GRAFIKĖS R. STAŠAUSKAITĖS RAIŽINIAI: JAUSMŲ AUTOPORTRETAI

Grafikės Ritos Stašauskaitės raižiniai – įtraukiantys ir be galo patrauklūs akiai, kuri užkimba už besilankstančių linijų ir kaip akrobatė šokinėja atspaudų paviršiais, mėgaudamasi laisvais savo šuoliais.

Menininkės darbuose daug organiško judesio, energijos ir realybės. Tik pastaroji – šiek tiek gražesnė, šiek tiek tokia, kokia norisi tikėti ir joje gyventi, pastebint jos netobulumus, tačiau susikaupiant ties nuostabiais realybės dovanojamais netikėtumais.

Rubrikai "Autoportretas" grafikė pasirinko naujausią lino raižinių ciklą "Sesės", kuriame vaizduojamos mažutės, bet talpios mizanscenos iš sesučių gyvenimo. Kasdieniškos, paprastos, tikros ir dėl to ypatingos.

– (Auto)portretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Man tai labiau dvasinės jausenos išraiška.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant (auto)portreto atlikimo techniką?

– Tikriausiai technika pasirenkama ta, kuri padėtų tiksliau, stipriau atskleisti norimus sudėti į darbą jausmus ir mintis.

– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Naudojuosi nuotraukomis.

– Kuo rėmėtės ieškodama (auto)portreto spalvinės išraiškos?

– Savo grafikos darbuose atsargiai naudoju spalvas, gal netgi dažniau vengiu jų.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas – neatskiriama darbo dalis. Papildinys, todėl pakankamai svarbus.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatą, manau, padiktuoja ranka, priklausydama nuo to, "kaip laisvai ji jaučiasi". Nesiečiau formato su savivertės jausmu, ar požiūriu į save.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant (auto)portretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdien žmogus save vertina dažniausiai kritiškai arba nevertina iš viso. Kuriant (auto)portretą labiau koncentruojamasi į jausmus, mintis, prisiminimus.

– (Auto)portrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Pro save.

– (Auto)portrete fiksavote praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Dažniausiai tai vis tik refleksija: ne ateitis ir ne dabartis.

– Kiek seansų truko baigti šį (auto)portretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Penkių darbų ciklą baigiau per mėnesį.

– Ar kuriant (auto)portretą radosi baimių?

– Ne. Gal sentimentalių prisiminimų, bet tikrai ne baimių.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kūrinių, kuriuose reflektavote save?

– Darbų ciklas "Sesės" skiriasi nuo iki šiol buvusių bandymų kurti autoportretą kardinaliai. Jis visiškai neatspindi mano dabarties. Tai labiau refleksijos, prisiminimai – jausmų (auto)portretai.