LIETUVOS ESTRADOS MAMOS JUBILIEJINĖ SVAJONĖ

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Lietuvos estrados primadona Lilijana Ablėnaitė visą gyvenimą buvo ištikima dainai. Sulaukusi 85-erių, įvairiapusė kūrėja stabtelėjo ir įvardijo kitą, anot jos, svarbiausią savo tikslą.

Scenoje elgėsi neįprastai

"Dabar turiu šiek tiek laiko – neįvyko numatyta išvyka su mano vadovaujamu ansambliu "Volungė". Tad galime ir pasišnekėti. Džiaugiuosi, kad mane, peržengusią 85-ojo gimtadienio slenkstį, prisiminė Kaunas, kuriame gimiau, augau, mokiausi ir pradėjau estrados dainininkės kelią", – sakė nustebinta skambučio iš gimtojo miesto Lilijana.

Suprantama, pokalbis prasidėjo nuo dainininkės kelio pradžios, nuo "Maritanos" bei "Myliu tave, pasauli" – šias dainas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dainavo visa Lietuva.

"Aš nuo vaikystės traukiau dainas, nors turėjau silpną balsą, – savikritiškai pradėjo prisiminimus L.Ablėnaitė. – Dėl jaunatviško kvailumo pasukau ne į muziką, o į Kūno kultūros institutą, kurį baigusi dirbau Panevėžyje tinklinio trenere. Būtent Panevėžyje pramokau groti pianinu. Grįžusi į Kauną, aktyviai sportavau – žaidžiau Kauno "Žalgirio" ir Lietuvos tinklinio rinktinėse, treniravau Lietuvos veterinarijos akademijos ir "Spartako" vyrų tinklinio komandas, bet dainos nepamiršau. Ir štai Politechnikos institute 1958 m. vyko studentų saviveiklos festivalis, kuriame aš ir Kęstutis Šumacheris dainavome anuomet labai populiarias "Valentino" bei "Maritaną". Ir ką jūs manote – patekome į baigiamąjį festivalio koncertą. Atsitiko taip, kad tą koncertą stebėjo labai žinomo anuomet kolektyvo "Estradinės melodijos" atstovas. Ir štai po dviejų savaičių buvau pakviesta dainuoti tame Juozo Tiškaus vadovaujamame kolektyve. Dabar manau, kad atkreipiau dėmesį ne savo balsu, o drąsiu aniems laikams elgesiu scenoje: būdama sportininkė, lengvai kraipiau savo klubus, dainavau vokiškai. Mat iš mamos buvau pramokusi šios kalbos."

Pakišo koją liga

Išsipildė Lilijanos svajonė dainuoti su dideliu orkestru. Beje, anuomet "Estradinėse melodijose" karaliavo Jadvyga Baravykaitė, Stasė Laurynaitytė, Julius Juškevičius, o Lilijana, vos apšilusi kojas šiame kolektyve, pateko į didelę bėdą.

"Būdama jauna, nepatyrusi, nelankiusi jokių vokalo pratybų dainininkė, išvažiavau su "Estradinėmis melodijomis" į trijų mėnesių gastroles po Sovietų Sąjungą. Ten turėjau pasiutusį pasisekimą, kai dainuodavau "Marina", "Caramba". Mat buvau viena pirmųjų sovietmečio dainininkių, išdrįsusių atlikti Vakarų kompozitorių dainas. Minėtose gastrolėse po Sovietų Sąjungos respublikas klausytojai bisuodavo visas penkias mano atliekamas dainas – jas tekdavo kartoti. Po mėnesio tokių gastrolių pajutau, kad dainuoju pro šalį – nemokėdama dainavimo abėcėlės, nuvarginau balsą. Laikinai mane išgelbėjo Volgograde į užkulisius užėjęs žymus rusų kamerinio dainavimo specialistas – jis man patarė, kaip saugoti balsą", – prisiminė pašnekovė.

Deja, tie patarimai neišgelbėjo Lilijanos nuo didelės bėdos – dainuodama Kaliningrado lauko estradoje dainininkė labai peršalo ir, sunkiai susirgusi plaučių uždegimu, pusę metų buvo gydoma Kauno klinikose.

Naujieji – ligoninėje

"Tais laikais gulėjau vienoje palatoje drauge su kitomis penkiolika ligonių, – prisiminė dainininkė. – Visos drauge ten sulaukėme ir Naujųjų metų. Aš verkiau iš nevilties – niekur negalėjau išeiti, nes nepastovėjau ant kojų. O mano būsimas vyras Naujuosius metus sutiko po palatos langais. Tuomet viena gydytoja persivežė mane į savo palatą ir ilgainiui pastatė ant kojų. Išėjusi iš ligoninės irgi verkiau. Šį kartą iš džiaugsmo, kad galiu pastovėti ant kojų, nors tik apsikabinusi elektros stulpą."

Grįžusi iš ligoninės L.Ablėnaitė tapo Miškinienė. Gyvendama drauge su savo vyru ir mama Vilniuje, dainavo "Estradinėse melodijose", tačiau pinigų pragyvenimui jau neužteko. Tad Lilijanai teko dirbti atsitiktinius darbus. Kodėl užmiršo tinklinio trenerės darbą? Todėl, kad neturėjo tam fizinių jėgų. Beje, ji dar sugebėjo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute rašyti mokslinį darbą, tačiau dėl mamos ligos negalėjo jo užbaigti. Vis dėlto psichologijos ir sociologijos žinios, įgytos rašant mokslinį darbą, Lilijanai labai pravertė ateityje.

Susipažino koncerte

Kaip prisimena kompozitorius, pianistas Kęstutis Paulaitis, jis augo su Lilijanos dainomis. "Pirmą kartą aš ją pamačiau 1967 m. "Vilniaus bokštų" konkurse, kur Lilijana dainavo iki šiol skambančią dainą "Myliu tave, pasauli".

Ji pakerėdavo klausytojus dainuodama užsienio kompozitorių dainas. Maža to, ji pati ne tik kūrė žodžius užsienio dainoms, bet ir muziką. Kas nežino jos "Kelionės dainos"? Juk neįmanoma nedainuoti su Lilijana kartu, kai išgirsti "O-lia-lia, o-lia-lia – mes keliaujam.." O kur dar kitos tokios žinomos jos dainos, kaip, pavyzdžiui, "Vėjas" – plokštelė su šia daina sovietmečiu viršijo rekordą – jų buvo parduota 32 tūkst.

Įdomu ir tai, kad net dešimt jos sukurtų dainų skirta Lietuvai. Skaičiau, kad Lietuvos radijo fonotekoje ligi šiol saugomos 23 jos autorinės dainos. Žodžiu, ši trapaus balso kūrybinga dainininkė man labai patiko, bet net nedrįsau pagalvoti, kad kada nors teks su ja bendradarbiauti… Susipažinau su Lilijana garsiosios Kauno triūbos – Rimtauto Augustinavičiaus, labiau žinomo kaip Slaugis, paskutiniame jo gyvenime koncerte, kuriame dainavo ir Lilijana", – pasakojo K.Paulaitis.

Nesvietiškai susižavėjau Lilijana dar paauglystėje, kai patekau į J.Tiškaus "Estradinių melodijų" koncertą. Patiko ir jos balsas, ir išvaizda, ir elgesys scenoje.

Stulbino paprastumas

K.Paulaitį pribloškė buvusios žvaigždės paprastumas, nuoširdumas. Žinodamas, kaip sunkiai ji sprendžia savo finansines problemas, kaip verčiasi per galvą, norėdama padėti gyvenimo paribyje atsidūrusiems žmonėms, kaip nuoširdžiai dirba su folkloriniu ansambliu, padeda pensininkams – juk būtent jos pastangomis įkurti "Bočiai" – K.Paulaitis padėjo Lilijanai įrašyti kelias kompaktines plokšteles su jos dainomis, pats sukūrė jų viršelius. Į kitą kompaktinę plokštelę įrašė ir pačios Lilijanos sukurtas bei skaitomas eiles.

"Vis dėlto Lilijanos kūrybingumo viršūne laikau jos piešinius, tapybos darbus. Mačiau, kaip keliais pieštuko brūkštelėjimais ji pagauna popieriaus lape pagrindinius žmogaus bruožus. Sunku patikėti, kad viename žmoguje gali sugyventi tiek talentų! Prie viso to negaliu nepaminėti jos humoro, jautrumo, supratingumo. Niekada nebuvo atvažiavusi į mano studiją tuščiomis rankomis – visada gėrėme kavą su jos keptu pyragu. Kai ji išvažiuodavo, ilgam likdavo jos paskleista šiluma", – teigė Kęstutis.

Svarbiausia – dainuoti

Kai po ilgo gulėjimo ligoninėje Lilijana išsiilgo dainavimo, drauge su istorijos daktare Regina Merkiene 1970 m. Mokslų akademijoje įkūrė folklorinių dainų ansamblį, o po to, 1989 m., savarankiškai – partizanų dainų ansamblį "Salve". Su šiuo kolektyvu koncertavo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir ne vienoje Europos šalyje.

Ir vėliau ji dirbo ne su vienu folklorinių dainų ansambliu, įkūrė psichologinės pagalbos tarnybą, pensininkų organizaciją "Bočiai", dešimt metų dirbo "Žinijos" draugijoje, kur tapo labai populiaria lektore. Ji niekada neatsisakydavo dalyvauti įvairiuose senjorų dainininkų konkursuose, koncertuose. Kad ir kur dainuotų Lilijana, visur pelnydavo klausytojų simpatijas.

"Nesvietiškai susižavėjau Lilijana dar paauglystėje, kai patekau į J.Tiškaus "Estradinių melodijų" koncertą. Patiko ir jos balsas, ir išvaizda, ir elgesys scenoje. Man buvo malonu pažinti Lilijaną iš arčiau 2010 m., kai ji paprašė manęs padėti atrinkti dainas į būsimą kompaktinę jos dainų plokštelę "Miškų dvasia", kuriai ir įžanginį tekstą parašiau", – prisiminė režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Jam teko vesti ir Lilijanos jubiliejui skirtą vakarą, gėrėtis jos piešinių, tapybos darbų, eilėraščių albumais, stebėtis jos visuomenei naudinga aktyvia veikla. V.Pauliukaitis pavadino Lilijaną labai talentinga ir kūrybinga estrados mama.

Kas įgyvendins svajonę?

"Neįsivaizduoju savo gyvenimo be dainos, – neslėpė Lilijana, – tačiau dabar turiu svarbesnį, didesnį tikslą. Šie metai vadinami partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto metais. Prieš 70 metų partizanų vadai susivienijo į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį ir pasirašė garsiąją Deklaraciją – ar tai ne gera proga pagerbti partizanų motinas, statant joms paminklus? Žinau, vienas toks, apibendrinantis partizaninio karo aukų motinas, yra pastatytas, pavyzdžiui, Kaune, bet kodėl tų paminklų negalėtų būti kituose miestuose, miesteliuose, kovų vietose? Aš dovanočiau savo sukurto paminklo projektą, bet nerandu, kas jį įgyvendintų", – apgailestavo Lilijana.

O gal atsiras Lietuvoje žmogus, kuris įgyvendintų pagrindinę dabarties L.Ablėnaitės svajonę, tokiu būdu įteikdamas jai didžiausią dovaną 85-ojo gimtadienio proga?

Su nepriklausomybės ženklu

*1991 m. sausį L.Ablėnaitė tris savaites aktyviai dalyvavo ginant Aukščiausiąją Tarybą, už tai apdovanota Sausio 13-osios medaliu.

*1992 m. įkūrė visuomeninius pagalbos namus "Salve", teikė įvairias buitines paslaugas pensininkams ir neįgaliesiems.

*1993–1997 m. rengė Kovo 11-osios minėjimus senjorams įvairiose Vilniaus vietose, įrašė garsajuostę "Dainuokime kartu Lietuvai", kurioje skambėjo pokario ir autorinės dainos.

*Dalyvavo įvairiose televizijos laidose, išleido savo poezijos knygą "Baltoji vilkė" – ją iliustravo savo dailės kūriniais, dainų albumą "Miškų dvasia", knygą "Toks gyvenimas" – joje atspindėjo šiuolaikinio gyvenimo aktualijas, sudėjo savo sukurtas dainas su natomis. Išleido porą savo tapybos, akvarelių ir grafikos darbų albumą.

*Nuo 2007 m. vadovauja Vilniaus "Bočių" Vilkpėdės skyriaus tautinės dainos ansambliui "Volungė", kuris koncertuoja ir Lietuvoje, ir užsienyje.

*Pernai beveik kiekvieną mėnesį koncertavo su smagia muzikuojančia Šarūno Mačiulio kompanija "Vilkai" Vilniaus mokytojų namuose.