Nutolęs J. Stalino teroro aidas | KaunoDiena.lt

NUTOLĘS J. STALINO TERORO AIDAS

1937 m. Sovietų Sąjungoje buvo ypatingi. Pajausti tuo metu tvyrojusią atmosferą padės drastiškas pavyzdys.

2011-aisiais Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas, natūralu, kad organizuojant tokį renginį neišvengsi klaidų ar įvairių nesklandumų. Be to, šiais laikais mokoma į klaidas žvelgti pozityviai ir įžvelgti tobulėjimo galimybes. Tačiau, jei bandysime pritaikyti J.Stalino 1937 m. vadovavimo stilių 2011-iesiems, didžioji dalis atsakingų asmenų už Europos čempionato metu padarytas klaidas būtų sušaudyti, o likusieji galėtų lengviau atsikvėpti gavę mažiausiai po dešimt metų kalėjimo. Šiandien tokios bausmės atrodo sveiku protu nesuvokiamos ir kartu išryškina Lietuvos visuomenės pasiekimus. Viena vertus, galime didžiuotis tuo, kad 1937-aisiais gyvenome nepriklausomoje valstybėje, ir tai padėjo mums išvengti tokio masto represijų. Kita vertus, eilinį kartą verta prisiminti pergalingą Sąjūdžio odisėją, kuri suteikė galimybę saugiai diskutuoti apie tai, kaip keitėsi Lietuva ir Rusija per aštuonis dešimtmečius ir kaip jos vertina sovietinį terorą. Tiems, kurie nori pajausti J.Stalino valdymo pulsą 1937-aisiais, siūlau atsiversti Karlo Schlögelio knygą "Teroras ir svajonė: Maskva, 1937-ieji" .

Maskvos rekonstrukcija

1935 m. komunistų partijos ir vyriausybės buvo patvirtintas Maskvos rekonstrukcijos generalinis planas, kurio tikslas buvo transformuoti miestą ir pritaikyti Sovietų Sąjungos sostinę naujiems laikams. Visi architektų, inžinierių ir kitų specialistų sprendimai miestą turėjo paversti komunistinės utopijos simboliu ir pranokti Londoną, Niujorką, Paryžių, Berlyną. Deja, įspūdingas projektas greitai pajuto šaltą tikrovės alsavimą.

Prasidėjusi kolektyvizacija ginė žmones į Maskvą, kurioje tikėjosi pabėgti nuo kilusio bado, persekiojimų ir tremties. Dauguma atvykėlių neturėjo, kur prisiglausti ir nakvodavo fabrikuose po staklėmis, prie kurių dirbo dieną. Kiti glaudėsi metro tuneliuose ar šachtose arba išsikastose žeminėse. Laimingieji gaudavo bendrabučius, kuriuose šeimos gyvenamoji erdvė apsiribojo dviaukšte lova ir spinta, o šeima nuo kitos šeimos atsitverdavo paklodėmis.

Tvarką naujuosiuose rajonuose palaikydavo spontaniškai susikūrusios gaujos, o ne milicija. Pokyčių dramatiškumą atskleidžia Maskvos gyventojų skaičiaus kaita. Iki 1917 m. Maskvoje gyveno apie 2 mln. gyventojų, kurių skaičius 1920 m. sumažėjo 40 proc. 1932-aisiais Maskvos gyventojų skaičius pasiekė 3,7 mln.

Sovietų Sąjungos mastu pokyčiai buvo dar dramatiškesni. Nuo 1926 iki 1939 m. apie 26 mln. ūkininkų persikėlė gyventi iš kaimo į miestą. Pokyčius, vykusius Maskvoje, geriausiai apibūdina amžininkai, kurie atvykę SSRS sostinę pasiilgdavo cerkvių ir vienuolynų varpų skambėjimo, nes visi kulto pastatai buvo paversti sandėliais, dirbtuvėmis ar bendrabučiais.

Telefonų knyga

1936 m. buvo išleista adresų knyga "Visa Maskva", kuri, žvelgiant iš šiuolaikinės kasdienybės aukštumų, turėjo išlikti eiliniu informaciniu leidiniu. Tačiau taip būtų dabar pas mus, o ne tada SSRS.

Skaičiai ir pokyčiai iš adresų knygos. SSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumą sudarė aštuoni žmonės, iš kurių 1937 m. gyvi liko tik du. Vyresnės kartos žmonės prisimins Michailą Kalininą ir Grigorijų Petrovskį. SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Viačeslavas Molotovas turėjo keturis pavaduotojus. Visi jie buvo nuteisti mirti. Iš 15 Liaudies komisarų tarybos narių liko gyvi keturi.

Drastiška analogija su dabartimi, kurioje pritaikykime J.Stalino vadybos principus: pagalvokime, kas atsitiktų, jei koks ministras pirmininkas nuspręstų atsistatydinti... Manau, išsamių komentarų nereikia.

Adresų knygoje "Visa Maskva" rasime informaciją apie Maskvoje ir Maskvos apskrityje dirbusius 139 partijos sekretorius, iš kurių liko gyvi tik septyni. J.Stalino vykdoma teroro politika ir jos greitis sunaikino pačią adresų knygos idėją, nes tapo neaišku, kiek laiko išbus savo poste vienas ar kitas pareigūnas.

Gyventojų surašymas

Dabar jau nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad žmonės, kurie organizavo 1937 m. sausio 6 d. visuotinį SSRS gyventojų surašymą, buvo pasiųsti mirti. Dėl to belieka išsiaiškinti priežastis.

Visuotinis gyventojų surašymas turėjo parodyti Sovietų Sąjungos gyventojams ir visam pasauliui, kad komunistinės visuomenės kūrimas siejamas su neabejotina pažanga, tačiau tikrovė vėl pakišo koją. Optimistinės prognozės nepasitvirtino. J.Stalinas laukė patvirtinimo pagal turimus ankstesnių surašymų duomenis, kad SSRS gali gyventi daugiausia 180 mln., o mažiausiai 170 mln. gyventojų, tačiau pateikti duomenis nurodė tik 162 mln.

Nepasitvirtino net mažiausia prognozė, todėl reikėjo išsiaiškinti, kur dingo 8 mln. gyventojų. Toks didelis neatitikimas tarp prognozės ir realių surašymo skaičių buvo pagrįstas keliomis priežastimis. Pirma, vykdoma kolektyvizacija sukėlė pilietinį karą kaime, todėl neveikė gyventojų registracijos sistema. Vien Maskvoje 1937 m. gyveno apie 300 tūkst. nelegalų. To meto SSRS tik 40 proc. gyventojų turėjo pasus ir tai apsunkino apskaitą. Dauguma kaimo gyventojų pasisavindavo mirusiųjų dokumentus tam, kad išvengtų represijų ir galėtų pabėgti iš kaimo.

Antra, kolektyvizacija sukėlė milžinišką migraciją šalyje. Valstiečiai bėgo į miestus ir jų pasikeitusios gyvenamosios vietos niekas nefiksavo. Spėjama, kad apie 1 mln. kazachų nelegaliai pasitraukė į Kiniją. Trečia, kolektyvizacija sukėlė badą. Dėl to, pagal oficialią statistiką, Ukrainoje mirė 4 mln., Kazachstane – 1 mln., Kaukaze – 1 mln. gyventojų. NKVD sunaikino 2 mln. gyventojų. Nepamirškime: tai – oficiali statistika. Beje, 1937-ųjų surašymo duomenis buvo išslaptinti tik po 50 metų.

Stingdantį stalininio režimo siaubą atskleidžia ir toks faktas. Surašymo išvakarėse NKVD buvo įteikta 4 mln. apklausos formuliarų, o sugrąžinta tik 2 mln. Vadinasi, komunizmo statybos nuostoliai yra dar didesni. Verta paminėti holodomorą (badmetį) Ukrainoje, kur aukų skaičius siekia 7 mln. ir iki šiol nėra galutinis, nes nenustatytos visų aukų tapatybės.

To meto komunistinės visuomenės trapumą atskleidžia ir tai, kad 56,7 proc. SSRS gyventojų užsirašė esantys tikintieji.

Perekovka – perauklėjimas

Maskvos–Volgos kanalo tiesimas buvo vienas svarbiausių antrojo penkmečio plano (1932–1937) uždavinių, o lagerių kompleksas Dmitlagas, skirtas tam tikslui įgyvendinti, buvo didžiausias tokio pobūdžio objektas Sovietų Sąjungoje.

Maskvos–Volgos kanalo ilgis siekė 128 km. Reikėjo iškasti 200 mln. kubinių metrų žemių ir supilti 3 mln. kubinių metrų betono. Dėl to jame 1936 m. buvo įdarbinta 192 034 kaliniai.

Šiek tiek stalininio teroro detalių. 1937 m. balandžio 30 d. turėjo įvykti pirmosios laivų flotilės plaukimas Maskvos–Volgos kanalu, kuriame dalyvavo 2 tūkst. žmonių. 1937 m. gegužės 1 d. Dmitlago viršininkas Semionas Firinas, vadovavęs kanalo statybai, ir dar 200 "liaudies priešų" buvo suimti ir vėliau nuteisti mirties bausme.

Nors minėti faktai atskleidžia stalininio režimo žiaurumą, kai niekas nebuvo tikras dėl savo ateities, kanalo tiesimas turėjo simbolizuoti komunistinės visuomenės gebėjimą perauklėti nusikaltėlius ir "liaudies priešus" bei kitus kenkėjus. Ne veltui buvo sukurtas filmas "Nuteistieji" (1936). Ką liudija šis filmas? Tai, kad daugiausia darbų nudirbama rankomis, naudojant kastuvus ir karučius, kad pagrindinė darbo jėga buvo nusikaltėliai ir kad jie bandydavo pabėgti.

Su realybe prasilenkia prabangūs "liaudies priešų" paltai, šiltos kepurės ir batai, jų gyvenimas šiltose trobose, jaukios arbatos gėrimo valandėlės. Visa tai tarsi patvirtina vieno čekisto išsakytą mintį: "Mes, čekistai, esam įsitikinę, kad nepataisomų žmonių nėra. Reikia suprasti, kad tie, apie kuriuos kalbame, nėra eiliniai, vidutiniai žmonės. Tai žmonės, patyrę gyvenime labai daug blogio, žmonės, užaugę gatvėje arba antitarybinėje aplinkoje. Reikia, nepažeidžiant jų, padėti jiems persiauklėti tarybine dvasia."

K.Schlögelio knyga "Teroras ir svajonė: Maskva, 1937-ieji" padeda suprasti, kaip buvo kuriama komunistinė visuomenė. Komunizmo statyba neįmanoma be milžiniškų planų, didelio darbo tempo ir dėl to atsirandančių nesklandumų (jei badą apskritai galima laikyti nesklandumu) bei kaltųjų paieškos. Komunizmo statyba J.Stalino laikais gali užburti, tačiau tuo metu tampa labai svarbios detalės: "Nebuvo laiko nei namų darbams, nei pasivaikščiojimams. Turėdavau trečią valandą keltis ir stoti į eilę duonos – būdavau koks dvidešimtas ar trisdešimtas, nors duoną atveždavo tik devintą ar dešimtą valandą ryto. Tekdavo po penkias šešias valandas šalti lauke. O duonos visiems neužtekdavo. Atstovi šaltyje – ir eini namo tuščiomis, negavęs nė kilogramo duonos." Tai ištrauka iš mokinio pasakojimo apie žiemos atostogas kaime.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

ale iš kur toks pyktis

Pasiskaitymui tiems kas svaigsta, kad teroras gali viską išspręsti. „Įvairumas čia yra gyvybingumo laidas, pasisekimo laidas, siekiant bendro vieningo tikslo: išvalyti Rusijos žemę nuo visokių kenksmingų vabzdžių, nuo blusų - sukčių, nuo blakių - turtingųjų ir kita ir kita. Vienoje vietoje pasodins į kalėjimą dešimtį turtuolių, tuziną sukčių, pustuzinį darbininkų, vengiančių darbo (taip pat chuliganiškai, kaip vengia darbo daugelis Piterio, ypač partinių spaustuvių raidžių rinkėjų). Kitoje - pristatys juos išviečių valyti. Trečioje - atsėdėjusiems karceryje įteiks geltonus bilietus, kad visa liaudis, kol jie pasitaisys, prižiūrėtų juos kaip žalingus žmones. Ketvirtoje - sušaudys vietoje vieną iš dešimties, nusikaltusių dykaduoniavimu. Penktoje - sugalvos įvairių priemonių derinius."

dar ir mazai jusu kurvu issmauge

butu daugiau --siandien gyventume geriau

VYTAS

suprantu,kad buvo baisu.Na o kaip vertinti dabartinį demokratinį gyvenimą Lietuvoje,kada pensijos,atidirbęs žmogus 40 metų,tegauna 167 eurus.Kaip gali pragyventi,ar čia ne genocidas.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS