau, jūsų planuose – trys nauji projektai. Papasakokite apie juos.

– Gal jau net ir daugiau negu trys (juokiasi). Nemėgstu girtis, nes žmonės dažnai pripasakoja apie savo planus ir paskui jų neįgyvendina. Tačiau idėjomis, jau virstančiančiomis realybe, galiu pasidalyti. Noriu nufotografuoti 52 šefų signature dishes (iš anglų k. – firminius patiekalus). Galbūt šie patiekalai turės ir lietuviškų šaknų, šį aspektą dar aptarinėjame su pačiais šefais. Dalis jų, manau, bus kiti, negu praeitame projekte, nes Lietuvoje gerų, išmanančių, ką daro, gastronomijos profesionalų galima būtų rasti bent tris šimtus. Mano nuomone, šis projektas galėtų ir būti tas dalykas, sukeliantis diskusijas ir nubrėžiantis ribą, kas gi yra toji moderni lietuviška virtuvė. Taip pat labai noriu pasauliniu mastu sukolekcionuoti irgi tuos pačius 52 šefus. Vienas artimiausių mano projektų – pusryčiai. Ir knygos "52 kartai" pristatymas vyko ryte. Šis laikas, manau, gana patogus esant dabartiniam ritmui. Vakarais, ypač jei turi šeimą, veiklos susiplanuoti dažnai nepavyksta, nes nėra kur palikti vaikų, arba jau laikas juos migdyti, o tu dar tik ruošiesi į vakarėlį. O pusryčiai yra vienas tų gražių momentų, kai galima susitikti ir su šeima, ir su draugais, puikiai praleisti laiką. Tačiau pusryčių atžvilgiu restoranai galbūt vienas kitą per daug stebi, be blynelių, varškėtukų ir Benedikto kiaušinių, sunku surasti, ką dar galima būtų pusryčiams suvalgyti. Taigi, yra mintis ir šią situaciją pajudinti, parodyti, kad galima sugalvoti kažką įdomaus. Gal tai bus proga šefams mūsų šiuolaikinę virtuvę išlaisvinti nuo tų benediktų? (Juokiasi.) Bet kuriuo atveju viskuo dalysiuosi socialiniuose tinkluose, o ar šie darbai irgi pavirs knyga ar kažkuo kitu, parodys laikas. Manau, šių projektų tikslas – įamžinti šį laikmetį, užfiksuojant žmones, kurie jį myli, siekia tobulybės. Po 20 ar 50 metų bus įdomu pasižiūrėti ir palyginti, kaip dabar domimės tarpukario ar kitų praeities laikmečių virtuve. Todėl, laikui bėgant, šie mano projektai greičiausiai įgaus didesnę vertę, negu turi dabar.