Naujos knygos: ką verta perskaityti? | KaunoDiena.lt

NAUJOS KNYGOS: KĄ VERTA PERSKAITYTI?

Mano kova. Mylintis žmogus“

Karlas Ovė Knausgårdas

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė

Baltos lankos“, 2019

Sulaukti dar vienos Karlo Ovės Knausgårdo romano dalies – tai lyg gauti seniai regėto mylimo žmogaus laišką. Na, gal perdedu, pagražinu, bet efektas panašus: juk rūpi, kaip šios knygos pasakotojas gyvena toliau. Taip, kaip rūpi artimieji.

Pirmoje šešiatomio romano dalyje „Mirtis šeimoje“ vaizdavęs savo santykį su tėvu ir jo mirtį, K.O.Knausgårdas šioje dalyje daugiausia atpasakoja ankstesnį savo gyvenimo laikotarpį – santykius su žmona Linda (deja, dabar jau buvusia) ir mažamečiais vaikais. Nors ir čia laiko linija nėra vientisa – ji cirkuliuoja per įvairius pasakotojo biografijos tarpsnius.

„Mylinčiame žmoguje“ skaitytojai sutiks tą patį atvirą, nuoširdų, savo silpnybių neslepiantį pasakotoją, kuris stebina vaizdavimo detalumu ir atminties archeologijos galimybėmis. Savo monumentaliajame autobiografiniame kūrinyje K.O.Knausgårdas turbūt kai ką turėjo pridėti ir pagražinti, nes taip smulkiai atsiminti senus įvykius net robotui nebūtinai pavyktų. O čia – žmogus. Su savo atvirais emocijų laidais ir ydomis. Viskas, kaip buvo iš tiesų. Arba galėjo būti, nes net atspariausia atmintis linkusi apgaudinėti.

Preciziškai ir neįtikėtinai vaizdingai aprašydamas savo gyvenimą, rašytojas vis dėlto sukuria stebuklą – ta istorija tampa ne tiek nuoga vieno asmens išpažintimi, kiek universalia šiuolaikinio individo patirtimi. Pirmoji „Mano kovos“ dalis turėjo sužadinti ką nors sąmonėje (arba sieloje) tų, kurie kada nors buvo paaugliais (vadinasi, visiems) arba turėjo nelengvo būdo tėtį. Antroji dalis įtrauks tuos, kurie turi vaikų. Tėvystės funkciją rašytojas išskleidžia su tokia įtaiga ir atidumu, kad skaitydamas tekstą pasijunti lyg dar vienas šeimos narys.

K.O.Knausgårdo pasakotojo (arba paties autoriaus, nes jie beveik sutampa) galima nemėgti, bet negali neįvertinti rašytojo sugebėjimo padaryti tai, ką jis padarė. Žmonės visame pasaulyje svaigsta nuo šitų storų knygų, ir tai yra labai gera žinia, liudijanti grožinės literatūros gyvybingumą ir suteikianti pasitikėjimo žmonija.

Antra dalis jau buvo parduodama Vilniaus knygų mugėje. Vadinasi, skaitymo šventė garantuota. Daugiau kaip 500 puslapių! Labai taupant, užteks keliems mėnesiams. Gal net iki trečios dalies vertimo.

Kelios raudonos erškėtuogės“

Nijolė Miliauskaitė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018

Nijolės Miliauskaitės kūrybos pristatyti turbūt niekam nereikia – ji yra viena pagrindinių nacionalinių poečių. Tačiau ši rinktinė ypatinga dar ir tuo, kad išeina su garso įrašu, kuriame įdėti pačios poetės skaitomi eilėraščiai.

Jos kūryba tinka jautriems, atidiems skaitytojams, kuriems eilėraščių lyrinio subjekto būsenos padeda įvardyti savo paties jausmus ir patirtis. Trapios jėgos savo poezijai N.Miliauskaitė daugiausia semiasi iš vaikystės pasaulio harmonijos. Poetės tekstai veikia tarytum atvirukai atitinkamai skaitytojo nuotaikai. Autorė paims kokią nors aplinkos detalę ir konvertuos ją į patirties žybsnį, kuris jau įžiebs kibirkštėlę ir suvokėjo galvoje. Kad ir vaizduodama gilią žiemą, kokią šiais metais ir mes patyrėme:

maišos

dangus su žeme, drebia

sniegas į veidą, lyg trenktų

šlapia mazgote

Bet eilėraštis juk ne apie meteorologinį reiškinį, šis eilėraštis – apie artumo ir rūpesčio trokštantį vaiką:

kad manęs kas lauktų

kad ilgai galvotų

kad man patalą

paklotų šiltą (p. 146)

Skaitai ir graudeniesi... Arba pasidaro šilta. Netgi žvarbiu oru. Kaip pratarmėje rašo šios rinktinės sudarytoja Donata Mitaitė, „ji atsargiai nuvalo dulkes nuo atkastų atsiminimų, gyvenusių, jau kieno sukurtų ar pačios įsivaizduotų žmonių likimų bei įvykių, visus juos prasmingai sudėlioja, palikdama prasišviečiančią interpretacijų galimybę“ (p. 19).

Jeigu kam nors N.Miliauskaitės lyrika atrodo pernelyg sentimentali, jie gali rinktis kitą į Vilniaus knygų mugę pristatytą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto naujieną – Sigito Parulskio poezijos rinktinę „Subjektyvi kronika“, išleidžiamą irgi su pridėtine verte – paties autoriaus naujai įskaitytais tekstais. Užsimanę poetinės egzotikos dar gali atsiversti ir trečią naujieną – vieno lietuvių literatūros pradininkų Antano Strazdo rinktinę „Einu žeme, skrendu vėju“, kurio lyriką į CD plokštelę virtuoziškai įskaitė aktorius Algirdas Latėnas. Beje, „Gyvosios poezijos“ serija jau aprėpia dvidešimt lietuvių poetų rinktinių.

Šulinys“

Laura Sintija Černiauskaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Romanas „Šulinys“ išėjo dar prieš metus, tačiau jį vis primindavo garbingas statusas – vieta metų knygų penketuke. Man regis, apie L.S.Černiauskaitės kūrybą verta kalbėti dar ir dėl to, kad ji tapusi viena pagrindinių Lietuvos rašytojų, nagrinėjančių skaudžiausius, esminius lietuvių kultūros ir nacionalinio charakterio klausimus.

Šioje jos knygoje, kaip ir kitose, visas dėmesys sutelkiamas į tėvų ir vaikų ryšį, jo deformacijas. Manyčiau, vaizduodama ribinius atvejus šeimoje, rašytoja su didele jėga ir empatija išplėtoja gana iliustratyvų lietuvių būdo tipą (rezignuojantį, destruktyvų, menko emocinio intelekto). Kurdama savo pažeidžiamus, sužeistus ir kitus žeidžiančius veikėjus, autorė iš lietuvių kolektyvinės pasąmonės išžvejoja ne vieną tradicinį, arba prigimtinį, archetipą.

Šioje knygoje gana taupia forma pasakojama kelių kartų, pažymėtų vaikžudyste ir vaikų netektimi, istorija. Plėtodama kvapą gniaužiančias psichologines dramas, L.S.Černiauskaitė rekonstruoja tautos trauminę patirtį. Turbūt dažnas panašių į „Šulinio“ istorijų atsimename iš savo senelių pasakojimų. Pavyzdžiui, mano močiutė vaikystėje kelis kartus vos nežuvo (užpulta jaučio ir sugelta bičių), o jos jauniausias brolis nuskendo ežere. Tokie asmeniškai svarbūs liudijimai rodo, kokia tuomet buvo socialinė sankloda, kaimo žmonių mentalitetas ir kt. – juk dar taip neseniai!

Mes esame šiurpios tragedijos ženklu pažymėta tauta. Ženklu, iš kurio psichologinio slėgio iki šiol tebesivaduojame. Viena iš „Šulinio“ pasakotojų šitą randą, tarytum tamsą šulinio aky, įvardija paslaptimi: „Joje glūdėjo visos priežastys, visi atsakymai, ant jos laikėsi visa, kas yra, ir tu pati, ir jūsų troba, ir tėtukas su mama“ (p. 30).

Jauniems miestiečiams rašytojos kūryba gali pasirodyti atgyvenusi, bet net ir tai neturėtų atbaidyti: „Šulinį“ įdomu skaityti vien kaip šiurpų psichologinį trilerį. Anksčiau L.S.Černiauskaitės kūryba protarpiais atrodė egzaltuota, sentimentali ar pernelyg filologiška, o dabar vargu ar tai prikiši. Tad drąsiai nerkite į „Šulinį“ – tik būtinai sulaikykite kvapą.

Griovys“

Hermanas Kochas

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė

Baltos lankos“, 2018

Jau devintame knygos puslapyje romano pasakotojas, aukštą statusą visuomenėje užimantis Robertas (Amsterdamo meras!), užsimena: „šiaip ar taip aš gerai vaidinu“. Galimas dalykas, kad pasakotojo vaidyba (nenuoširdumas, apsimetinėjimas) yra raktas suprasti šią trikdančią istoriją.

Taigi, olandų autorius šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, puikiai į lietuvių kalbą išverstose („Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“), vaizduoja panašų tipą, kuri apibendrintai galime pavadinti didžiuoju manipuliatoriumi arba psichopatu. H.Kocho kuriamas pasakotojas skaitytoją prisijaukina, bet kažkodėl atrodo, kad tik vedžioja už nosies.

Taip ir „Griovyje“: Robertas, per naujametį priėmimą pamatęs, kaip jo žmona pajuokavo su kolega (net nežinia, ar paflirtavo), ima sutuoktinę įtarinėti neištikimybe. Neturėdamas jokių faktų ir vien abejotinos prielaidos vedamas, pasakotojas atsiduoda savo paranojai mintyse kurdamas toli siekiančias išvadas.

Ir nieko konkretaus vis tiek neišsiaiškina. Patirdami, kokią ilgą sąmokslo teorijos giją herojus gali išvynioti iš vieno nereikšmingo atsitikimo, skaitytojui pats apie save neatskleisdamas bemaž nieko akivaizdžiai neigiamo, mes vis dėlto turėtume suabejoti ne žmonos ištikimybe, o paties pasakotojo patikimumu. Kas, po galais, vyksta? Ko jis siekia?

Skaitytojo kelionė per pasakotojo sąmonę, bandant patvirtinti arba paneigti įtarinėjimus, kuria intrigą. Vis dėlto kai kur veikėjo logika ima atsibosti ir rodytis nenatūrali, kad užsimanai arba patį merą, arba jo žmoną numesti nuo stogo ar pakišti po automobilio ratais, kad įvyktų bent kas nors iš tikrųjų, o ne vien paranojiškoje mero smegeninėje. Ir tada 171 p. lietuviško vertimo puslapyje nutinka šis tas stačiai netikėto…

Romane svarbi ir šalutinė siužetinė linija – tai pagrindinio veikėjo tėvų sprendimas pasidaryti eutanaziją. Kai kurios detalės ir užuominos apie Roberto santykius su tėvu ir motina paaiškina ir paties herojaus slepiamą asmenybės pusę... Ar, perskaičius romaną, pagaliau atveriamos kortos: buvo žmona neištikima ar ne?

Nešvinkinsiu jums pasakojimo. Pabandykite išgliaudyti siužetą patys.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS