Spalio 12–lapkričio 5 d. Vilniuje ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose festivalis „Nepatogus kinas“ jau vienuoliktą kartą pakvies į kino sales, kurios, kaip rodo mūsų patirtis, dažniausiai būna pilnutėlės. Nenuostabu, festivalis kasmet siūlo turtingą drąsių ir kituose festivaliuose jau apdovanotų socialinės ir politinės tematikos filmų programą. Dalijamės, ką norime pamatyti mes. Susitikime.

„Jūra jūra“ (El Mar la Mar, rež. Joshua Bonnetta, J.P. Sniadecki, JAV, 2017, 94 min.)

Tai festivalio programos sudarytojų bene labiausiai rekomenduojamas filmas. Saulė negailestingai plieskia į tuos, kurie kerta Sonoros dykumą Meksikos ir JAV pasienyje. Šį pavojingą kelią pasirenka tik tie, kurie neturi kitos išeities. Horizontas atrodo taip toli, mirtini pavojai supa iš visų pusių. Sujungiant be galo vizualius 16 mm juosta užfiksuotus gamtos, gyvūnų, žmonių ir jų paliktų pėdsakų vaizdinius bei polifoninį garso takelį, filme-eilėraštyje jautriai pasakojamos žmonių istorijos.

„Aš nesu tavo negras“ (I Am Not Your Negro, rež. Raoul Peck, Šveicarija, Prancūzija, Belgija, JAV, 2016, 93 min.)

Vienas laukiamiausių festivalio filmų. Malkolmas X, Martinas Liuteris Kingas ir Medgaras Eversas – trys nužudyti pilietinių teisių judėjimo herojai – turėjo tapti pagrindiniais naujos garsaus amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino knygos personažais. Pabaigti šios knygos rašytojas nebespėjo. Šiame filme režisierius R.Peckas pateikia savo nepabaigtos J.Baldwino knygos viziją ir kartu pasakojama juodaodžių Amerikoje istorija. Filme nuskamba Samuelio Jacksono skaitomi J.Baldwino žodžiai: „A story of the negro in America is a story of America. It is not a pretty story“, kurie puikiai apibrėžia pagrindinę filmo idėją.

„Paskutinis žmogus Alepe“ (Last Men in Allepo, rež. Feras Fayyad, Danija, Sirija, 2017, 104 min.)

„Sundance“ kino festivalyje geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelniusi juosta. Ir tai tik vienas jo apdovanojimų. Sirų režisierius F.Fayyadas kartu su operatoriais iš Alepo medijos centro dokumentuoja „Baltųjų šalmų“ pastangas gelbėti žmones. Sekame tris savanorius – Khaledą, Mahmoudą ir Subhį. Oro pajėgoms viską naikinant, jie nepalieka saviškių ir savo miesto, o leidžiasi į griuvėsiais virtusius namus gelbėti vyrų, moterų ir vaikų. Filme pateikiamas skaudus žvilgsnis į žiaurią nuolat bombarduojamos šalies tikrovę, tačiau net ir tokiomis sąlygomis nuolat stengiamasi ieškoti šviesos.

„Kūdikių fabrikas“ (Motherland, rež. Ramona S.Diaz, Filipinai, JAV, 2017, 94 min.)

Filipinai – viena neturtingiausių ir tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje, o Maniloje esančiuose gimdymo namuose visada trūksta vietų. Filme sekamos trys moterys – Lea, Aira ir Lerma – jos dalijasi savo gyvenimo istorijomis su gydytojomis, socialinėmis darbuotojomis ir kitomis mamomis. Visų jų laukia gąsdinanti situacija namuose, tačiau optimizmas, nuoširdumas ir humoras suteikia joms stiprybės. Tokiomis pat tonacijomis jų gyvenimas piešiamas ir filme, „Sundance“ pelniusiame specialų žiuri apdovanojimą.

„Dingęs atvaizdas“ (The Missing Picture, rež. Rithy Pahn, Kambodža, Prancūzija, 2013, 92 min.)

Tai filmas iš „Nepatogaus kino“ retrospektyvinės R.Pahno, vieno garsiausių iš Kambodžos kilusių kino režisierių, programos. Režisierius leidžiasi ieškoti dingusio atvaizdo – nuotraukos, kurią nufotografavo Raudonieji khmerai, kai 1975–1979 m. valdė Kambodžą. „Tuščiai ieškojau jo archyvuose, senuose laikraščiuose, Kambodžos kaimuose. Šiandien aš žinau: šis atvaizdas pradingo. […] Todėl aš jį sukūriau“, – sako R.Pahnas. Tai filmas apie vaizdinio paieškas, paties ieškojimo vaizdinį, kaip įvardija pats režisierius – tai gali kinas. Filmas 2013 m. Kanuose pelnė „Un Certain Regard“ prizą ir buvo nominuotas „Oskarui“.

„Rytojaus jūra“ (Sea Tommorow, rež. Katerina Suvorova, Kazachstanas, Vokietija, 2015, 88 min.)

Aplinkosaugos temoms gvildenti skirtas „Mėlynosios“ festivalio programos filmas. Žemėlapiuose Aralo jūra matoma kaip didžiulis vandens telkinys, tačiau viskas, ką ten randa režisierė K.Suvorova, tėra tvenkinys, dykuma ir surūdyti palikti laivai, laukiantys metalo supirkėjų. Ambicinga socialistinė pramonė, paėmusi Aralo vandenis savo reikmėms, pavertė šią vietovę beveik negyvenama. Tačiau likę gyventojai stebina stipria valia: jie tikisi, kad jūra sugrįš ir laukdami geresnio rytojaus kovoja už jos išsaugojimą. Šios kiek donkichotiškos jų pastangos vaizduojamos su lengva ironija ir pasimėgavimu kaip kazachiško gyvenimo subtilybių egzotika, todėl jį žiūrėti bus tikrai nenuobodu.

„Akimui“ (For Akheem, rež. Jeremy S.Levine, Landon van Soest, JAV, 2017, 90 min.)

Filmas jautriai ir be galo vizualiai vaizduoja JAV juodaodžių paauglių kasdienybę. Filme sekamas septyniolikmetės Daje’os Shelton gyvenimas, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo daugelio juodaodžių paauglių bet kurioje JAV valstijoje. Filmo kūrėjai užfiksuoja, kaip Daje auga, keičiasi, yra perkeliama į alternatyviąją mokyklą ir išgyvena dėl socialinės neteisybės. Tačiau ji nepraranda vidinės šviesos ir vilties. Daje kovoja ir dėl geresnės savo kūdikio Akimo ateities.

„Gerasis paštininkas“ (Hyvä postimies, Suomija, Bulgarija, 2016, 82 min.)

Vienas mieliausių, jei leisite taip išsireikšti, festivalio filmų, tačiau gvildenantis toli gražu ne ką mažiau rimtą temą. Mažas ir užsispyręs bulgarų kaimelis ruošiasi savivaldos rinkimams ir visi 38 jo gyventojai, pagyvenę bulgarai, sprendžia europinio lygio problemą: ką daryti su kasnakt sieną kertančiais pabėgėliais, ieškančiais prieglobsčio Europoje. Mero posto siekiantis paštininkas Ivanas pristato naują politinę viziją – merdintį kaimelį sugrąžins į gyvenimą apgyvendindamas jame pabėgėlius. Tačiau atsiranda oponentas-populistas, prijaučiantis Putino Rusijai bei komunizmui ir siūlantis visiems kaimelio gyventojams įvesti internetą. Ar Ivanui pavyks įrodyti savo vizijos prasmę? O gal varžovams netgi pavyks susidraugauti ir imtis bendro tikslo?