Paskutinį kartą apie lietuvių dailininkę, poetę Aldoną Gustas, gyvenančią Vokietijoje, rašėme kai profesorės Ramintos Lampsatis pastangomis Maironio lietuvių literatūros muziejui buvo perduotas gausus menininkės nuotraukų archyvas. Nuo to laiko praėjo dveji metai. Kaip gyvena dailininkė dabar?

Liko keli paveikslai

Reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje yra apie 500 dailininkės paveikslų, grafikos darbų ir eskizų, kurie saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir vienoje Kauno galerijų. Tai didžiulė dovana, priklausanti šaliai. Tačiau su likusiais kūriniais situacija kitokia.

Darbai, kuriuos A.Gustas sukūrė ir kurie buvo kartu su ja Berlyne, nebėra jos nuosavybė. Kaip ir visa gausi vokiškos literatūros biblioteka, kaupta drauge su vyru, rašytoju Georgu Holmstenu – kažkur iškeliavusi. Tai dar ne viskas – butas, kuris šešis dešimtmečius buvo menininkės namais – nebe jos. A.Gustas iš jo yra iškeldinta.

Žinoma ne viena istorija, kai senyvo amžiaus žmonės tampa apsukrių ir pralobti trokštančių asmenų taikiniais. Tokia situacija susiklostė ir dailininkei. Labai greitai buvo sutvarkyti visi teisiniai dokumentai, reikalingi kūriniams ir turtui pasisavinti, o A.Gustas nugabenta į vieną iš Berlyno senelių prieglaudų.

Nedidelį dailininkės kambarį, kuriame dabar gyvena, puošia keturi maži darbai, ant spintelės paguldytos knygos, stovi pora mažų angelų skulptūrėlių (menininkė juos kolekcionuoja). Tai viskas, kas liko A.Gustas – žymiai dailininkei, Lietuvoje atidariusiai net 12 parodų, puikiai rašytojai, sudariusiai moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją, visuomenininkei, Vakarų Berlyne kartu su Gunteriu Grassu įkūrusiai dailininkų – poetų grupę, ir drąsiai asmenybei, vis dar apimtai aistros gyventi.

Pakeista pavardė

Iš savo buto menininkė buvo išgyvendinta tyliai. Taip tyliai, kad jai artima Vokietijos lietuvė, kuri nuolatos lankydavo dailininkę, net septynis mėnesius po iškeldinimo negalėjo jos surasti. Tik dėdama dideles pastangas, profesorė susitiko su A.Gustas. "Esu energinga, todėl labai aktyviai jos ieškojau: per žurnalistus, laikraščius. Tačiau net septynis mėnesius neradau ir visą šį laiką ji buvo viena", – sako Raminta.

"Vasario 16-ąją su būriu lietuvių pas Aldoną šventėme Lietuvos šimtmečio jubiliejų, pažymėjome drauge ir jos gimtadienį bei Velykas. Lankau ją kas savaitę. Mūsų ryšys labai stiprus, kadangi netekau savo mamos, Aldona man yra tarsi antroji mama, o aš jai tapau dukra, kurios ji niekada neturėjo", – "Santakai" sakė pašnekovė.

Galbūt menininkę tautietė būtų suradusi ir greičiau, tačiau viską apsunkino pakeistas dailininkės vardas. Ieškodama A.Gustas profesorė kreipėsi į tarptautinę literatūrinio lauko atstovus vienijančią PEN organizaciją. Čia ji iš pažįstamos rašytojos sužinojo, kad menininkė yra vienoje iš Berlyno senelių prieglaudų. Kadangi kiekviename miesto rajone jų yra bent 20, paieškos galėjo užtrukti. Tačiau profesorė sulaukė pagalbos iš žurnalistės, su kuria buvo kūrusi radijo laidą apie A.Gustas žymiame Vokietijoje RBB radijo kanale. Ji padėjo išsiaiškinti, kuriame miesto rajone galėtų būti dailininkė ir, nors paieškas apsunkino pakeistas A.Gustas vardas, visgi pavyko ją surasti.

Liečiančios rankos

"Frau Holmsten" – toks užrašas žymi kambario senelių prieglaudoje duris, kuriame gyvena A.Gustas. Menininkė niekada neprisistatydavo vyro pavarde, todėl visi ją žinojo, vokiečiams neįprastu Aldonos Gustas vardu.

Tik dėl laimingo atsitiktinumo užėjusi į vieną iš prieglaudų ir pradėjusi pasakoti apie dailininkę, Raminta užsiminė apie jos vyrą. Išgirdusi pastarojo pavardę, administracijos darbuotoja prasitarė: viena ponia Holmsten yra.

"Ji man labai artimas žmogus. Aldonai reikia šeimos, o man reikia mamos, – džiaugsmu suradusi dailininkę pasidalino tautietė, – Kas kartą atėjusi jos aplankyti atnešu jai popieriaus, aliejinių kreidelių, pieštukų. Ji nupiešia po keturis paveikslus, kuriuos aš įrėminu sendaikčių turguose įsigytuose rėmuose ir kiekvieną kartą keliaudama į Lietuvą, atvežu juos čia. Aldona jaučiasi laimingiausia piešdama, tada ji atgyja: dainuoja ar niūniuoja ir plastiškai pieštuku vedžioja linijas popieriaus lape, ieškodama vyro ar moters figūros, jos kūrybai artimų žuvies, paukščio simbolių."

Dabar menininkė kitoje piešinio pusėje užrašo eilėraštį ar keistą, sudurtinį žodį, pavyzdžiui, "plaučių paukščio širdis". "Kartą, kai ji buvo labai žvali, parodžiau savo eskizus ir paprašiau, kad juos pakomentuotų. Aldona išanalizavo taip, kaip joks dailės profesorius nebūtų išanalizavęs ir pasakė, kad mano talentas yra greitumas, lengvumas ir disciplina. Mes peržiūrėjome apie 50 eskizų ir ji pavargo, pradėjo kartotis", – pasakojo Raminta.

Nors dienas leidžia Berlyne, kur buvo jos namai, Lietuva menininkės širdyje užima ypatingą vietą.

Kas kartą susitikusi su profesore A.Gustas labai mėgsta išbandyti naujas piešimo priemones. Pastarojo laiko atradimas – baltas, minkštas pieštukas, lengvai slystantis pilku popieriaus lapu dailininkei kuriant plastiškas formas. Žinoma, A.Gustas nepalieka ir juodos linijos anglimi, kurią papildo raudonais ženklais: kartais primenančiais bučinio laukiančias lūpas, alkaną širdį ar svaigaus raudono vyno dėmę.

Dabar juoda linija susirango nedidelio formato, atvirlaiškius primenančiuose piešiniuose, į kuriuos žiūrint ribota erdvė, kurią suteikia formatas, tampa be galo gilia, rodosi, akys karstosi anglimi nubrėžtomis, tvirtomis linijomis lyg lynais, vis trokšdamos atrasti properšą iš kurios atsivertų rojaus vaizdai.

"Piešiant Aldonos rankos atrodo nepaprastai energingos, tarsi meistro. Jos liečia, glosto popieriaus paviršių lyg šis galėtų atgyti", – įspūdžiu pasidalino pašnekovė. Neseniai visiškai atsitiktinai ji atrado senus dailininkės darbus, sudėtus prie šiukšlių jos kambaryje. "Jie nedideli, piešti ant prasto, užrašų knygelės popieriaus, tačiau su Aldonos parašu, vadinasi, jai svarbūs. Galbūt ne pati bus juos išmetusi, o kažkas iš senelių namų personalo pagalvojo, kad tai nereikalingos šiukšlės", – liūdnai sakė moteris.

Įkvepia pasivaikščiojimai

Tikriausiai įspūdžių piešiniams dailininkė semiasi ilgai žiūrėdama pro savo kambario langą ar eidama pasivaikščioti su Raminta.

"Ji turi savo mėgstamą apleistą erdvę, kurioje glaudžiasi benamiai. Kas kartą, kai pro ją praeiname, Aldona stabteli, žiūri į besimėtančius daiktus, apgriuvusius pastatus, galbūt ieškodama žmonių, kuriems jie priklausė, gyvenimų likučių", – sakė pašnekovė.

Be ilgų pasivaikščiojimų, kuriuos įveikia įsikibusi profesorei į parankę ir dėl viso pikto pasiėmusi lazdelę, A.Gustas niekada neatsisako pakviesta nueiti ir į kavinę. Jai malonu ir įdomu būti tarp žmonių, su jais bendrauti, pažinti.

Sugrįžus į nedidelį savo kambarį, A.Gustas mėgsta vartyti knygas, kurias jai padovanojusi R.Lampsatis. "Paėmusi į rankas vieną iš savo knygų, dailininkė nusistebi ir klausia, ar tikrai ji tai sukūrusi", – sakė Raminta.

Nors dienas leidžia Berlyne, kur buvo jos namai, Lietuva menininkės širdyje užima ypatingą vietą. Profesorė, A.Gustas prašymu, iš Lietuvos parvežė pagalvę, margintą lietuviškais raštais ant kurios dailininkė ilsisi. Dėl stipraus ryšio su gimtąja šalimi svečiai iš Lietuvos jos nedideliame kambaryje – labai laukiami.

"Norėčiau, kad kas tik atvažiuoja į Berlyną, aplankytų dailininkę ir atvežtų jai popieriaus bei pieštukų. Lauktuves iš Lietuvos ji visad pasitinka jausmingai ir su meile", – skatino Raminta.