Jeigu apsisprendėte savo gyvenimą praleisti dirbdami korporacijoje, laukia priėmimo į darbą pokalbis. Jis trunka kelias valandas, primena tardymą, kurio metu psichologinė įtampa keliama ir vėl panaikinama. Tai vadinama asmenybės skenavimu.

Korporacija turi teisę žinoti apie jus viską, net tai, ką slepiate ir nuo artimųjų, šeimos narių. Tokio pokalbio metu būtinai bus paklausta, kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga. Jei atsakysite, kad tai Albert'o Camus romanas "Svetimas", jūsų karjera ką tik prieš akis žlugo. Jei paminėsite Steve'ą Jobsą ar kurį kitą verslo guru, galimybė įsidarbinti padidėja kelis kartus. Dar bus klausinėjama apie jūsų darbo ir poilsio laiko santykį,  tyrinėjamas jūsų kūrybingumas, elgesys esant stresinėms situacijoms. Pokalbio pabaigoje liks neaptarta, tačiau lengvai numanoma ir ištiriama viena nereikšminga jūsų asmenybės dalis – intymusis gyvenimas.

Darbas korporacijoje prasideda nuo vertybių, arba, tiksliau sakant, vienos vertybės – piniginės apyvartos. Toli gražu ne pokštas yra tai, kad mažą finansinę apyvartą korporacijai kuriantys darbuotojai yra verčiami į darbą viršutiniuose dangoraižių aukštuose kilti laiptais. Didesnę naudą bendrovei suteikiantys kolegos turi teisę važiuoti liftais. Aprangos kodas dirbant tokį darbą – lyg ir savaime suprantamas: vyrams – kostiumas ir kaklaraištis, moterims – klasikinio stiliaus kostiumas. Bandymas į darbą prasmukti su džinsais gali virsti rimtų nemalonumų pradžia.

Šie organizacinės kultūros ypatumai yra smulkūs, palyginti su kasdien diegiamu korporaciniu mąstymu: visiems pažįstami reikalavimai gebėti dirbti komandoje ir individualiai, maksimalūs komunikacijos įgūdžiai, veržlumas, orientacija į korporacijos tikslus ir t. t. Kai šie reikalavimai virsta įgyvendinta tikrove, žmogus įsikuria tinklaveikos visuomenėje: kitus asmenis vertina pagal socialinę ir verslo įtaką, galimybę pasinaudoti kitu žmogumi ir aktyvumą socialiniuose tinkluose.

Įsidarbinus tarptautinėje bendrovėje, prasideda komandos formavimas, kuris vyksta seminaruose ir kartu leidžiant laisvalaikį. Taip pamažu žmogus priverčiamas manyti, kad su darbine komanda jį sieja kur kas glaudesni ryšiai nei su artimaisiais. Kartu praleidžiamas laikas kiekybiškai – korporacijos naudai. Būtų puiku, jei šitaip bendraujant su kolegomis būtų bent šiokio tokio nuoširdumo. Kad ir kaip būtų stengiamasi, bendravimas vis tiek neprimena unikalaus ir autentiško santykio su sutuoktiniu ar draugu, su kuriuo sieja bendra patirtis. Pats bendrumo kūrimo pagrindas yra iš esmės klaidingas: tikras santykis su kitu žmogumi yra nelygus, kintantis, kartu patirtos sėkmės ir nesėkmės suartina. Retorinis klausimas: ar gali, pavyzdžiui, pasaulinė finansų krizė sukurti santykį, kuris atstotų kartu patiriamą nelaimę ar išbandymą? Korporacijos savininkui ir jo artimiesiems finansų krizė neabejotinai yra svarbus įvykis, o darbuotojams ji reikšminga tik tiek, kiek atsiliepė šeimos biudžetui. Vis dėlto geroje korporacijoje dirbantis asmuo galvoja apie jos finansinę sėkmę, kuri tampa asmeninės sėkmės garantu.

Sėkmė ir laimė – dvi skirtingos ir neretai priešingos sąvokos. Kad žmogui sektųsi, neišvengiamos yra ugdomojo vadovavimo praktikos: jose tvirtai sukurtas asmeninis žmogaus gyvenimas (šeima, santykiai su artimais žmonėmis) tėra sėkmės lydimo korporacijos darbuotojo gyvenimo rodiklis ir įrodymas. Taip įperšama nuomonė, kad asmeninė laimė yra nepakankama be korporacinės sėkmės. Ugdomasis vadovavimas – XXI a. psichoanalizės atmaina. Sigmundas Freudas daugiau nei prieš šimtmetį neigė žmogaus mąstymo ir buvimo transcendenciją bei teigė, kad sveika, nekompleksuota psichika yra svarbesnė už bet kokį tarpasmeninį santykį. Šių laikų dvasinė sveikata – vadovo ugdytojo rūpestis. Prie aplinkybių prisitaikantis, bestuburis ir standartinis žmogus, kurį lengva valdyti, yra vadovo ugdytojo darbo medžiaga ir rezultatas. Tie, kurie anksčiau buvo autoritetais (tėvai, žymūs visuomenės veikėjai, knygų autoriai ar dvasininkai), dabar yra pažeminami iki sėkmės rodiklio: geri santykiai su buvusiais autoritetais yra pranašumas, bet ne būtinybė. Kai šeima atsisako suprasti, kai savaitgaliai leidžiami tik su kolegomis ar manipuliatyvų santykį su žmonėmis, jie trukdo ir yra nešiuolaikiški autsaideriai. Tokios korporacinės mąstymo paradigmos rezultatas – žmonių be nuomonės ir su labai ribotais įsitikinimais visuomenė. Visa tai Vakaruose nėra nauja, tačiau Lietuvoje šie procesai mezgasi būtent dabar, kai nuo žagrės laikų pasikeitė viena ar dvi kartos, todėl pokyčiai atrodo tragikomiškai.

Prisideda ir sovietinių laikų praeitis – Lietuvoje tiek daug žmonių, kuriems norisi žūtbūt kam nors paklusti. Ir visai nesvarbu, kas tas naujasis vadas. Svarbus tik saugumo jausmas ir beveik religinė ekstazė, priklausant korporacijai. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas dr. Aurelijus Zykas prieš kelias savaites LRT kanalo laidoje "Naktinis ekspresas" pasakojo apie darbo Japonijos korporacijose tradicijas. Tenykštė aplinka, panaši į mūsų naujai besikuriančią sistemą, gyvuoja jau seniai, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, į pensiją išėjęs korporacijos darbuotojas naudojasi svarbiausiu sukauptu socialiniu turtu – pagarba.

Neaišku, kaip sistema vystysis mūsų valstybėje, tačiau neapleidžia nuojauta, kad dauguma dabartinių korporacinių vadybininkų vis tiek bus priversti patirti XX a. prancūzų egzistencialistų aprašytą tikrovę – artėjančios mirties vienatvėje nuojautą, desperaciją ir aiškų supratimą, koks beprasmis, nuspėjamas ir neįdomus buvo gyvenimas.