Nei aš tą margutį numarginau, nei tuos Zuikius Puikius numezgiau. Jei ką dar pavyksta sumegzti, tai nebent – iš žodžių. Štai dabar ir pabandysiu. Įkvėpė, žinoma, zuikiai. Tiksliau – jų autorė. Margutis taip pat turi savąją istoriją, bet jį gal paliksim kitam kartui. Šiuo metu, prisipažinkim, jau įkyriai dažnai girdime, kad laikydamiesi karantino, saugome ir save, ir ypatingai – vyresnio amžiaus žmones. Ar nepyktelime dėl to kartais jaunesnieji? Ar nepasijuntame kaltais dėl to, kad esame vyresnieji?

Rodos, neįtikėtina, bet mano pažįstami vyriausieji – neįkainuojamas optimizmo šaltinis. Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojams ir svečiams gerai žinomi du, tiksliau dvi. Saulutė ir Zitutė. Abi – jau įpusėjusios paskutinę šimtmečio dešimtį!

Pirmoji – Irena Saulutė Špakauskienė, gyvoji tremties liudytoja, garsėja visame pasaulyje. Tačiau šį kartą – ne apie ją, turinčią mylinčią ir besirūpinančią šeimą.

Antroji – Zita Riestienė, zuikučių autorė, kurią, prisimenant dar iš praėjusios vasaros muziejuje, norėtųsi pavadinti priesvirnio pelyte. Mat, kasryt atvykusi iš Kauno ir pėstute įveikusi beveik du kilometrus nuo greitkelio iki gražiausios aukštaičių kaimo sodybos, būtent priesvirnyje iškabindavusi šiaudinukus, įvairius mezginius, kitokius savo rankdarbius, kuo geriausiai nusiteikusi kalbindavo muziejaus lankytojus. Anksčiau minėtą maršrutą, žinoma, puikiausiai beveik kasdien įveikia ir pirmoji mūsų herojė, skubanti į darbą tremties sektoriuje. Taip, taip, nesuklydau, į darbą. Gi Zitelė arba Zitutė – tikriausias senjorų savanorystės pavyzdys. Neformalus. Ir pati Zita – ne tokia jau pilka pelytė. Kad nebūtų vien tik tušti žodžiai, atraskite ją, vartydami šį Kauno apskrities tautodailės parodos katalogą.

Tiesa, jis sudarytas prieš penkiolika metų, bet gi šitie – skirti Tautodailei. Gal ir ne vieną pažįstamą tautodailininką kataloge vėl atrasite. Man jis priminė dar tris. Pernai iškeliavusį anapilin Vygantą Jazerską – margučio, matomo nuotraukoje, autorių, puodžių dirbtuvės šeimininką, Algirdą Šalkauską – kryždirbystės meistrą, ligi šiol Lietuvos liaudies buities muziejuje restauruojantį medinį paveldą ir Eleną Kniūkštaitę – nuostabią tapytoją, nesuskaičiuojamo angelėlių pulko „mamą“, daug metų taip pat dirbusią restauratore, šiemet minėsiančią gražią sukaktį.

Grįžkim prie Z. Riestienės. Gyvenimas, kuris kažkaip persipynęs su garsaus fotografo, kraštotyrininko Balio Buračo gimine, jos tikrai nelepino. Jaunystėje praradusi mažą vienturtę dukrelę, dėl sveikatos turėjusi pakeisti darbą, muziejuje ji pasirodė pirmaisiais metais, kaip sodybos šeimininkė ir buvo viena iš tų, galinčių papasakoti apie atspindimą tikrovę ne tik iš knygų, o iš savosios patirties. Ir ne vien papasakoti! Jos rankomis atnaujinti sodai, tokie, kaip anksčiau naudoti vestuvių bei Velykų šventėse, papuošė muziejaus ekspozicijas. Jos pagamintais šiaudiniais paukšteliais ir angelėliais apdovanoti daugelis pagrindinių edukacinių užsiėmimų, skirtų šeimos papročiams, veikėjų. Jos šiaudinukai ligi šiol kasmet padabina kalėdines eglutes dviejose gryčiose, laukiant senelio Kalėdos apsilankymo.

Pernai vasarą, svilinant trisdešimties laipsnių vidurdienio karščiui, ji, nešina pjautuvu, dar skubėjo pati prisipjauti rugių, kad turėtų medžiagos šiems gaminukams. Prisipjovusi, vežėsi krepšyje su ratukais į Kauną. Belaukiant šiųmečių Velykų, ji skambino susirūpinusi, kad negali atvežti savo rankdarbių ir padovanoti muziejui!

Tiek susiraizgiau savajame žodžių mezginyje, kad niekaip negaliu priartėti prie esmės. O ji štai kokia. Paskambinau Zitai pirmąją šventų Velykų dieną – neatsiliepia... Antrąją, man nespėjus prasižioti, užgriuvo sveikinimų lavina. Ir įpareigojimas! Visiškai viena kažkuriame Kauno daugiabutyje švęsdama Prisikėlimo šventę, ji skuba patvirtinti, kad jaučiasi kuo geriausiai, kad turi primezgusi riešinių daugiau nei jai metų, maisto – visiems šiems metams pakaks, o aš privalanti visus pasveikinti! Linkėjimai visiems nuo Zitos! Štai tą pagaliau ir padariau. Stiprių dvasia – nieks nepalauš!

Skaityti apie sodus detaliau galite čia.