LIETUVIŲ KALBOS IŠLIKIMO ISTORIJA: NE ABĖCĖLĖS RAIDĖS BUVO SVARBIAUSIOS

Istorikės prof. dr. Ritos Trimonienės nuomone, Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, kalbos vartojimo klausimas yra užaštrintas, nors valstybė, tauta ir kalba tarsi neatskiriamos.

Lietuvoje iki šiol verda diskusijos dėl to, ar bus išstumta lietuvių kalba iš Lietuvos, jeigu leisime naudoti w, q, x raides, kurios, beje, yra lotyniškos, o ne lenkiškos. Profesorės manymu, tai yra menka problema, nes pati kalba vystosi ne dėl to, kad yra tokia ar kitokia abėcėlė (šiuo atveju kalbame apie istoriškai lietuvių priimtą lotynišką raidyną).

"Lietuvių kalba yra tokia, kuri dėl kultūrinių, politinių ir kitų priežasčių galėjo išnykti arba turėjo tapti tik šnekamąja kalba, t.y. galėjo nutikti taip, kaip įvyko, tarkime, Ukrainoje, Baltarusijoje, netgi buvusios Sovietų Sąjungos metu Azijos respublikose. Panašų likimą XIX a. tyrinėtojai, to meto etnografai pranašavo ir lietuvių kalbai bei kultūrai. Tačiau lietuvių kalba išliko, ji tapo valstybinė ir nuolat vystosi", – sako profesorė.

Nutautėjama greičiau

Pasak prof. R.Trimonienės, dėl lietuvių kalbos likimo ir polonizacijos proceso pradžios dažnai kaltinami nutautėję bajorai. "Dažnas lietuvis bajoras tapatinamas būtent su lenkais – teigiama, kad atvykę lenkų bajorai sulenkino lietuvių bajorus, taip įvykdydami polonizaciją. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tam procesui didelės reikšmės turėjo ir aukštesnės kultūros įtaka. Pavyzdžiui, net ir dabartiniais laikais nemažai lietuvių šeimų (ypač vaikų), emigravusių į Didžiąją Britaniją, namie jau nebekalba lietuviškai arba kalba labai silpnai, ir tokių šeimų daugėja. Taigi kalbinio nutautėjimo procesas vyksta sparčiai", – sako profesorė.

Jos žodžiais, lietuvių bajorai nutautėjo per kelis šimtus metų, XIX–XX a. pirmosios pusės ir pokario lietuvių emigrantai nutautėjo per kelias kartas. "Nenustebčiau, jeigu kita naujųjų emigrantų šeimų karta jau nebekalbės lietuviškai, o gal ir nesijaus lietuviais", – samprotauja mokslininkė.

Anot jos, klaidinga manyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų bajorai ėmė ir nutautino lietuvius. Istoriškai kalbinio nutautėjimo procesas, kalbos kaip kultūrinės, valstybinės (politinės) kalbos praradimas vyko daug lėčiau, negu tai vyksta šiandien. Iki krikšto priėmimo Lietuvos valdantysis elitas buvo iš esmės lietuviškas. Vis dėlto Gediminaičiai, pavyzdžiui, Algirdas ir nemažai jo sūnų, buvo sudarę santuokas su rusėnėmis iš rytų slavų žemių, tad išmoko ir žmonų kalbą.

Anot R.Trimonienės, yra žinoma, kad Jogaila taip pat mokėjo rusėnų kalbą, nes jo motina buvo Julijona, Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė. Kita vertus, Lietuvos valdovai dar tebešnekėjo ir lietuviškai. Tai rodo tas faktas, kad garsiajame 1429 m. Lucko suvažiavime, kur imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui karūną, Vytautas su Jogaila tarpusavyje tarėsi lietuviškai. Apie tai rašo vokiečių ordino pareigūnai, dalyvavę suvažiavime. Vadinasi, lietuvių kalba aukščiausiame valdžios elite nebuvo išnykusi, jau nekalbant apie žemesnius luomus – to meto bajorus ar paprastus valstiečius, miestelėnus.

Valdžios elito kalba

Iš lenkų kronikininko Jano Dlugošo mes žinome, kad 1440 m. į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius buvo išrinktas jaunesnysis Jogailos sūnus Kazimieras, kuriam tuo metu buvo 12 m. Jis, deja, lietuvių kalbos jau nebemokėjo. "Reikia atsiminti, kad Jogailai sūnus Kazimieras jau gimė Krokuvoje, Kazimiero mama buvo rusėnė Sofija Alšėniškaitė. Lietuvos ponai nusprendė, kad šis jaunasis valdovas turėtų išmokti lietuviškai. Tai rodo, kad aukščiausias elitas – Ponų taryba – dar mokėjo lietuviškai, nes turėjo ir norėjo susikalbėti su savo valdovu. Kazimiero valdymo metais (1440–1492 m.) vidaus ir užsienio politikos reikalai, Gdansko miestiečių pastebėjimu, tarp valdovo didikų aptarinėti lenkų, lietuvių ir rusėnų kalbomis. Taigi Kazimieras išmoko ir vartojo lietuvių kalbą savo politiniame valstybės gyvenime. Vadinasi, tuo metu lietuvių kalba galėjo funkcionuoti kaip aukščiausio valdžios elito kalba", – pastebi istorikė.

Elitu R.Trimonienė vadina ne žemesnio rango bajorus ir kitus žemesnio socialinio sluoksnio atstovus, tarp kurių lietuvių kalba buvo vyraujanti, o Goštautus, Radvilas, Astikus, Kęsgailas ir kitus didikus, kuriems lietuvių kalba vis dar buvo reikalinga.

Savaime aišku, kad jie mokėjo ir rusėnų kalbą. Apie tai galime spręsti iš tokio pavyzdžio: pirmojoje XVI a. pusėje dėl konstrukcinių klaidų įgriuvus daliai Bernardinų bažnyčios Vilniuje generolo rašytoje lotynų kalba kronikoje pasakojama apie jo pokalbį su Vilniaus vaivada Mikalojumi Radvila. Jo mintys dėl bažnyčios rekonstrukcijos cituojamos rusėnų kalba. "Greičiausiai tuo metu rusėnų kalba jau buvo pradėjusi išstumti lietuvių kalbą iš politinio diskurso. Tuo metu ir vadovai, ir nemaža dalis didikų bei bajorų jau kalbėjo rusėnų kalba. Nors tuo pačiu metu 1501 m. Erazmas Ciolekas, Lietuvos valdovo Aleksandro sekretorius, atstovavęs Lietuvai Romoje pas popiežių, teigia, kad lietuviai savo kalbą gerbia ir saugo. Taigi pastebime tarsi tokį dvilypumą: lietuvių kalba dar funkcionuoja, bet rusėnų ją pamažu išstumia", – sako profesorė.

Rusėnų kalbos įsitvirtinimas

Anot profesorės, tai patvirtina įvairūs istoriniai šaltiniai. 1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas nuorašais sklido po įvairius dvarus. Viename iš jo nuorašų bajoras Paškevičius paraštėje įrašė ketureilį, kuriame teigė, kad Lenkijoje klesti lotynų kalba, Lietuvoje – rusėnų kalba, kad be lotynų kalbos Lenkijoje neišgyvensi, o be rusėnų Lietuvoje kvailiu būsi. Tai, anot profesorės, rodo, kad ne lenkų, o būtent rusėnų kalba lietuvių kalbą iš politinio diskurso išstūmė pirmiausia. "Kita vertus, pažiūrėję į Barboros Radvilaitės laiškus Žygimantui Augustui, pamatytume, kad jie parašyti lenkų kalba. Dar iki Liublino unijos svarstant valstybinius reikalus, didikams lenkų kalbos prireikdavo gana dažnai. Nesakau, kad visi ponai Lietuvoje mokėjo lenkų kalbą, tačiau dalis jų mokėjo", – sako mokslininkė.

Įdomu ir tai, kad Antrasis Lietuvos Statutas (1566 m.), o vėliau ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) visoje LDK kaip kanceliarinę kalbą įtvirtino rusėnų kalbą. Tai reiškia, kad visi dokumentai tiek vietose, tiek centrinės valdžios institucijose turėjo būti rašomi rusėnų kalba. Tuo metu užsienio šalims dokumentai buvo rašomi lotyniškai ar kitomis kalbomis (pvz., vokiečių), o raštai (pvz., pirkimo dokumentai, testamentai ir kt.) šalies viduje – daugiausia rusėnų kalba.

Oficialia rašto kalba rusėnų kalba buvo iki 1697 m., kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas įvedė bendrą kalbą – lenkų. Įdomu dar ir tai, kad visi Lietuvos statutai, išskyrus trečiąjį, buvo parašyti lotynų kalba ir tik paskui išversti į rusėnų bei lenkų kalbas. Į lietuvių kalbą jie niekada nebuvo išversti. O lotynų buvo visuotinai pripažinta kaip Europos valstybių bendravimo ir universitetinė kalba.

Lietuvių kalbos išstūmimo iš valstybinio gyvenimo procesui didžiausią įtaką turėjo tai, kad po krikšto šaliai reikėjo turėti raštą vidaus kanceliarijai. Iki krikšto Lietuvoje nebuvo nei mokyklų, nei universitetų. Iš kur didžiajam kunigaikščiui greitai paimti raštingų žmonių? Iš Lenkijos iš karto neprisikviesi tiek daug, o savi – rusėnai – Lietuvoje nuo seno mokėjo savo raštą. Taigi Vytautas ir kiti valdovai pradėjo juos samdyti savo kanceliarijos raštininkais. Taip ši kalba ir raštas pradėjo plisti.

Katalizatorius polonizacijai

Didelę įtaką Lietuvos polonizacijai padarė teisinis administracinis Lietuvos pertvarkymas pagal lenkų pavyzdį, kai XVI a. septintajame dešimtmetyje Lietuvoje atsirado pavietų (apskričių) seimeliai ir kai juose reikėjo svarstyti įvairius klausimus, kai atsirado bajorų teismai, vadinami Žemės pilies teismais, vėliau – Vyriausiasis tribunolas. Prof. Trimonienė mano, kad pamažu per šias institucijas lenkų kalba skverbėsi ir į paprastų bajorų luomą.

Po Liublino unijos (1569 m.) lenkų kalba plito dar sparčiau, nes ji buvo reikalinga karjerai. Kita vertus, iš Lenkijos ir kitų šalių į Lietuvą atvykę ir čia apsigyvenę bajorai neretai išmokdavo ir lietuvių (arba žemaičių, arba rusėnų) kalbą, kurią Lietuvos bajorai dar kalbėjo.

"Prisiminkime Žemaičių vyskupystės kanauninko Mikalojaus Daukšos katalikišką "Postilę", išleistą 1599 m. Jos pratarmė parašyta ne lietuviškai, o lenkiškai ir skirta sulenkėjusiems Lietuvos bajorams paraginti juos išmokti lietuvių kalbą. Kita vertus, pratarmėje rašoma, kad dauguma paprastų žmonių ir bajorijos dar nemoka lenkų kalbos. "Nors iš tikrųjų retas kuris mūsiškių, ypač kilmingųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti ja parašytų pamokslų, betgi, mano nuomone, yra didesnė dalis tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba maža jos temoka", – Aleksandro Dundulio vertimą cituoja istorikė.

Rinkdama medžiagą straipsniui vienoje iš Žemaitijos Pilies teismo knygų mokslininkė rado 1682 m. lenkų kalba parašytą bajoro laišką, kur cituojamas paplitęs tarp bajorų posakis: "Pasibraidisim Wilniaws purwosie ne karta eidami in Tribunołu." Arba štai 1791 m. iš Upynos rašytas Jurgio Pilsudskio laiškas lenkų kalba, o jame taip pat yra lietuviškų intarpų, kaip: "A asz rasi busu kad tiktay sawa adgausiu – kad zadieiau – bo didela mitręga turu su ponu Kiweliszkiu ir su ponu Sylwestru – tamista darik kad gali kad anis lauktum pana Sudzies praszik [...]."

Taigi Žemaitijos bajorų susirašinėjimo tekstuose – o tokių galima pririnkti ne vieną – pavartoti lietuviški pasakymai rodo, kad XVII–XVIII a. pabaigoje Žemaitijos bajorai tarpusavyje galėjo laisvai bendrauti ir lietuviškai, nors susirašinėjo vadinamosios aukštesnės kultūros – lenkų – kalba", – pavyzdžius vardija R.Trimonienė.

Naujos galimybės

Istorikas Jonas Drungilas rado 1780 m. dominikono vienuolio Vaitiekaus Baginskio tekstą apie Žemaitiją. Autorius teigia, kad žemaičiai taip myli savo kalbą, kad nemėgsta tų, kas jos nemoka. Anot V.Baginskio, nors keliaujantis žemaitis moka lenkų kalbą, tačiau puotaudamas ar prisigėręs nieko lenkiškai nebepasako. Tai rodo, kad lenkų kalba tuo metu nebuvo labai mėgstama. Kita vertus, negalime pasakyti, kad žemaičiai, ypač Žemaitijos bajorai, būtų rodę ypatingą neapykantą lenkams ir lenkų kalbai. "Kadangi tyrinėju ir lenkų bajorų imigraciją į Žemaitiją, galiu pateikti pavyzdį, kai paprastas Žemaitijos bajorėlis visas savo tris dukras ištekino už lenkų ateivių, nors pastarieji nebuvo labai turtingi", – pastebi istorikė.

Profesorė džiaugiasi, kad XVIII a. pabaigoje, kai atrodytų, kad kalbinis lenkėjimas apima visą Lietuvos elitą, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija priimama lenkų kalba, tačiau vienintelė kalba, į kurią ji netrukus išverčiama, yra lietuvių kalba. "Ji pavadinta "Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 miatu. Pastanawims Rondaus." Tiksli vertimo data nežinoma, bet galima pridurti, kad jame pirmą kartą buvo pavartoti teisinėje ir politinėje lietuvių kalboje tokie terminai kaip Seymas, Konstytucya, Lietuwa ir kt., – anot istorikės, negalime sakyti, kad visi Lietuvos bajorai ir miestelėnai, jau nekalbant apie valstiečius, buvo nutautėję. – Beje, už šią Konstituciją turėjo būti balsuojama visuose pavietuose, jai pritarė dauguma LDK pavieto seimelių."

Konstitucijoje nebeminimas Lietuvos kaip valstybės vardas, nors tų pačių metų spalio 20 d. Seimas priėmė Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą, kuriame jau įrašytos abi tautos ir LDK. Tai rodo, kad XVIII a. pagrindinis valstybės dokumentas, susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, galėjo būti skaitomas lietuviškai. "Į lietuvių kalbą išverstas pagrindinis valstybės dokumentas buvo įrodymas, kad lietuvių kalba turėjo teisę grįžti į politinę areną", – įsitikinusi profesorė.

Nuo XIV a. pabaigos LDK katalikiškose parapijose buvo pradėtos steigti parapinės mokyklos. Jos kūrėsi ten, kur parapijiečiai ar vietovės savininkas galėjo išlaikyti mokytoją. Istorikė mano, kad tose mokyklose mokymas galėjo vykti ir lietuvių kalba. Pasak prof. R.Trimonienės, Vilniaus universitete būsimus kunigus, kurie buvo pasirinkę vykti į lietuviškas parapijas, buvo privaloma mokyti lietuvių ir žemaičių kalbos. "Kunigų anketose yra išlikę įrašai, įrodantys, kad žmogus moka lenkų ir žemaičių, lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbas ir pan. Savaime aišku, kad jeigu kunigas nori būti siunčiamas į tas parapijas, kur kalbama lietuviškai, jis turėjo mokėti lietuvių kalbą. Vadinasi, švietimo sistema taip pat iš dalies palaikė lietuvių kalbą", – mano istorikė.

Smūgis – Rusijos okupacija

Galutinį lietuvių kalbos grįžimo į politinės kalbos areną Lietuvoje kelią užtvėrė prasidėjusi Rusijos imperijos okupacija.

"Rusijai okupavus Lietuvą, Trečiasis Lietuvos Statutas galiojo iki 1841 m. Iš pradžių nebuvo matyti ryškesnio persekiojimo dėl kalbos. Po 1831 m. ir ypač po 1863 m. sukilimo pradėti persekioti senosios valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) atkūrimo idėjas puoselėję bajorai, inteligentija. Spaudos draudimas pirmiausia buvo nukreiptas ne prieš lietuvių kalbą, o prieš lotynišką raidyną. Rusų valdžia dėl sukilimų pirmiausia kaltino bajorus, kurie daugiau kalbėjo ir rašė lenkų kalba. Tačiau nukentėjo ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Kova už lotynišką raidyną pagimdė garsųjį knygnešystės reiškinį, daraktorių mokyklas", – primena istorikė.

Dažnai girdime sakant, jog lenkų bajorai lenkino lietuvių bajorus. Vieni iš stambiausių ir kilmingiausių Lenkijos bajorų, atvykusių XVI a. pabaigoje į Lietuvą ir apsigyvenusių Žemaitijoje, buvo Gorskiai. "Atrodytų, visi Žemaitijoje juos žinojo kaip lenkus, tačiau štai 1852 m. Aloyzo Gorskio laiške savo tėvui, kuriame jį lenkiškai sveikina su penkiasdešimtmečiu, įrašytas šešiaeilis. Paskutinės dvi jo eilutės parašytos žemaitiškai: "A gdy w starosci [o kai senatvėje – lenk.] szoksi in Dunga, / Teguł Szwync Petrus adara łunga." Vadinasi, lenkų bajorai tėvas ir sūnus Gorskiai mokėjo ir žemaitiškai", – sako prof. R.Trimonienė.

Išlikimo instinktas

Apibendrindama Šiaulių universiteto mokslininkė teigia, kad iki XIV a. pabaigos, kai Lietuva priėmė krikštą, lietuviai mokėjo ne tik savo kalbą, bet kai kurie, ypač valdovai, diduomenė – ir rusėnų kalbą. Anot profesorės, net ir lenkų kalba galėjo būti žinoma, nes iš Mazovijos, Lenkijos buvo parsivedama nemažai belaisvių.

"Vis dėlto lietuvių kalba išlaikė politinės kalbos statusą. Žinoma, tai nebuvo rašto kalba, nes jo tada dar iš viso nebuvo. Kai po krikšto LDK valdovams, Katalikų bažnyčiai prireikė turėti savo kanceliarijas, reikėjo ieškoti raštingų žmonių. O tuo metu Lietuvoje mokančių lotynų – pagrindinę Vakarų Europos kanceliarinę ir mokslo kalbą, beveik nebuvo. Greičiausias ir pigiausias būdas buvo pasirinkti rusėnų raštininkus. Natūralu, kad šiam procesui įtakos turėjo ir LDK žemių plėtra į rytų slavų žemes", – pasakoja istorikė.

Lenkų kalba Lietuvoje plito vėliau, pirmiausia per valdovo dvarą, Jogailos vaikai ir jo vaikaičiai augo Krokuvoje ir, savaime aišku, pirmiausia išmokdavo lenkiškai. Vėliau polonizaciją spartino socialinis, politinis ir kultūrinis suartėjimas su Lenkija, tačiau lietuvių kalba sugebėjo išlikti ir atsigauti.