Gamta P. Wohllebeno knygose: tarp nuostabos ir kartojimosi | KaunoDiena.lt

GAMTA P. WOHLLEBENO KNYGOSE: TARP NUOSTABOS IR KARTOJIMOSI

Vokiečių gamtininko Peterio Wohllebeno knygos "Paslaptingas medžių gyvenimas" ir "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį" pasakoja apie tai, ką Vakarų civilizacijos žmonės intuityviai nujautė prieš daugiau nei du šimtus metų, kai Europoje vyravo romantizmo kultūrinė paradigma, atnešusi daug meno, kultūros ir mokslo šedevrų.

Būtent tada buvo sugalvota ir užrašyta žymioji prancūzų mąstytojo, rašytojo Jeano Jacqueso Rousseau frazė "Atgal į gamtą!", taip pasakant, kad žmonių kūrybingumas ir pozityvumas išsikvėpė – be gamtos kaip mokytojos, įkvėpimo šaltinio ir daugybės kitų teigiamų reiškinių priežasties ir postūmio romantizmo epochos žmogus niekaip negalėjo gyventi.

Sąmoninga meilė

Mūsų laikais, kai daug šnekama apie žmogaus ekologinę sąmonę, poreikį tausoti ir rūpintis gamta, minėtos knygos užpildo esminį žmonijos mąstymo tarpą: tam, kad galėtume išsaugoti aplinką – medžius ir gyvūnus – nepakanka vien iracionalios meilės ar imperatyvo saugoti, nes pirmiausia būtina suprasti medžius ir gyvūnus, ir tik tuomet galėsime jais tinkamai pasirūpinti.

P.Wohllebenas kaip gamtininkas ypatingas labiausiai tuo, kad savo patirtį, įgytą kelis dešimtmečius dirbant vienoje iš Vokietijos girininkijų ir stebint gamtą betarpiškai, sujungia su gausia moksline literatūra, kurioje esama išties neįtikėtinų naujovių, susijusių su medžių ir gyvūnų egzistencija. Taigi, minėtos dvi gamtininko knygos – tai unikalus savosios patirties ir kitų žmonių, daugiausiai mokslininkų, atliktų tyrimų išvadų sintezė.

Mokslo raidai būdinga tai, kad, prieš tyrimo išvadai tampant visuotiniu dėsniu, turi praeiti tam tikras laikotarpis, ir tik tada vienas ar kitas genialus (labiausiai požiūrių ir mąstymo pločiu bei gyliu) autorius tą išvadą sujungia su ankstesne moksline žinija, įkontekstina tai, kas nauja, ir tiesa tokiu būdu tampa objektyvi.

Visuotinė komunikacija

Knygos "Paslaptingas medžių gyvenimas" ir "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį" atskleidžia, kad gamtos objektai bei gyvūnai tarpusavyje turi tam tikras bendruomenes ir net ištisas visuomenes. P.Wohllebeno nuopelnas, šiuo atveju, yra tas, kad jo veikalai papildo ir leidžia naujai interpretuoti pačias gamtos mokslų ištakas – būtent Charleso Darwino evoliucijos teoriją, pagal kurią, kaip manyta anksčiau, medžiai ir įvairios gyvūnų rūšys yra tik priešiški vieni kitiems, neva vyksta nuolatinė gamtinė kova už būvį ir išlikimą.

Ekologija – tai ne sumuštiniai ir salotos iš ekologinio ūkio, o mąstymas ir pažinimas to, kas yra aplink mus.

P.Wohllebenas atranda, kad gamtos objektai ir būtybės turi ne tik priešiškų paskatų, bet ir įvairių tarpusavio draugystės bei sugyvenimo formų – tai, kas, kaip anksčiau buvo teigiama, būdinga tik toms būtybėms, kurios turi išsivysčiusią centrinę nervų sistemą.

Medžiai, kaip ir gyvūnai, tarpusavyje nuolat kalbasi, bendrauja, reiškia emocijas, skausmą ir džiaugsmą. Vokiečių gamtininkas priartėja ir ima spręsti anksčiau mums atrodžiusią neįtikėtiną gamtos kaip kalbos problemą: įvairios cheminės medžių reakcijos, elektros impulsai, gyvūnų hormonai ir kiti veiksniai aptariamose dviejose knygose tampa rišlia kalba, kurią gamtoje skaityti gali kiekvienas.

Esminis skirtumas

Apskritai "Paslaptingas medžių gyvenimas" ir "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį" rodo, kad gamtos objektai ir būtybės yra išsivysčiusios ne prasčiau nei žmonės – tarp augalų ir gyvūnų esama netgi tam tikrų vertybinių, aksiologinių ir psichologinių sąmonės ženklų, kurie leidžia knygų autoriui apie gamtą – medžius ir gyvūnus – kalbėti taip, lyg būtų aptariamas ir analizuojamas žmonių pasaulis. Paralelė tokia stipri, kad beveik virsta tuo, kas literatūros mene vadinama personifikacija.

Visgi vienas esminis skirtumas tarp žmogaus ir gamtos išlieka – tai, ką senovės graikai filosofijoje vadino steigtimi, gamtos kūrinijai yra sunkiau pasiekiama. Medžiai ir gyvūnai labiau rūpinasi sauga – to, kas jau yra išsaugojimu bei tęstinumu. Kol kas visgi atrodo, kad tik žmogus geba sukurti tai, kas vadinama kultūros artefaktais – naujomis tikrovės formomis prabilti apie aplinkinę tikrovę bei save.

Gamtos formos vis dėlto lieka fiksuotos ir pavaldžios daugiau evoliucijos teorijai, nei kūrybingumo tikslams. Medžiai ir gyvūnai beveik niekada nesielgia taip, kad rastųsi tai, ko iki šiol nebuvo, dėl paties naujumo tikslo. Gamta, nors ir estetiška, pati estetinės sąmonės neturi.

Kauno technologijos universiteto ilgamečio profesoriaus Vitolio Sekliuckio knyga "Gamtos ir architektūros paralelės", išleista prieš kelerius metus, sudaryta iš gamtos ir architektūros statinių nuotraukų. Tai – fotografijų albumas, kaip ir P.Wohllebeno knygos, parodantis mums, kultūringoms būtybėms, kad, kai kalbame apie tai, kas apčiuopiama, žmogus kaip būtybė intuityviai kuria pagal gamtos pavyzdžius, kurie egzistuoja jau šimtus ar net tūkstančius metų.

P.Wohllebeno panoraminis žvilgsnis į medžius bei gyvūnus vertingas tuo, kad priverčia mus iš naujo apmąstyti žmogiškumo esmę, kelti filosofinius klausimus ir nepiktai pavydėti, kad gamtą po vokiečių gamtininko knygų pažįstame labiau nei patys save, todėl ekologija – tai ne sumuštiniai ir salotos iš ekologinio ūkio, o mąstymas ir pažinimas to, kas yra aplink mus, nes gyventi, mąstyti ir, svarbiausia, kurti galėsime tik tol, kol gamta liks pačiu tikriausiu įkvėpimo ir nuostabos šaltiniu. Jei elgsimės priešingai – naikinsime ir kontroliuosime gamtą dėl savųjų tikslų, mūsų laukia tik technologijų produkuojama tų pačių reiškinių ir daiktų dėl savo mechaniškumo kankinanti kartotė.

GALERIJA

  • Gamta P. Wohllebeno knygose: tarp nuostabos ir kartojimosi
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Aura

Esu dėkinga Ramūnui Čičeliui už straipsnį. Perskaičiau jas ir supratau, kad jų aš laukiau visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai gal per skambiai pasakyta, bet taip aš jaučiuosi.Ačiū

SUSIJUSIOS NAUJIENOS