ISTORINĖS ASMENYBĖS – VAISTAS NUO MENKAVERTIŠKUMO KOMPLEKSO
Dauguma lietuvių į tarpukario Lietuvą vis dar žiūri per sovietų 50 metų pieštas karikatūras. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė įsitikinusi, kad istorinių asmenybių gyvenimas – vaistas nuo menkavertiškumo komplekso.
Naujausia žinomos kino kūrėjos juosta "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – apie seseris Chodakauskaites – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos moterų Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę. Jų nuopelnai – toli gražu ne vien būti savo garsiųjų vyrų antrosiomis pusėmis. Pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos žmonos asmenybė, kaip ir jos sesers, pirmojo ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinės, pirmosios Lietuvos moters diplomatinėje tarnyboje, nusipelnė detalesnės analizės. Šio tikslo siekiama ir naujajame talentingosios režisierės darbe.
Belaukiant filmo "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" premjeros, kino teatruose pristatomo nuo spalio 17 d., – pokalbis su režisiere.
– Kas jus paskatino kurti filmą apie šias asmenybes? Kodėl pasirinkote šią Lietuvos istorijoje dar mažai tyrinėtą temą?
– Pirmą kartą su šiomis neeilinėmis moterimis susidūriau perskaičiusi Arvydo Juozaičio pjesę "Prezidentienė". A.Juozaitis parašė talentingą pjesę apie S.Smetonienės ir A.Voldemaro kovą dėl valdžios. J.Tūbelienei joje teko antraeilio personažo likimas. S.Smetonienės personažas yra kaip atominė bomba – temperamentinga, valdinga, stipri moteris, ne tik daranti įtaką prezidentui, bet ir be jo žinios, pati priimanti valstybinius sprendimus. Pjesė, žinoma, yra istorijos ir meninės dramaturgo išmonės mišinys. Pradėjusi rinkti medžiagą ir domėtis seserų gyvenimais aš radau daug trapesnes, gilesnes, jautresnes asmenybes, kurios sužavėjo mane ne tik savo pozicija XX a. pr. kataklizmų ir karų kamuojamoje Lietuvoje, bet ir kitomis charakterio savybėmis. Tuomet supratau, kad tokios plačios asmenybės ir jų neeiliniai gyvenimai netilps į teatro scenos dėžutę ir joms atskleisti labiau tinkanti meno rūšis yra kinas. Be to, tyrinėdama tarpukario Lietuvos gyvenimą, supratau, kad dauguma lietuvių į tuos laikus žiūri vis dar per sovietų 50 metų pirštas karikatūras. Piktinasi prezidentu A.Smetona, bjaurisi jo žmona ir toliau kuria nebūtas legendas apie pirmąją porą ir laikmetį. Pavyzdžiui, labai gaji yra legenda, kad S.Smetonienė pralošė Lietuvą rusams kortomis ir panašiai. Nepažįstu kitų tautų žmonių, kurie su tokiu pasimėgavimu terštų savo istoriją ir istorines asmenybes. Ir dažniausiai tai kyla iš nežinojimo, nesigilinimo į savo istoriją. Taigi, tai buvo dar viena iš mano paskatų – padėti lietuviams pažinti ir pradėti gerbti savo istorines asmenybes ir istoriją kartu. Smetonų ir Tūbelių šeimos buvo to meto Lietuvos elitas, ne tik kūręs Lietuvą, bet ir savo pavyzdžiu vedęs ir ugdęs Lietuvos žmones.
Buvo atvejų, kai mūsų neįsileido, slėpė nuotraukas arba nenorėjo sakyti, kur jos yra laikomos.
– Esate žinoma kaip dokumentikos kūrėja, vėliau pasukote į teatrą, o į kiną sugrįžtate būtent tokia menine forma – jungiančia dokumentiką ir vaidybinį kiną, kodėl pasirinkote tokį šios istorijos perteikimo būdą?
– Pirma priežastis – vaizdinės medžiagos trūkumas. Seserys nebuvo oficialūs asmenys, tad jų filmuotų beveik visiškai nėra, o ir tų laikų filmuota medžiaga jau yra labai susidėvėjusi, daug jos nebegalėjome naudoti. Nuotraukų taip pat yra išlikę ne per daugiausia. Rinkome jas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Turiu padėkoti Klivlando lietuvių centrui "Rūta" ir jos archyvarui Andriui Dundurui bei centro pirmininkei Rūtai Degutis, kurie savo iniciatyva, niekieno neremiami ir neskatinami, surinko viską, kas tik buvo pasirodę JAV spaudoje, taip pat perėmė visus archyvus, likusius po S.Smetonienės mirties. Būtent Klivlande radome S.Smetonienės vaikystės ir jaunystės, gyvenimo Amerikoje nuotraukas. Didelę dalį J.Tūbelienės nuotraukų davė Niujorke tuo metu gyvenęs jos anūkas Peteris Kuhlmannas. Bet ir šių nuotraukų neužteko istorijai papasakoti, taip atsirado vaidybinė dokumentika ir animacija.
– Kokia dar medžiaga, kokie šaltiniai (archyvai, laiškai, dienoraščiai) tapo šio filmo pagrindu? Gal dar yra išlikę Chodakauskų, šios senosios LDK bajorų giminės atstovų ar kitų filmo herojų artimų žmonių, giminaičių, kurių liudijimai pravertė filmui?
– Pirminis šaltinis, kuriame aš radau daugumą seserų gyvenimo istorijų, yra Alfonso Eidinto knyta "Antanas Smetona ir jo aplinka", filmui jau įsibėgėjus, pasirodė ir Ingridos Jakubavičienės "Seserys", vėliau LCVA archyvuose, kuriuose dirbau apie pusę metų, be nuotraukų, aš radau J.Tūbelienės ilgą interviu, duotą "Amerikos balso" žurnalistui J.Blekaičiui 1972 m. Manau, kad gyvas Jadvygos balsas suteikia filmui daug autentiškumo ir daugiausia atskleidžia balso savininkę. Ir dar vienas didžiausių atradimų – Tūbelių anūkas P.Kuhlmannas, gyvenantis JAV, kuris dalijasi filme močiutės jam pasakotais atsiminimais ir savo laikysena, kalbėjimo maniera, išsiauklėjimu tampa savotišku Jadvygos alter ego. Džiaugiamės, kad jis atvyksta į premjeras Vilniuje ir Kaune, kur žurnalistai ir žiūrovai patys galės jam užduoti klausimus.
S.Smetonienei šiuo atžvilgiu taip nepasisekė. Jos anūkas Vytautas Julius visiškai nebendrauja su spauda, todėl Sofijos "advokatais" filme tapo istorikai A.Eidintas, I.Jakubavičienė, filosofas A.Juozaitis ir Raminta Gleiznytė. A.Eidintas ir I.Jakubavičienė buvo ir mūsų filmo konsultantai. S.Smetonienės laiškai, rašyti P.Skardžiui, kurie yra cituojami filme, aš tikiuosi, padėjo parodyti S.Smetonienę iš visiškai kitos pusės. Laiškai parodo ją buvus ne tik stiprią ir įtakingą, bet jautrią, mylinčią ir trapią moterį.
Chodakauskų giminė yra labai plati. Seserys turėjo dar du brolius – Romaną ir Tadą. Seserų mama išaugo devynių vaikų šeimoje, o tėvas, kuris buvo tikras mamos pusbrolis, – atrodo, penkių vaikų šeimoje. Taigi, palikuonių yra, mes susisiekėme su kai kuriais iš jų, bet į filmą jų prisiminimai nepateko, nes nebuvo naudingi kuriamai istorijai.
Filme naudota medžiaga iš daugelio pasaulio archyvų. Tai Inos Skardžiūtės-Kozel, Peterio Kuhlmanno, "Landesarchiv Baden Württemberg", Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro, "Staatsbibliothek zu Berlin–Preussischer Kulturbesitz", POND5, "Bayerische Staatsbibliothek", Vytauto Juliaus Smetonos, A.Baltuškaitės asmeninių archyvų, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Mokslų akademijos bibliotekos, Kauno miesto muziejaus, "Nucius", "The Library of the Pontifical Institute Toronto", IX forto muziejaus, Latvijos nacionalinės bibliotekos, Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Jono Žaldoko asmeninio archyvo, LCVA, "British Pathe", "Footage farm", "Filmoteka Narodowa", LRT, Murnau instituto, "Critical Past" ir kt. archyvų medžiaga.
– "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – literatūrinė citata. Paaiškinkite filmo pavadinimą, kodėl pasirinkote šiuos žodžius?
– Filmo pavadinimas yra eilutė iš Bernardo Brazdžionio eilėraščio "Neramios žvaigždės". Tuo metu atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos gyventojai galėjo rinktis savo tautybę. Yra žinomi broliai Ivanauskai, kurie visi jautėsi priklausantys skirtingoms tautoms. Vienas pasirinko būti baltarusiu, kitas – lenku, trečias – lietuviu. Buvusios LDK piliečiai turėjo pasirinkimą. Daugelis sulenkėjusių Lietuvos bajorų pasirinko būti lenkais, na, o Chodakauskai "priglaudė savo širdį" prie Lietuvos žemės. Kartais pravartu ir mums pagalvoti, kodėl ir už ką jie taip pamilo Lietuvą? Ši eilėraščio eilutė yra iškalta ant J.Tūbelienės antkapinio akmens.
– Ar filme apsistojote ties kuriuo konkrečiu seserų Chodakauskaičių gyvenimo laikotarpiu, ar bandote apžvelgti visą jų gyvenimą, jų ryšius ir pažintis su kitais svarbiais Lietuvos istorijos veikėjais?
– Filmą pradedame nuo seserų vaikystės ir jaunystės, mokslo metų, bet didžiausias dėmesys yra skirtas periodui nuo 1905 m., kai Smetonos apsigyvena Vilniuje ir jų namai tampa traukos, inteligentijos susibūrimų vieta. Taip pat vokiečių okupacijos laikmečiui ir nepriklausomos Lietuvos periodui. Filmas pasakoja abiejų seserų gyvenimus iki sovietų okupacijos ir jų pasitraukimo į Vakarus. Labai gaila, kad netilpo daugybė medžiagos apie jų gyvenimą Amerikoje – deja, filmo formatas neguminis ir negali sudėti visko, ką norėtum. Montuodami supratome, kad vis dėlto svarbiausia parodyti jų nuopelnus, indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o tai, kad jos buvo geros močiutės ir skaniai kepė pyragus, jau nebėra taip svarbu.
– Dokumentiką, archyvinius kadrus keičia vaidyba, dėl to turbūt itin svarbus aktorių panašumas į vaizduojamas asmenybes. Kas filme suvaidino seseris, ar ilgai užtrukote, kol suradote tinkamas pagrindinių vaidmenų atlikėjas?
– S.Smetonienę suvaidino kino režisierė Dovilė Gasiūnaitė, J.Tūbelienę – Gabija Jaraminaitė. Gabija, kiek pamenu, tapo pirma ir vienintele pretendente į Jadvygos vaidmenį. Dėl to, kad ji turi išorinių panašumų, elegantiška ir puiki aktorė. Na, o su Smetoniene vargome gana ilgai, gal pusę metų svarstėme su filmo aktorių parinkimo režisiere D.Gasiūnaite, kuri aktorė tiktų. Viena buvo panaši išoriškai, bet savo vidumi, laikysena neatitiko Sofijos tipažo, kita – per jauna, trečia – per sena, kol vieno svarstymo metu aš "pamačiau" Dovilę. Jos panašumą į S.Smetonienę, reikia prisipažinti, pastebėjau daug anksčiau nei dvi savaitės iki filmavimo, bet Dovilė yra labai savikritiška ir reikli sau ir kitiems, todėl pati irgi ilgai dvejojo. Ji pasakoja, kad iškart suprato, ką aš sugalvojau, kai pamatė mano išsiplėtusias akis, įsistebeilijusias į ją. Labai džiaugiuosi šių abiejų talentingų aktorių sukurtais personažais.
– Bandant įsivaizduoti J.Chodakauskaitę, slapta gabenančią ir perduodančią vokiečių žurnalistui Vasario 16 d. aktą, matau tai tarsi sceną iš "film noir". Tikriausiai jūsų filmas vaizduoja ne tik šį, bet ir kitus svarbius, įtampos nestokojančius istorinius įvykius. Ar vaidybinėse scenose akcentavote detales, autentiškumą, ar gal ieškojote šioms scenoms kokio nors ypatingo stilistinio sprendimo?
– Pradžioje buvau sugalvojusi, kad šios scenos būtų panašios į archyvinius to laikmečio kadrus, vadinasi, bent jau nespalvotos, ne per daug įmantriais rakursais nufilmuotos ir ne šiuolaikiškai, klipų stiliumi sumontuotos. Sąmoningai jas filmavau lėtais, ilgais planais, iš poros ar kelių rakursų. Su filmo operatoriumi Rimvydu Leipumi sutarėme, kad kamera yra tarsi nematomas šių laikų žmogus – aš arba jis, papuolęs į tą laikmetį ir atsargiai stebintis įvykius, jokiu būdu nesikišantis, netrikdantis veiksmo, tik "neznaimiai" jį fiksuojantis. Puikus kino dailininkas Ramūnas Rastauskas sukūrė itin autentišką to laikmečio atmosferą. Į detales kreipėme ypač didelį dėmesį, nes jos ir sukuria autentiškumą. Su Ramūnu aptarinėjome ir rinkome telefonus, parkerius, papirosus ir pelenines, net Wilhelmo fon Uracho laiškas voko viduje yra parašytas, nors jo beveik nesimato. Aš sukurpiau įsivaizduojamą karaliaus Mindaugo II laišką, Ramūnas parašė jį ypatingu šriftu. Tiesą sakant, nepamenu nė vienos detalės filme, kuri būtų buvusi "bet kokia", tokia "atseit, nesimatys". Viskas, su kuo turėjo vaidinti aktoriai, buvo autentiška, visi popieriai, laiškai, dokumentai, kuriuos pasirašo Jonas Vaitkus, vaidinantis Augustiną Voldemarą, buvo padaryti tikri. Aš suradau 1926 m. perversmo dokumentus, o Ramūnas juos pavertė autentiškais. Jų nemato žiūrovas, bet juos mato ir skaito aktorius. Manau, tai yra labai svarbu kuriant istorinius filmus, aktoriams autentiškas rekvizitas ir tikri tų laikų tekstai padeda įsijausti į vaidinamą laikmetį ir personažą, ir taip viskas kartu sukuria aiškesnes to laiko spalvas.
– Kaune yra Istorinė Prezidentūra, nuostabi architekto Felikso Vizbaro suprojektuota Juozo Tūbelio vila ir visas tarpukario architektūrinis modernizmas – tai puikios lokacijos jūsų filmui. Ar daug Kauno pateko į filmo kadrus? Kokiuose dar miestuose, šalyse vyko filmavimai?
Reikia pažinti savo istorines asmenybes ne tik kaip paminklus ir etiketes, bet kaip gyvus, kentėjusius ir, kaip mes, mylėjusius žmones.
– Na taip, atrodytų, kad visos lokacijos paruoštos tarpukario kinui filmuoti ir aš filmavimo pradžioje galvojau taip pat, kaip ir jūs, ir labai džiaugiausi, kad bus paprasta. Bet taip nėra. Istorinės Prezidentūros patalpos yra paverstos muziejumi, jų sienos nukabinėtos storais dideliais stendais, kurie nenukabinami, o jei ir būtų nuimti, po jais sienos spalva būtų kita, o ir nukabinti jų niekas nebūtų leidęs. Be to, ten nebe autentiška aplinka, kurioje gyveno ir dirbo prezidentai. Yra gerai žinoma, kad, tik A.Smetonai palikus prezidentūrą, ją iškart ėmė plėšti visi, kas netingi, netgi jos darbuotojai. Buvo išnešti ar išvogti visi baldai ir kiti smulkūs daiktai. J.Tūbelio vila, kurią statė J.Tūbelienė, šiuo metu yra dailės mokykla ir joje nėra jokios tarpukario dvasios. Iš išorės mes jos taip pat negalėjome filmuoti, nepamenu, kodėl, atrodo, dėl aplinkinių pastatų ar asfalto. Daugelio pastatų, norint parodyti laikmetį išoriškai, neįmanoma filmuoti dėl šiuolaikinių gatvių, asfaltuotų kelių ir šaligatvių, kurių tuomet nebuvo. Norėjome filmuoti 1926 m. perversmą ten, kur tuo metu Smetonos ir gyveno, nes, pagal amžininkų liudijimus, gruodžio 19-osios naktį Smetonų namuose buvo tikras karinis štabas. Deja, Maironio muziejus – o Smetonos tuo metu gyveno pas Maironį – buvo užsidaręs remontui ir filmavimo grupės neįsileido. Be to, nemanykite, kad visi, išgirdę, apie ką kuriamas filmas, iškart atveria savo įstaigų ar namų duris ir atveria fondus. Toli gražu – ne. Buvo atvejų, kai mūsų neįsileido, slėpė nuotraukas arba nenorėjo sakyti, kur jos yra laikomos ir t.t. Kurdami šį filmą susidūrėme su įvairiausiais žmonėmis. Štai, pavyzdžiui Burbiškio dvaras, kuriame filmavome beveik visas interjerų scenas – ne tik įsileido, padėjo, suteikė filmavimui visus savo sidabrus ir porcelianus, bet dar ir tapo filmo rėmėjais.
Filmavimai vyko Kaune, Burbiškio dvare, Vilniuje, Niujorke, Klivlande ir Putname. Kitos šalys, kuriose vyksta filmo veiksmas, – Rusija, Vokietija, Šveicarija, Prancūzija – rodomos archyviniuose to laikmečio kadruose. Kaunas – taip pat.
– Šiandien seserų Chodakauskaičių visuomeninė ir politinė veikla, galima sakyti, vis dar yra istorijos paraštėse. Nors žinoma, kad Jadvyga vykdė įvairius svarbius J.Tūbelio vadovaujamos vyriausybės pavedimus, o Sofija darė įtaką savo vyro, prezidento, sprendimams, bet oficialiai jos politikos lauke neužėmė didelių, svarbių postų, to meto politikai tiesiog nenorėjo įsileisti moterų, dėl to ir jų veikla ilgai buvo nutylima. Ar tikitės, kad jūsų filmas bent kažkiek pakeis tokį netikslų – vyrišką – Lietuvos istorijos požiūrio tašką?
– Manau, kad jau pakeitė, nes apie jas jau sukūrėme filmą, kurį pamatys daugybė žmonių, o ir istorikės I.Jakubavičienės knygos "Seserys" bei "Duetas" padarė didelį darbą. Naudodamasi proga noriu padėkoti istorikei I.Jakubavičienei už ilgalaikes konsultacijas ir nuoširdžią pagalbą viso ilgo darbo prie filmo metu.
– Galbūt apskritai tokių mažai tyrinėtų temų perkėlimas į kino ekranus gali labiau paskatinti istorinį sąmoningumą, didesnį domėjimąsi savo šalies praeitimi, nei tai daro gerai žinomi, ne kartą lietuviškame kine rodyti istoriniai naratyvai?
– Tai buvo vienas iš mano tikslų. Paskatinti žiūrovus įsigilinti į savo praeitį, o ne paviršutiniškai švaistytis kaltinimais ar pasipiktinimais. Reikia pažinti savo istorines asmenybes ne tik kaip paminklus ir etiketes, bet kaip gyvus, kentėjusius ir, kaip mes, mylėjusius žmones. Kuo jie bus tikresni mūsų sąmonėje, gyvesni, tuo bus ir artimesni, suprantamesni. Tada, manau, mes sugebėsime labiau didžiuotis ir prezidentu A.Smetona, o ne vienpusiškai kaltinti dėl to nelemto upelio, nematant to, ką jis sukūrė ir kokiu vilties žiburiu visai lietuvių tautai buvo penkiasdešimt sovietmečio metų.
Kinas yra galingas "lingvistinis programavimas" ir jį puikiai tam naudoja daugybė šalių, kuriose sąmoningai užsakomi filmai apie gerus policininkus ar pasaulį nuolat išgelbstinčius amerikiečius. Kodėl mes nepadarome filmo apie pasaulį išgelbstinčius lietuvius? Gal tada mums pavyktų atsikratyti to menkavertiškumo komplekso ir vėl pasijustume didele ir galinga tauta? Jei aš būčiau valdžios atstovė, kurios rankose yra galimybė skirstyti kino pinigus, užsakyčiau sukurti filmą tam tikromis temomis. O temų, keliančių pasididžiavimą savo tauta, yra daug. Na, kad ir Žalgirio mūšis, arba Adolfas Ramanauskas-Vanagas, A.Voldemaras, daugybė temų ir žmonių vertų filmų.
– Šiuo metu Kinijoje dirbate prie naujo savo filmo, gal galite papasakoti daugiau apie šį projektą: koks tai filmas, kodėl jį statote būtent Kinijoje? Kokie kino industrijos, ar kūrybiniai aspektai jums pasirodė nauji, netikėti, neįprasti tokioje šalyje?
Kinijoje darbai prie mano naujo vaidybinio filmo jau eina į pabaigą. Filmas yra postprodukcijos etape. Kinijoje stačiau, nes kinai pakvietė mane režisuoti pas juos. Tai filmas miuziklas vaikams ir paaugliams apie laukinius šunis. Jis vadinasi "Liulango Či Go" arba "Daina apie laukinius šunis". Kinijoje daugybė laukinių šunų ir šie, Šuns, metai, pagal kinų kalendorių pas juos yra paskelbti Laukinių šunų metais. Su tuo ir susijęs mano filmas, nors jame yra paslėptų temų, kadangi šuniukus vaidina žmonės, tai narvuose uždarytus beglobius šuniukus vaidina taip pat žmonės. Čia ir atsiranda įvairių poteksčių, susijusių su Kinijos Liaudies Respublikos politika.
Kinijos industrija yra labai intensyvi. Niekas ten nedaro filmų po ketverius ar aštuonerius metus. Filmas kuriamas pusę metų, daugiausia – metus. Kiekvieną dieną Kinijoje išleidžiamos penkios vaidybinių kino filmų premjeros, neskaitant serialų. Konkurencija yra nepaprastai didelė. Svarbu, kad tarp tokios gausybės produkcijos filmas būtų pamatytas. Nepaprastai keista ir tai, kad filmo premjera tą patį vakarą vyks ne viename kino teatre, kaip mums įprasta, o dešimtyje tūkstančių kino teatrų. Man tai irgi sunkiai suprantama.
– Gal jau turite minčių, planų naujam kino projektui?
– Turiu, bet plačiai nenoriu dalytis, nes esu prietaringa. Galiu tik pasakyti, kad jie susiję su A.Voldemaru kine, taip pat jau esu pakviesta statyti du spektaklius Kinijoje.
Šeimai ir šaliai
Nuo XVI a. žinomos bajoriškos Chodakauskų giminės atžalų – Sofijos ir Jadvygos – vaikystė prabėgo Gavenonių dvare (dabar Šiaudinių kaimas, Pakruojo r.). Nors dvaruose vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais. Lietuvybę sąmoningai pasirinko ir Sofija su Jadvyga, o ją puoselėti dar aktyviau seserys ėmė tapusios pirmųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų – prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis. Jos tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis, įvairių socialinių ir politinių akcijų dalyvėmis. Daugelis to meto užsienio diplomatų savo pranešimuose pažymi, kad "Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose". Išsilavinusios, po kelias kalbas mokančios seserys mezgė diplomatinius santykius, skleidė informaciją apie Lietuvą.
Dar Vilniuje Smetonų šeimos namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Sofija, gerai mokėdama vokiškai, padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė. Jai tapus prezidentiene, moters būdas nepasikeičia – Smetonienė apibūdinama kaip visada maloni, veikli moteris. Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą, ji stebino net patyrusius užsienio šalių diplomatus.
Jadvyga Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose, bet ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Tarpukariu ji kūrė informacines agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Jai buvo patikėta perduoti "Lietuvos aido" išsaugotą egzempliorių su Vasario 16-osios aktu vokiečių karo korespondentui, kuris jį slapta išvežė į Berlyną. Taip pasaulis sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai -
0 komentarai -
DMN inf.0 komentarai
kauniete