JĖZAUS SKULPTŪROS PRIKĖLIMO BYLA

Kairės pėdos dalis ir rankos piršto galiukas – tiek teliko iš senosios Juoduoju Dievaliu vadintos Kristaus skulptūros, stovėjusios grafų Tiškevičių rūmų parke iki tada, kol sovietai paskelbė nuožmų karą religiniams simboliams. Šis Dievo atvaizdo sugrąžinimas tapo palangiškio Vitaliaus Litvaičio gyvenimo pagrindine idėja.

Kairės pėdos dalis ir rankos piršto galiukas – tiek teliko iš senosios Juoduoju Dievaliu vadintos Kristaus skulptūros, stovėjusios grafų Tiškevičių rūmų parke iki tada, kol sovietai paskelbė nuožmų karą religiniams simboliams. Šis Dievo atvaizdo sugrąžinimas tapo palangiškio Vitaliaus Litvaičio gyvenimo pagrindine idėja.

Kristus tapo taikiniu

Bažnyčių uždarinėjimas ir griovimas, kryžių naikinimas bei šventųjų skulptūrų daužymas sovietmečio epochoje buvo vienas svarbiausių valdžios uždavinių. Ateistinėje bolševikų valstybėje tokios simbolikos likti negalėjo.

Tad Palangos grafų rūmų parke stovėjusio "Laiminančio Kristaus" likimas irgi buvo nulemtas. Tik jis stovėjo atokiau nuo partinių šulų akių, galbūt todėl ir išliko net iki 1948-ųjų.

O iki tol grafų Tiškevičių rūmuose, dabartiniame Gintaro muziejuje, šeimininkavo Raudonosios armijos kariškiai.

Teigiama, kad ten kurį laiką rezidavo ir Vasilijus Stalinas, sovietų diktatoriaus Josifo Stalino jaunesnysis sūnus, oro pajėgų generolas.

1944-ųjų pabaigoje išvijus vokiečių kariuomenę iš kurorto, šioje išskirtinėje vietoje ir įsikūrė Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabas su "kronprincu" priešakyje.

Vietos gyventojai pasakojo, jog prisigėrę kariškiai neretai linksmindavosi iš rūmų terasos šaudydami į Kristaus skulptūrą. Akivaizdu, kad atėjūnai šventvagystės čia neįžvelgė.

Trys dešimtmečiai ieškojimų

Paskui vieną dieną Jėzus dingo. Jo vietoje atsirado neskoninga betoninė vaza.

Tačiau vietos žmonių atmintyje vis kirbėjo, gal "Juodasis Dievalis" (taip vietiniai vadino šį kūrinį) kažkur paslėptas ir ateis laikas, kai bus atstatytas, nes jis jau tapo ne tiek religiniu, kiek laisvos valstybės simboliu.

Ir štai 1961-aisiais į Palangą atsikėlė jaunas inžinierius suvalkietis Vitalius Litvaitis su žmona, kuri gavo paskyrimą dirbti kurorte. Pora būstą turėjo nuomotis, tad laikinai įsikūrė palangiškio Kazimiero Jaso, buvusio grafo Felikso Tiškevičiaus vairuotojo, namuose.

Savo gyvenime daug regėjęs šis šviesaus atminimo žmogus turėjo ką papasakoti smalsiam naujakuriui. Tada Vitalius pirmąkart ir išgirdo apie "Laiminantį Kristų", kurio paieškomis užsikrėtė ir nenurimo tris dešimtmečius, kol išsiaiškino, kas, kada ir kaip išniekino Dievo skulptūrą Palangoje. O galiausiai inicijavo šio kūrinio kopijos atstatymą rūmų parke.

"K.Jasas buvo įsitikinęs, kad skulptūra nesunaikinta, o kažkur paslėpta kaime. Nuo tada, kai sužinojau apie tai, supratau, kad "Laiminantį Kristų" privalau surast, ir nenurimau, kol jis neatsidūrė senojoje vietoje. Tai truko daugiau nei 30 metų. Visą tą laiką rinkau informaciją, kas ką nors kur nors apie tai girdėjo", – teigė V.Litvaitis.

Įspėjo J.Paleckis?

"Laiminantis Kristus" Palangos rūmų parke prasidėjus antrajai sovietų okupacijai išstovėjo stebėtinai ilgai. Iki pat 1948-ųjų. Tačiau ir jo dienos buvo suskaičiuotos, kai kurorte pasirodė keistas nepažįstamasis.

"Pas Antaną Ragauską, kuris pokariu dirbo Palangos vykdomajame komitete buhalteriu, vieną dieną atėjo rusakalbis civiliais rūbais apsirengęs nepažįstamas asmuo. Jis prisistatė esąs menotyrininkas. Paprašė, kad jį palydėtų prie "Laiminančio Kristaus", nes nori jį apžiūrėti, nustatyti skulptūros meninę vertę", – prisiminė V.Litvaitis.

A.Ragauskas palydėjo svečią į rūmų parką. Atvykėlis turėjo plaktuką ilgu kotu. Tuo plaktuku "menotyrininkas" pastukseno skulptūrą, nieko nekomentavo ir išvyko.

Pasakojama, kad netrukus po to pats LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis per patikimus žmones paprašė perduoti Palangos klebonui, kad valdžia davė nurodymą pašalinti "Juodąjį Dievą".

Tačiau skulptūros išgelbėti nepavyko, nes tada nesugebėta atrasti technikos jai nukelti ir išvežti į slėptuvę. Nuspręsta, "kaip lemta, taip ir bus". Po dviejų mėnesių Kristaus nebeliko, nakties metu jį brutaliai nuvertė trys kurorto gyventojai.

Dievą išlydė į vonias

Pasakojama, kad trys paprasti palangiškiai nuversti Kristaus skulptūros atvyko naktį, pasikinkę arklį. Užrišo grandinę ant skulptūros kaklo, kitą jos galą prikabino prie arklio pakinktų ir nuvertė. Juos morališkai palaikė vykdomojo komiteto aktyvas – dar du veikėjai, kurie ir padėjo skulptūrą pakrauti į vežimą.

"Man pasakojo buvęs Kretingos bažnyčios vikaras, jis sakė, kad vieną naktį pasirodę keturi vyrai patikino, jog vežime turi Palangos Kristaus skulptūrą ir ją atiduos už 4 butelius degtinės. Vikaras pasitarė su klebonu, o šis buvo kategoriškas – Jėzaus į "šnapsą" nemainys. Taip skulptūros likimas buvo nulemtas", – teigė V.Litvaitis.

V.Litvaitis susirado dar vieną liudininką – tuometį Kretingos metalo sandėlio brigadininką. Jis irgi pasakojo, kad "Kristų" atvežė keturi neblaivūs vyrai. Toliau skulptūrą esą buvo įsakyta išgabenti į Lentvarį ir perlydyti į vonias.

"Tas brigadininkas atsikalbinėjo, kad neturi žmonių, kurie tokį didelį krovinį krautų į vagoną. O sandėlio vedėjas – rusas, buvęs kariškis, tuoj padalijo tiems iš Palangos kūjus, kuriais jie tą skulptūrą ir sudaužė, o nuolaužas sukrovė į traukinį. Tai jau buvo paskutinis akordas šioje istorijoje", – atsiduso V.Litvaitis.

Paskui, kai V.Litvaitis pradėjo domėtis ir ieškoti senosios skulptūros pėdsakų, atsiliepė dar vienas kretingiškis, kuris prasitarė turįs šio kūrinio dalį pėdos. Jis buvo geležinkelio pervažos sargas ir eidamas namo pro greta buvusį metalo sąvartyną rado skulptūros nuolaužą.

"Žmogus žinojo apie Palangos Kristaus sunaikinimą ir suprato, kad čia yra tai, kas iš jo liko. Šią dalį jis išlaikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo ir perdavė man. Paskui dar pavyko atrasti rankos piršto galiuką. Tai ir viskas. Dar išsiaiškinau, kad piktadariai sulaukė pelnytos dangaus bausmės. Vienas jų nuskendo jūroje, kitas mirė apsinuodijęs metilo alkoholiu, o trečiasis baisiai nusigalavo nuo cukrinio diabeto", – pasakojo V.Litvaitis.

Mažieji stebuklai

Kai tapo aišku, kad "Laiminantis Kristus" sunaikintas, V.Litvaičiui kilo idėja skulptūrą atstatyti buvusioje vietoje. Atgimimo laikais idėjai pritarė ir tuometė Palangos valdžia. Tik tam sumanymui reikėjo nemažai pinigų.

"Skulptorius Stasys Žirgulis, kuris sutiko atkurti skulptūrą, pasakė, kad reikės 100 tūkst. talonų. Valdžia nedavė nieko. Rinkome aukas. Aukojo visi, net nusikaltėliai. Vienas toks iš Palangos man pasakė, kad nori tam reikalui duoti pinigų. Nuvažiavau pas jį į Vilnių, jo būstą saugojo ginkluoti vyrai, pasakiau, ko atvykau, mane įleido. Tas veikėjas davė voką su 100 tūkst. talonų", – prisiminė V.Litvaitis.

Kiek kainavo skulptūros atstatymas, šiandien pasakyti labai sunku, nes tada rinkoje cirkuliavo laikinieji pinigai – talonai, vadinamieji vagnoriukai. Infliacija buvo didelė, pinigai nuvertėdavo kone kasdien. Tad ta suma netrukus tapo bevertė.

V.Litvaitis mano, kad skulptūros sugrąžinimas atsiėjo maždaug milijoną talonų.

"Buvo dar vienas keistas nutikimas. Mums reikėjo supjaustyti akmenį postamentui. Tai sutiko padaryti Kaune, bet akmenskaldžiai, norėdami apsidrausti nuo infliacijos, paprašė 100 tūkst. vagnoriukų sumokėti iš anksto. Sąskaitoje nebuvo nė talono, bet vis tiek nusprendžiau važiuoti, maniau, gal pavyks susitarti atidėti mokėjimą", – teigė V.Litvaitis.

Ir tai, kas įvyko kelionės išvakarėse, kitaip nei stebuklu nepavadinsi. Vitalius namuose sulaukė vėlyvo svečio. Tai buvo vienas jaunas Palangos verslininkas.

"Jis man prasitarė, kad jam pasisekė "prasukti vieną reikalą" ir todėl norėtų paaukoti pinigų skulptūros atstatymui. Tik paprašė, kad jo pavardės nebūtų aukotojų sąrašuose, nes laikai tada buvo keisti ir baisūs, siautė reketininkai, žmogus nenorėjo, kad apie jį kas nors žinotų. Įteikė jis man maišą su talonais. Padėkojau. Kai jis išėjo, perskaičiavau pinigus. Ten buvo 100 tūkstančių – lygiai tiek, kiek trūko. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi", – šypsojosi V.Litvaitis.

Tokia tad "Laiminančio Kristaus" beveik detektyvinė istorija, kurios nebūtų, jei ne atkaklus ieškotojas, kuriam magėjo atkurti tiesą.

"Laiminančio Kristaus" skulptūros istorija

Skulptūros autorius nežinomas, nėra žinoma ir tiksli skulptūros pastatymo data Palangos rūmo parke. Manoma, kad ji galėjo atsirasti 1907–1912 m.

Tikėtina, kad ši skulptūra buvo masinės gamybos, iš ketaus, veikiausiai nulieta Paryžiuje.

Manyta, kad skulptūrą grafas F.Tiškevičius buvo užsakęs naujai statomai bažnyčiai, tačiau, užsitęsus šios statyboms, kūrinys atsirado priešais rūmus.

Skulptūra atlaikė abu pasaulinius karus, ji buvo nugriauta ir sunaikinta 1948 m. sovietų valdžios nurodymu.

Atgimimo laikotarpiu Palangos visuomenė ir miesto vadovai nusprendė atstatyti "Laiminantį Kristų" iš paaukotų lėšų.

1990–1993 m. buvo pagaminta bronzinė skulptūra (autorius Stasys Žirgulis) ir granito postamentas.

1993 m. birželio 14 d. skulptūra atidengta ir pašventinta, apeigas atliko Telšių vyskupas Antanas Vaičius.