Keturios knygos ilgiems rudens vakarams | KaunoDiena.lt

KETURIOS KNYGOS ILGIEMS RUDENS VAKARAMS

Fiston Mwanza Mujila

KLUBAS „TRAM 83“

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m.

Esama knygų, kurios skaitytoją veikia net fiziškai: perskaitęs tokią jautiesi pavargęs, lyg būtum dirbęs sunkų darbą, arba atvirkščiai – žvalus, pailsėjęs, atsigavęs. Perskaitęs šią knygą jautiesi taip, lyg būtum praleidęs naktį tamsiame, triukšmingame, prirūkytame, prastos reputacijos klube, aplink griaudžiant muzikai ir keliems žmonėms rėkiant tau į ausį savo gyvenimo istorijas – tiesa, įdomias. Tas pojūtis nebūtinai yra blogas – ypač, jei seniai leidotės į panašų nuotykį ar skaitėte tokias intensyvias knygas.

Fistonas Mwanga Mujila – afrikiečių rašytojas, kuris gimė Konge, rašo prancūziškai, o dabar gyvena Austrijoje. Jo debiutinis romanas „Klubas Tram 83“ jau pelnė Britanijos PEN apdovanojimą ir Vokietijos užsienio literatūros premiją.

F.M.Mujila aprašo tipišką Afrikos žlugusią valstybę (failed state) – suskilusią, nugrimzdusią į chaosą, pilną avantiūristų, tarpusavyje kariaujančių vietinių karaliukų, žurnalistų, neaiškių verslininkų, humanitarinių organizacijų atstovų, prostitučių, nuotykių ieškotojų. Pagrindinis romano veikėjas rašytojas Liusjenas atvyksta traukiniu į maištingo atsiskyrusio miesto geležinkelio stotį, susitinka savo draugą gangsterį Rekviemą ir iš karto patenka į to miesto širdį – klubą „Tram 83“. O ten verda gyvenimas, liejasi alkoholis ir pasakojimai, prieš akis prabėga margi, sulaužyti, sužaloti gyvenimai, širdį lieja nuo ko nors pabėgę ar bėgantys, ar jau nieko nebetrokštantys asmenys, čirškinami šunų ir žiurkių patiekalai, kimiu balsu dainuoja impozantiška gražuolė...

Paveiki knyga. Visų pirma dėl kalbos, kuri ir yra pagrindinis romano veikėjas. Autorius kalba sugeba išvinguriuoti sudėtingiausias melodijas, drąsiai maišo aukštąjį ir žemąjį stilius, eksperimentuoja, pokštauja, svaidosi anekdotais ir kalambūrais, išradinėja žodžius. Trumpai tariant, jei norite palaikyti rankose tuoj sprogsiantį fejerverką – atsiverskite „Klubą Tram 83“.

Johnas Maxwellas Coetzee

JĖZAUS MOKYKLOS METAI

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Vilnius, „Sofoklis“, 2017 m.

Dar vienas romanas eksperimentas. Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee svarsto, kas būtų, jei panaikintume didžiąją dalį įprastam romanui būdingų elementų: veiksmo vietą, personažus, siužetą ir pakeistume juos santykiniais. Kas būtų, jei ištrintume pasaulio ir žmonių praeitį ir pradėtume viską iš naujo?

„Jėzaus mokyklos metai“ – antroji alegorinio rašytojo romanų ciklo knyga (pirmoji – „Jėzaus vaikystė“, lietuviškai pasirodė 2014 m.). Autorius tęsia pasakojimą apie šventąją šeimyną – berniuką Dovydą, jį globojantį Simoną ir jo motiną Inesą. Šeima persikelia į mažą miestelį Estrelą, Dovydas pradeda lankyti mokyklą, susipažįsta su Šokių akademijos dėstytojais, kur mokomas iš dangaus šokiu iškviesti skaičius.

J.M.Coetzee šiame romane toliau kvestionuoja itin įprastus, pamatinius žmogiškus dalykus: ką reiškia būti tėvu ir motina, kokios tos atsakomybės ribos, jis klausia, kokia mokymo sistema geriausia, kaip mokytis, ar iš viso reikia mokytis ir kam teikti pirmenybę – tradiciniam būdui ar alternatyvai (Šokių akademijos programa ir metodai itin primena Valdorfo mokyklų metodus).

Autorius žaidžia ne tik su Naujojo testamento motyvais, bet ir įveda dostojevskišką personažą Vladimirą, kamuojamą kaltės ir atgailos, primenantį „Nusikaltimo ir bausmės“ Raskolnikovą. Ši linija visai darniai įsipina į pagrindinį pasakojimą, papildo jį.

„Jėzaus mokyklos metai“ – filosofinis romanas, o kartu ir romanas apie rašymą, pasaulio kūrimą, čia apnuoginami visi romano rašymo metodai, veikėjų lūpomis netiesiogiai aptariamas romano kaip literatūros žanro pamušalas, tai, kas jį daro romanu.

Apgaulingai paprasta knyga dvigubu, o gal net ir trigubu dugnu.

Elias Canetti

FAKELAS AUSYJE

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. Vilnius, „Sofoklis“, 2017

Kartais Lietuvos leidyklų sprendimai būna itin keisti. Vienas keisčiausių įpročių – leisti trilogijas ar keletą romano tomų ne iš eilės. Taip nutiko ir su dar vieno Nobelio premijos laureato, rašytojo Eliaso Canetti autobiografine trilogija: visų pirma buvo išleista trečioji jos dalis „Susižvalgymai“ (liet., 2002), vėliau – pirmoji dalis „Išgelbėtas liežuvis“ (liet., 2010), o dabar pagaliau išėjo ir antroji. Tad nuoseklumą mėgstantis skaitytojas turės gerokai pabėgioti po knygynus (jei dar ką ras), ar eiti į biblioteką.

Antroji autobiografinės trilogijos dalis apima 1921-1930 m. Į ją telpa ankstyvoji autoriaus branda, gyvenimas Vienoje, mokymasis ir rašytojo karjeros pradžia.

Ši knyga visų pirma turėtų sudominti tuos, kam įdomus tarpukario Vidurio Europos kultūros klestėjimas, politinis ir kultūrinis gyvenimas. Žinoma, autoriaus negalima gretinti su lietuvių skaitytojų pamėgtu Stefanu Zweigu, bet norisi: abu rašė apie tą patį, bet visiškai kitaip. Canetti aistringesnis, vingresnis, lankstesnis, jis neria į gyvenimą stačia galva ir viską perkošia per savo asmenybę – jis atsisako būti kuklus ir santūrus, atsisako būti objektyvus. Skaitydamas tiesiog jauti, kaip jis užsikrečia viena ar kita idėja, metasi prie jų strimgalviais, matai, kaip iškyla pagrindiniai žmogų ir autorių formuojantys dalykai: visų pirma atsisakymas susitaikyti su mirtimi ir vis aštrėjantis susidomėjimas masių psichologija.

E.Canetti rašo apie tai, kaip susipažino su savo pirmąja žmona Veca, aprašo savo susižavėjimą Vienos rašytoju Karlu Krausu, mes sutinkame Bertoldą Brechtą, Isaaką Babelį, dailininką George‘ą Groszą ir daugelį kitų.

Žinoma, kartais ta dominuojanti autoriaus asmenybė, jo ego skaitant ima varginti, bet skaityti verta ir dėl to meto visuomenės, ir dėl rašytojų ir menininkų portretų, ir, žinoma, dėl puikaus A.Merkevičiūtės vertimo.

Tomas Venclova

NELYGINANT ŠIAURĖ MAGNETĄ: PAŠNEKESIAI SU ELLEN HINSEY

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius, „Apostrofa“, 2017

Vis dėlto gerai parašyta, išsami (auto)biografija yra lobis ir šiais metais lietuvių skaitytojai tokiu lobiu yra lepinami: metų pradžioje pasirodė Aurimo Švedo pokalbių knyga su Irena Veisaite, o dabar – amerikiečių poetės, kritikės ir vertėjos Ellen Hinsey pokalbių knyga su Tomu Venclova.

Iš interviu sudaryta autobiografija nėra standartinis sprendimas, bet šiuo atveju pasiteisina – girdi autentiškas T.Venclovos intonacijas, frazes, matai minties eigą, o į pokalbius suskaidytas tekstas tampa gyvesnis, paslankesnis, lengviau pasiduodantis įvairesniam ir įdėmesniam perskaitymui.

Kuo vertinga ši knyga? Visų pirma beveik visu XX a. kontekstu, jo tragiškais virsmais, žmonių charakteriais. Knyga nuosekli – mes turbūt pirmąkart gana išsamiai sužinome apie T.Venclovos vaikystę ir jaunystę, santykius su tėvu, mama, seneliu – Merkeliu Račkausku. Venclova žavi savo atmintimi, pastabumu smulkmenoms, mokėjimu apibūdinti žmones. Čia rasime įdomius Boriso Pasternako, Annos Achmatovos, Josifo Brodskio ir kitų portretus. Sensacijų knygoje nėra – yra įdomus neoficialiosios rusų kultūros aprašymas, yra Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimo istorija, papasakota nenuobodžiai ir patraukliai.

Galų gale, knyga bus įdomi ir poezijos mėgėjams, T.Venclova gana išsamiai kalba apie savo knygas, poeziją, vertimus, netgi pateikia eilėraščių atsiradimo aplinkybes, paaiškina vieną ar kitą motyvą, tad įdomu bus skaityti ir tiems, kuriuos domina paties autoriaus požiūris į savo kūrybą.

Taigi, ši knyga, pasak E.Hinsey – „asmenybės, politikos ir kultūros istorija“. Knyga puikiai išleista, su gausiomis archyvinėmis nuotraukomis, biografijos chronologija, rinktine T.Venclovos bibliografija ir vardynu.


Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

Gairės: knygos, Skaitymas, 370
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS