KINOMANUI E. PUKŠTAI SEPTYNI FILMAI PER DIENĄ – NE RIBA

Edvinas Pukšta – kinomanas, įvairiausių kino festivalių komisijų narys, tarptautinio Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ programos sudarytojas. Kito tokio kinomano Lietuvoje (gal ir pasaulyje) tikriausiai nėra. Jau daugiau nei 20 metų besilankantis įvairiausiuose kino festivaliuose visame pasaulyje, matęs dešimtis tūkstančių filmų, jis apie kiną gali kalbėti valandų valandas.

Susitikome pasikalbėti ne tik apie kiną, bet ir apie antrąją jo aistrą – keliones, bet, deja, pakalbėti apie keliones laiko jau neužteko.

– Pradėkime nuo paties lengviausio klausimo. Kiek esi per gyvenimą matęs filmų?

– Oi, čia sunkus klausimas (šypsosi). Aš tiktai prieš ketverius metus pradėjau skaičiuoti, nes šio klausimo dažnai sulaukiu iš kolegų. Anksčiau tik apytiksliai pasiskaičiuodavau: Berlyne – 60, Kanuose – 70 ir pan., o dabar kiekvieną pamatytą filmą pradėjau į ekselio lentelę rašytis, tai tiksliai žinau, kiek per pastaruosius metus mačiau.

– Na, tai kiek?

– Skaičiavau ketverius pastaruosius metus, tai per pandeminius 2021-uosius buvo absoliutus mano rekordas – 1 tūkst. 300. Per pandemiją sėdėjau namuose ir, nenorėdamas klausyti S. Skvernelio ir A. Verygos pezalų, atsijungiau televizorių ir žiūrėjau tik filmus. Tuo metu visu tempu vyko atranka į tarptautinį Talino kino festivalį – esu vienas iš programos sudarytojų, tai visą dieną namuose žiūrėdavau filmus ir išeidavau tik nusipirkti maisto ar į mišką pravėdinti galvos. 2022-aisiais man pavyko pamatyti tik 1 tūkst. 100, nes padaugėjo kelionių. Manau, kad vidutiniškai per metus pamatau apie 1 tūkst. filmų.

– Kiek metų jau taip žiūri?

– Taip intensyviai – nuo 2001-ųjų, kai aplankiau pirmuosius festivalius – Berlyno ir Kanų. Tačiau jau nuo vaikystės žiūrėdavau, tik aišku, tada jokia statistika nerūpėjo. Namuose vaizdo grotuvas atsirado kartu su nelegalių VHS kasečių era. Mūsų giminė gavo palikimą čekiais ir „Merkurijaus“ parduotuvėje (tokia Kaune buvo privilegijuota čekinė) tėvai juos išsikeitė į televizorių ir vaizdo grotuvą. Taip ir prasidėjo. Vilniuje žinojau visą nelegalaus kino platinimo sistemą. Aišku, jie būdavo įgarsinti rusų kalba ir ne paslaptis, iš kur atkeliaudavo. Beje, apie tai yra sukurtas labai geras rumunų–britų filmas „Chuck Norris vs Communism“ („Chuckas Norrisas prieš komunizmą“). Rekomenduoju. Tai filmas apie nelegalią VHS vaizdo kasečių rinką ir rumunų moterį, kuri vertė ir įgarsindavo visus Holivudo filmus, kurie tik buvo atvežami į Bukareštą per Nicolae Ceauşescu erą. Tas filmas man priminė vaikystę, kaip aš žiūrėdavau filmus. Tik pas mus tie vertėjai būdavo visai kiti, nes Lietuvoje filmų niekas taip neįgarsindavo. Ar bent jau taip, kad būtų toks legendinis vienas žmogus, kaip ta moteris Rumunijoje. Tad ir vaikystėje daug filmų žiūrėjau, bet į festivalius važiuoti pradėjau 2001 m. 

– Tai jau 22 metai ir esi matęs apie 30 tūkst. filmų?

– Gali būti, o gal ir daugiau.

– Kiek filmų sukuriama per metus?

– Filmų sukuriama daug. Štai Berlyno kino mugėje, jei yra noro ir laiko, galima pamatyti daugiau kaip 500 filmų. Tačiau tiek žmogus negali pažiūrėti. Neįmanoma. Pasiūla labai didelė, ypač dabar, kai per pandemiją yra susidaręs kamštis. Jis dar neišsilygino. Yra keturiolika A klasės festivalių ir visiems tikrai pakanka premjerų. Šiaip turėtų būti penkiolika, bet Maskvos aš nebeskaičiuoju kaip A klasės.

– Kaip atsirenki, ką žiūrėti, kai tiek filmų? Kokie tavo atrankos kriterijai?

– Su šia problema susiduriu kiekviename festivalyje. Kadangi aš dabar ir skautinu, ir atrenku filmus Talino kino festivaliui, tai stengiuosi pamatyti tuos filmus, kurių premjeras norėčiau surengti Taline. Negalime kol kas prilygti Berlyno, Kanų ar Venecijos festivaliams, bet su kitais Talinas jau yra pajėgus konkuruoti savo sąlygomis ir dėmesiu. Tačiau Talino festivalis vyksta vėlai, lapkritį, todėl prodiuseriai, pateikę filmus didiesiems festivaliams, pirmiausia laukia jų sprendimų. Prieš kokius trejus ketverius metus dauguma prodiuserių, taip pat ir lietuvių, filmus duodavo tik Berlynui, Kanams ir Venecijai. Tačiau dabar jau pradėjo adekvačiau mąstyti. Aš, būdamas profesionalas, galiu iš anksto su labai maža klaidos tikimybe pasakyti, kokie filmai turi galimybių pakliūti į tuos festivalius ir kokie ne, nes žinau kokius filmus atrenka ir kam atiduodamas prioritetas. Kiekvienas festivalis turi niuansų, bet čia atskiro straipsnio tema.

Aš naujus filmus renkuosi pagal intuiciją ir pagal tą informaciją, kurią jau turiu susikaupęs, nes mano skautingas prasideda dar prieš paskelbiant apie būsimo filmo kūrimą. Kai kurių filmų nekantriai laukiu, seku jų kūrimo procesą dvejus, trejus, ketverius metus ir tada jau atvažiuoju į festivalį pasiruošęs. Tačiau normalu, kad, susidūrus su tokia gausybe filmų didžiuosiuose festivaliuose, dubliuojasi peržiūrų laikai ir negali visko pamatyti, taigi turi rinktis. O jei dar nuo vienos salės iki kitos reikia keliauti valandą, kaip, pvz., Berlyne, tai turi rinktis, kur tą dieną nori būti. Juk per dieną geriausiu atveju pavyks pervažiuoti miestą vieną sykį. Jei tau įdomus vienas ar du filmai per dieną, viskas gerai. Tačiau mano festivalio dieta yra mažiausiai septyni filmai per dieną.

E. Pukšta. T. Ivanausko nuotr.

– Kiek daugiausia per dieną festivalyje esi peržiūrėjęs filmų?

– Mano rekordas buvo devyni filmai per dieną.

– Kaip tai įmanoma? Čia kartu su trumpametražiais?

– Ne, trumpametražių neskaičiuoju. Tačiau tai įmanoma, pvz., Kanuose, kai pradedi aštuntą ryto ir baigi vidurnakčio filmu.

– O ne festivalio metu namuose?

– Namuose devynis filmus per dieną pažiūrėti dar lengviau, o festivalyje jau gana sudėtinga.

– Ar nebūna bloga po tiek filmų?

– Man ne (šypsosi). Festivalyje mane motyvuoja smalsumas. Kartais žinau, kad čia yra vienintelė galimybė pamatyti norimą filmą. Žinau, kad į kitą seansą neįeisiu arba tuo metu bus kitas filmas. Į festivalį atvažiuoju pasiruošęs. Ekselyje susirašau visus laikus, visas galimybes. Aišku, nesilaikau to repertuaro aklai ir jis keičiasi, nes būna, kad išgirstu iš kolegų apie gerą filmą, kurio nesu įtraukęs į savo sąrašą. Čia ir yra festivalio privilegija, kai girdi, ką kiti šneka, tada ir pats darai pakeitimų. Niekada nepasidarysi galutinio sąrašo. Tačiau mano prioritetai pirmiausia yra režisieriai, kuriuos mėgstu, filmai, kuriais domiuosi keletą metų. Kažkada esu sau parašęs, kad kai prasideda festivalis, atsiduriu tarsi kitoje planetoje ir daugiau niekas aplink neegzistuoja. Nelieka jokio kito gyvenimo. Na, kartais dar spėju išsimaudyti jūroje, jei arti gyvenu.

– Kiek per metus aplankai festivalių?

– Priklauso nuo galimybių. Dabar, kai grįžau į normalų ritmą, – apie 20.

– Tai po du festivalius per mėnesį?

– Vasarą – ir tris per mėnesį, priklauso nuo datų. Pastaraisiais metais stengiuosi apsilankyti festivaliuose šalyse, kuriose nesu buvęs. Jie dažniausiai pakviečia mane į žiuri. Štai neseniai buvau Tailande, Bankoko kino festivalyje. Po festivalio likau ilgesniam laikui, nes Tailande dar nebuvau buvęs, o mano antra aistra ir yra kelionės. Tačiau, vėlgi, dažnai tenka rinktis ir kažką aukoti. Pavyzdžiui, rugsėjį turėjau paaukoti savo mėgstamą lenkų kino festivalį Gdynėje, nes buvau pakviestas į Turkiją ir į Prištiną Kosove. Turiu nuolatinių festivalių sąrašą, į kuriuos stengiuosi visada nuvažiuoti. Jų yra apie 12–14. Tai Transilvanijos tarptautinis kino festivalis Rumunijoje, Antalijos – Turkijoje, Udinėje vykstantis Azijos kino festivalis, Sofijos tarptautinis kino festivalis, iš didžiųjų – Karlovi Varų. Dabar gal jau pavyks grįžti į Busaną, kuris yra mano vienas mėgstamiausių. Taip pat – San Sebastianas. Tai tos vietos, prie kurių prisiriši ir nori grįžti.

Aš, būdamas profesionalas, galiu iš anksto su labai maža klaidos tikimybe pasakyti, kokie filmai turi galimybių pakliūti į tuos festivalius ir kokie ne, nes žinau kokius filmus atrenka ir kam atiduodamas prioritetas.

– Kaip festivalis tampa mėgstamiausias?

– Anksčiau galvodavau, kad taip atsitinka dėl filmų, kurie atitinka mano skonį. Taip pat dėl vietos, į kurią norisi grįžti. Ir dėl maisto, ir dėl neatsibostančių vaizdų. Į Berlyną, tarkim, aš netrokštu važiuoti, man tai nėra mėgstamiausias miestas. Kanai – taip pat. Jei nebūtų filmų, tai tiesiog niūrus, prabangus kurortas, kuriame nėra ką veikti, o gulinėti pajūryje – ne man. Aš nesu tam sutvertas. Mane labiau masina pamatyti mažesnius festivalius. Tarkim, dabar vienas iš mano favoritų, kuris dar tik pradeda augti, yra Svanetijos tarptautinis kino festivalis Sakartvele. Tai Kaukazo kalnuose vienos režisierės iniciatyva organizuojamas festivalis, kurio lokacija – fantastiškiausia, apie kokią tik gali svajoti kino festivalio rengėjai. Manau, kad festivalio vieta ir programa man yra du pagrindiniai dalykai. Tarkim, aš važiuoju į Sofiją tik tam, kad pamatyčiau naujus bulgariškus filmus, kurių nepamatysiu niekur kitur. Taip pat Klužas Rumunijoje, kur svarbiausia yra rumuniški filmai. Ten gaunu informacijos ne tik apie naujausius filmus, bet ir apie tuos, kurie dar tik bus pradėti kurti. Dėl to ir važiuoju į festivalius – pažiūrėti vietinių filmų, o ne atrinktų iš viso pasaulio.

– Renki informaciją ir apie lietuviškus filmus?

– Taip, bet tai labai lengva. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kino lygis kyla. Mes tikrai lenkiame ir Latviją, ir Estiją, gal net ir Lenkiją, nes suteikiame galimybių jauniems režisieriams. Jie netrypčioja po trejus, ketverius metus, kaip anksčiau buvo madinga – išsidėlioti finansavimą per trejus metus ir patogiai naudoti tuos pinigus. Štai Marija Kavtaradzė – tik pernai pavasarį filmavo, ir jau premjera, kuri laimi didžiulį apdovanojimą. Taip ir ateina tokie talentai kaip Giedrius Tamoševičius, M. Kavtaradzė, Andrius Blaževičius ar Laurynas Bareiša, kuris sukuria filmą per pusmetį. L. Bareiša iš viso yra vunderkindas. Vieną filmą režisuoja, kitą filmuoja kaip operatorius, trečią – montuoja.

– Tavo, kaip Baltijos šalių kino eksperto, nuomone, koks yra mūsų šalių kino lygis? Kas yra lyderis?

– Vienareikšmiškai – Lietuva. Tai matyti, kai Talino kino festivalyje reikia priimti sprendimus, nes į Talino kino festivalį daugiausia filmų atkeliauja iš Lietuvos. Antroje vietoje – Latvija, bet jie daugiau dirba su koprodukcija. Per pandemiją Latvijoje buvo sukurta labai daug filmų, nes jie turėjo specialų biudžetą tam, tad dabar jie turėtų pasirodyti, ir laukia daug įdomybių.

– Kodėl mes Lietuvoje mažai matome latviškų ir estiškų filmų?

– Taip, dažniausiai matome tik per festivalius. Platintojai jų nesirenka, neatkreipia dėmesio. Štai buvo filmas „Sausis“, kurį buvo bandyta rodyti per Sausio 13-ąją, bet jis labai greitai užgeso. Dabar pastebiu, kadangi siekiama gauti pinigų iš Europos Sąjungos, kad, visų pirma, daromos koprodukcijos tarp šalių. Estijoje kuriama daug filmų, bet, manyčiau, pagrindinė problema – kad jų prodiuseriai yra daugiau suinteresuoti filmus kurti ne festivaliams, o labiau vietinę produkciją. Kaip ir pas mus, yra tų vestuvinių filmų, apie emigrantus, reemigrantus, kur moterys meluoja geriau ar blogiau. Jie visi skirti tik vietiniam žiūrovui. Yra specifinių režisierių, kurie kuria savo darže ir niekaip netobulėja.

– Kalbantis nemažai kartų paminėjai visą pasaulį sujaukusią pandemiją. Kaip ji pakeitė kino industriją?

– Mano manymu, didžiausias pandemijos blogis – kad suaktyvėjo ir suįžūlėjo streameriai: „Netflix“, „Amazon“ ir kt. Jie per pandemiją įtikino žmones, kad yra labai gerai žiūrėti filmus namuose ir neiti į kino teatrą. Mes jums duodame turinį, o jūs tik žiūrėkite. Kitas dalykas – kai jiems atsirado galimybė tiek daug filmų paleisti į apyvartą, jie nebegali patys tiek sukurti, tai pradėjo pirkti filmus iš konkrečių šalių. Dabar jie jau beveik sugriovė Lenkijos kino industriją. „Netflix“ ten taip įleido šaknis ir lenkiškų filmų prodiuseriams siūlomi tokie pinigai, kad šie negali atsisakyti. Jie Lenkijoje pradėjo filmų gamybą ir visi profesionalai nuėjo ten. Antra šalis, į kurią „Netflix“ jau įsigudrino įlįsti, – Rumunija. Tačiau ten dar yra režisierių, kurie išdrįsta pasakyti „ne“. Aš nesu prieš „Netflix“, bet esu už tai, kad filmas ten atsirastų tada, kai jis bent jau metus rodomas festivaliuose.

E. Pukšta. T. Ivanausko nuotr.

– Ar iš tokios gausybės filmų, kuriuos pamatai, kas nors lieka?

– Lieka. Niekada nepamirštu gero filmo, kaip niekada nepamirštu ir to, kuris tuo metu nepatiko. Atsijoju vidutinybes. Filmus, kurie kažkodėl nepatiko, atgrasė, sukrėtė, sukėlė neigiamų emocijų, kažkodėl noriu pamatyti antrą kartą. Grįžtant prie to, kad per festivalį pažiūriu septynis filmus, tai reiškia, kad bėgu maratoną. Net neturėdamas laiko normaliai pavalgyti, einu į kitą filmą. Nespėju nė pagalvoti apie prieš tai matytą. Tai buvo momentinė reakcija, kodėl filmas nepatiko, nepateisino lūkesčių, kažkas nesuveikė, o kitas pasirodė geresnis. Tada tam filmui, kuris nepatiko, norisi suteikti antrą šansą. Filmų, kurie neįvertinami greitai  žiūrint, yra daug. Dėl filmų gausos dauguma programų sudarytojų kai kuriuos filmus pažiūri 10, 15, 20 minučių, jį išjungia, ir viskas – filmo likimas nusprendžiamas per tiek laiko.

Trejus metus buvau ekspertu Europos kino akademijoje ir mane ta patirtis traumavo. Nebenoriu daugiau balsuoti Europos kino akademijoje, nes ten filmo likimas nusprendžiamas per labai trumpą laiką. Taip vertinti filmų negalima. Kūrėjas kuria filmą kelerius metus, o nuosprendis jam parašomas per 20 minučių.

Daug kas sako, kad filmas turi sudominti per pusę valandos. Jeigu ne, jis toliau nežiūrės. Nesąmonė. Jei man taip nutinka ir negaliu viso pažiūrėti, neįtraukiu jo į savo matytų filmų sąrašą. Tada įsirašau į kitą lentelę, kad reikia pamatyti dar kartą.

Tarp programų sudarytojų yra daug apsišaukėlių, kurie turi sprendimo teisę, bet jiems kinas nelabai rūpi, jie tik nori būti pakviesti į festivalius, į vakarėlius. Deja, tokie žmonės ir griauna pasitikėjimą kino industrija. Pažįstu tokių, kurie susidaro tvarkaraštį, kokie bus vakarėliai Kanuose, o jų diena prasideda nuo 16 ar 17 valandos. Jie grįžta iš vakarėlių tada, kai aš jau einu žiūrėti pirmą filmą. 

– Tai į vakarėlius nevaikštai?

– Einu, jei lieka laiko, ir tikrai būna, kad reikia nueiti. Jei jie vyksta arti ir yra šiek tiek laiko, kad spėčiau ten užkąsti, mielai užeinu. Tačiau neinu, kur viskas prasideda nuo pietų, o paskui eini dar per penkis šešis vakarėlius.

– Kas tau yra geras filmas?

– Sunku atsakyti į šį klausimą. Tikriausiai originalumas ir filmas be copy paste. Jei filmo temą jau buvau matęs kita forma, jei jo pradžioje galiu nuspėti, kaip jis baigsis, tai kam tokį filmą kurti?

– Tau turėtų būti sudėtinga įtikti, kai jau tiek esi visko matęs.

– Taip, bet vis tiek atsiranda originalių istorijų, kurios mane nustebina. Grįžtant prie lietuvių, M. Kavtaradzė, G. Tamoševičius mane nustebino.

E. Pukšta. T. Ivanausko nuotr.

– Kas iš tų tūkstančių režisierių ir filmų, kuriuos esi matęs, tavo mėgstamiausi?

– Nelengvas klausimas. Martinas Scorsese nėra niekada manęs nuvylęs. Francio Fordo Copolos „Krikštatėvis“ yra vienas mano mėgstamiausių visų laikų filmų. Ten iškilo du mano mėgstamiausi aktoriai – Robertas De Niro ir Alas Pacino. Michaelio Manno filmą „Heat“ („Karštis“) visada miniu tarp savo favoritų. Kiek žinau, jis ketina filmuoti antrą dalį. Aišku, „Mūsų dienų apokalipsė“, kuris padarė didžiulę įtaką. Vienas mėgstamiausių mano režisierių yra Alejandro Gonzalezas-Inarritu, bet jis parsidavė „Netflix“. Jį „Netflix“ net privertė nukirpti pusę valandos filmo „Bardo“, ko anksčiau niekada nebūtų padaręs. Tikriausiai pinigai buvo tokie, kad jis negalėjo atsisakyti. Tik vienintelis Venecijos kino festivalis parodė trijų valandų trukmės versiją, kaip jis norėjo. Wong Kar-wai taip pat yra vienas mano mėgstamiausių režisierių, bet jis yra vienas iš tų, kurio filmo reikia laukti septynerius metus. Tačiau „Meilės laukimas“ yra kažkas tokio, kad gali žiūrėti ir žiūrėti.

„Amelija iš Monmartro“ – tas filmas, kur aš supratau, kad galiu būti programų sudarytojas ir turiu gerą intuiciją. Aš jį 2001 m. pamačiau Kanų festivalio mugėje. Jis net nebuvo rodomas festivalio programoje. Ir tada pasiūliau platintojui Lietuvoje. Niekas tuo filmu tada netikėjo, tik aš užsispyręs tikėjau ir jis sulaukė didelės sėkmės.

Sofios Copolos „Lost in Translation“ („Pasiklydę vertime“) yra vienas tų filmų, kurio niekada nepamiršiu. Tačiau paskui ji nieko daugiau vertingo nesukūrė. Jimas Jarmushas yra mano sielos režisierius. Tačiau jis kuria tik tada, kai pajaučia. Pastarasis jo filmas apie zombius jau tikriausiai buvo ne jo, o kažkieno pasiūlytas.

Iš pastarųjų metų man labai patiko Steveno Spielbergo „Fabelmanai“. Manau, kad tai pats jautriausias ir sinefiliškiausias jo filmas, tinkantis visiems žiūrovams. Taip pat Martino McDonagho „Salos vaiduokliai“. Tai vienas stipriausių scenarijaus autorių ir režisierių, mokančių puikiai dirbti su aktoriais.

– Kokie tavo laukiamiausi filmai?

– Tarp laukiamiausių buvo kartvelų režisieriaus George’o Sicharulidzės filmas „Look at Me“ („Pažiūrėk į mane“), buvau skaitęs jo scenarijų ir filmas pateisino lūkesčius. Nors dabar prisikaupė nemažai panašių filmų apie herojaus savęs paieškas brandžioje jaunystėje. Ir Kanų festivalyje ši tema dominavo. 

Mane suformavo ir dar niekada nenuvylė Christopheris Nolanas, tai labai laukiu jo naujausio filmo „Openheimeris“. Niekada negali nuspėti, ką jis parodys. Laukiau naujojo Aki Kaurismaki filmo „Fallen Leaves“ („Nukritę lapai“). Tai vienas tų režisierių, kurių naujų filmų tenka laukti daug metų. Filmą jau mačiau ir, mano nuomone, jis yra kaip sena gera plokštelė, grojanti tą pačią melodiją, kuri visiems patinka. Aš iš jo tikėjausi daugiau. Taip pat serbė režisierė Maja Miloš, kurios filmo labai laukiu ir tikiu. Dirbau „Kino pavasaryje“, kai buvo rodomas jos debiutinis filmas „Klipas“ ir kai ji pati buvo atvykusi. Tai režisierė provokatorė. Jos filmuose nėra vidurio. Labai laukiu jos naujo filmo. Ir aišku, nenuspėjamiausio, intelektualiausio rumuno Radu Jude su dviem naujais filmais.

– Ką manai apie eksperimentinį, avangardinį kiną ir konkrečiai apie Joną Meką?

– J. Meko filmai yra išskirtiniai, įkvepiantys. Aš labai branginu tas akimirkas, kai pats turėjau galimybę su juo susitikti, išgerti vyno Berlyno kino festivalyje. Prisimenu, „Sundance“ kino festivalyje, laukiant autobuso, vienas amerikietis manęs paklausė, iš kur aš, ir kai pasakiau, kad iš Lietuvos, jis pirmiausia man pasakė: „Ačiū Lietuvai už Joną Meką.“ Jo filmai yra specifiniai, tokių nekuria joks kitas režisierius.