Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati | KaunoDiena.lt

SKIRTINGOS KARTOS, TAPYBOS TRAUKA TA PATI

Povaizdis – tai kurį laiką akyse išliekantis regėto daikto antrinis vaizdas. Arba per vaizdą iš apačios persišviečiantis kitas vaizdas. Arba dialogo metu susiformuojantis povaizdis vystomos temos atžvilgiu. Kiekvieno dialogo dalyvio požiūrio perspektyva pratęsia viena kitą, sukurdama platesnį vaizdą, minčių refleksijas, ryšį tarp besikalbančiųjų.

Rubrikos herojai – mokytojai ir jų mokiniai arba mokiniai ir jų mokytojai, susitikę pasikalbėti tema, kuri juos atvedė vieną pas kitą. Tapytojų Aušros Vaitkūnienės (A.V.) ir Sandros Kvilytės (S.K.) pokalbis – apie paveikslus, juose kuriamą tikrovę, baimes ir laisvę, suteikiančią erdvės giliau save pažinti.

– Trumpam atsigręžkime į praeitį. Ar dailė, kaip saviraiškos priemonė, buvo svarbi nuo vaikystės?

S.K.: Mano polinkis į kūrybines veiklas buvo ryškus jau mokykloje: ir grodavau, ir vaidindavau, ir kitomis veiklomis užsiimdavau, tačiau dailė atsirado pabaigus mokyklą. Gyvenime esu susivaržiusi ir niekur kitur neišeina taip atsipalaiduoti, nustebinti savęs, kaip tai pavyksta tapyboje.

A.V.: Kai buvau ketverių ar penkerių metų amžiaus, sode, kai žaisdavau, ieškodavau savo atspindžių. Žiūrėdavau į juos ir klausdavau savęs: tai čia aš? Kas gi aš esu? Vaikystėje daug laiko praleisdavau su seneliais. Kad nebūtų nuobodu, tėvai palikdavo piešimo sąsiuvinį ir pieštukų, tačiau tik tam tikrų spalvų: rudą, geltoną, žalią. Tad kiek save prisimenu – visą laiką piešiau. Pradinėje mokykloje visos pamokos man buvo neįdomios, bet kai prasidėdavo dailės pamoka – atsigaudavau. Tuomet dar nežinojau, neįsivaizdavau, kas yra tapyba ar tapytojas. Augdama dažnai su tėvais lankydavau parodas. Būdama vienuolikos pirmą kartą pamačiau Antano Martinaičio darbus – apsiverkiau. Iki pat dabar atsimenu jo "Žydinčias alyvas". Tuo laiku perskaičiau visas Henri Perruchot knygas apie dailininkus. Galvodavau, kaip jie gyvena, ką kuria. Norėjau būti tokia, kaip jie.

Vis dėlto tėvai mane leido į privačias muzikos pamokas mokytis skambinti pianinu. Septynerius metus skambinau, man tai be galo patiko, o muzikos mokytoja drąsindavo sakydama, kad būtinai reikia groti, nes turiu puikius duomenis. Tačiau ši mokytoja padarė klaidą. Visuomet, pasimokius skambinti vieną ar kitą kūrinį, ji ruošdavo mane atsiskaityti. Ir vieną kartą mokytoja sako: "Pabandyk kūrinį nupiešti ar nutapyti." Tuomet ir suvokiau, kad tapyti man patinka labiau. Paprašiau tėvų, kad leistų mane į keturmetę dailės mokyklą, kur man dėstė: Laima Drazdauskaitė, Antanas Martinaitis, Edmundas Saladžius, Robertas Antinis jaunesnysis. Daugiau niekas man taip smarkiai nerūpėjo kaip tapyba.

S.K.: Vaikystėje aš taip pat muzikavau. Mano mama yra smuikininkė ir nuo pat mažų dienų mane žavėjo kūrybinis kelias. Metus lankiau smuiko pamokas. Nedaug išmokau, tačiau muzika paskatindavo panirti į apmąstymus. Pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame ne aprašydavau, o nupiešdavau tai, apie ką galvodavau, ko troškau. Tėtis irgi kūrė. Nors užsisklęsdavo ir nerodydavo savo darbų, tačiau žinojau, kad drožinėja.

A.V.: Aš taip pat turėjau dienoraštį, visas savo pajautas, jausmus aprašydavau. Gamtą stebėdavau, vėjo klausydavau, ieškodavau sąsajų su muzika.

– Koks buvo kelias į tapybą? Kodėl nusprendėte pasirinkti ją?

S.K.: Tapyba impulsyviam žmogui leidžia greitai pasakyti, ką jauti. Man patiko tas greitis, nes momentas kūryboje yra labai svarbus. Atrodė, kad per muziką nespėsiu visko išreikšti, o tapyba leido tai išsakyti greitai, tą pačią akimirką.

A.V.: Mes su Sandra artimos, nes ir man labai svarbus greitis. Tapyboje jis yra. Impulsyviai, greitai viską nutapai, o tada galvoji: pertapyti, kažką pakeisti ar pan.

– Ar, įstojusios mokytis tapybos, save identifikavote kaip dailininkes?

A.V.: Aš net pabaigusi galvodavau, ar aš jau dailininkė, ar dar ne. Dar ir dabar šis klausimas iškyla.

S.K.: Pritariu, kad dvejonė: esi tu dailininkas ar ne, amžina. Pradžioje buvo sunku savimi pasitikėti. Su kiekvienu paveikslu, galvojau, ar kažkas supras, ką norėjau pasakyti. O baigdama bakalauro studijas, iš streso ėmiau ir atsipalaidavau. Darbai buvo chuliganiški, drąsūs. Nustebinau save ir suvokiau, kad turiu šansų būti tapytoja.

A.V.: Kartais ir dabar pradedu dvejoti kurdama paveikslą, tačiau ateina mintis: mažiau galvok, tapyk, vėliau išsiaiškinsi. Juk tik tapant viskas išaiškėja.

S.K.: Visi mes turime emocijas, kaupiame patyrimus ir kai pasirenkame juos atskleisti tapyboje, norime, kad tai sujungtų ir žiūrovus, kad paveikslas nebūtų uždaras. Darbo vertė yra jo komunikavimas su žiūrovais. Dabar – pirmieji magistrantūros metai, atrodo, po truputį įeinu į stresinę būseną, kai vėl atsipalaiduosiu, ir nežinau, kas bus, bet, manau, magistro laipsnis bus naudingas.

– Kada abi susitikote?

A.V.: Mes susitikome, kai Sandrai ir jos grupės draugams dėsčiau antrame kurse. Vis nuvažiuodavome pas mane į dirbtuves Šančiuose, vėliau vykome atlikti praktikos.

Jei neri į paveikslą – turi nerti iki dugno, stačia galva, be jokių apsvarstymų.

S.K.: Antras kursas mums buvo atradimas. Atsimenu, likome keliese po paskaitos ir dėstytoja liepė prie sienos išdėlioti savo darbus, tada pasakė: "Ne įgūdžiai svarbiausia, matosi, kad širdis yra." Šis įvertinimas mane labai pastūmėjo į priekį.

A.V.: Ir dabar taip galvoju. Svarbiausia yra įtikėjimas, aistra. Jei neri į paveikslą – turi nerti iki dugno, stačia galva, be jokių apsvarstymų. Intelektualūs svarstymai taip pat svarbūs, tačiau jei eisi tik į saviraišką, emociją, gali nieko neatrasti, bet jei klausysi širdies, jos balsas nuves teisingai. Aš tik tuo tikiu. Tai kažkoks burtas, magija. Jei juo tiki, patiki ir kitas.

– Sandra, ką jums reiškia dėstytojos patarimai, pastebėjimai, buvimas šalia? Apskritai, kuo svarbus bręstančiam tapytojui yra žvilgsnis į jo kūrybą iš šalies?

S.K.: Jaunam žmogui labai svarbu turėti mokytoją, nes dar trūksta pasitikėjimo. Reikia postūmio iš žmogaus, kuris tavimi tikėtų ir kažką įžvelgtų tavo darbuose. Negana to, kad tu nori tą daryti. Kaip šeimoje reikia tėvų, taip ir kūryboje reikia žmogaus, kuris tavimi tikėtų.

A.V.: Ne tik jaunam žmogui reikia mokytojo. Ypač gerai gauti pastabų iš jauno žmogaus.

– O ką reiškia būti mokytoju?

A.V.: Niekada nenorėjau būti pedagoge. Yra tekę dirbti su vaikais vidurinėje mokykloje – man buvo sunku. Pradėjus dėstyti tapo smagu. Su studentais kalbamės apie svarbius, artimus dalykus – vyksta bendravimas.

– Ar, einant tapybos keliu, niekada nekilo abejonių? Nesinorėjo pasirinkti kito kelio?

S.K.: Abejonių nebuvo. Buvo momentų, kai norėjosi padaryti pauzę dėl asmeninių priežasčių. Bet atsisakyti tapybos – ne.

A.V.: Taip, kartais būna pauzės. Pagalvoju, ar ne per daug jau yra paveikslų sukurta. Pilnas pasaulis paveikslų, o aš juos dar dauginu ir dauginu. Dabartiniame gyvenime visko per daug: ir informacijos, ir daiktų, ir meno, ir t.t. Tai gal jau nieko nereikia? Reikia suarchyvuoti tai, kas jau yra. Bet kur save padėti? Kitas formas išbandyti? Jų nepakanka. Norisi materijos, dažo kvapo, tepimo, judesio, spalvos, šviesos.

S.K.: Norisi pasikalbėti per darbą.

A.V.: Nuo žmonių gali greitai pavargti, o tapydamas esi priverstas būti su savimi: nebebijai savęs, pradedi geriau pažinti. Paveikslas gali nepavykti, idėja nepasiteisinti, bet būtis įsiprasmina. O kam ją reikia prasminti, aš nežinau.

– Kai paveikslas nepavyksta – kaip tai išgyventi?

A.V.: Tai tikrumas, kai pabunda medžiotojo instinktai: galvoji, ką daryti, ką išbandyti. Prasideda pats įdomumas. Kartais ateina toks etapas, kai galvoji, kad viską gali padaryti: ir tą moki nutapyti, ir aną. Per valandą gali sukurti paveikslą, bet jei tai per lengvai pasiekta, norisi aiškintis giliau.

S.K.: Mane nepavykęs paveikslas išgąsdina, pradedu galvoti, ar aš savęs nebejaučiu, atitrūkau, nebeturiu pajautos su savimi. Kai tapai, atrodo, kad kažko nespėji suprasti, bet veiksmas vyksta, o kai darbas nepavyksta, klausi: kas vyko? Ar apskritai kažkas vyko? Ar čia aš viską sukūriau, nes norėjau tapyti?

– O kada paveikslas yra pavykęs?

A.V.: Lyg virtuozas gali techniškai nutapyti paveikslą, tačiau tai – viena, kita – giluminis paveikslo suvokimas: ar jis įtikina? Kokią tikrovę transliuoja? Kaip gali ją atverti žiūrovui, kad jis patikėtų jos buvimu?

S.K.: Pavykęs paveikslas nekelia klausimų. Stovi priešais drobę ir su paveikslu kalbiesi lyg su žmogumi. Jis įtraukia.

– Ar nebūna taip, kad vienas ar kitas paveikslas taip įtraukia, kad jo motyvai, spalvų sąskambiai atsikartoja kituose darbuose?

S.K.: Spalvos gali kartotis, nes jos sukuria jausmus, pratęsia vidinį pasakojimą.

A.V.: Galbūt kiekvienas tapytojas turi tam tikrą spalvinį kodą (savo spalvas, jų derinius), kurį atsineša iš prigimties.

S.K.: Spalvos išreiškia asmenybę. Realybėje man kartais sunku, nedrąsu atsiskleisti, o tapyboje aš net pykstu, kad nėra tokių ryškių spalvų, kokių man reikia.

A.V.: Realybėje negali taip laisvai elgtis, nes egzistuoja tam tikros normos, mandagumas, etiketas, o paveiksle gali daryti, ką nori.

– Kur semiatės jėgų, įkvėpimo? Kaip atrandate motyvus kūrybai?

Būna taip, kad nutapai paveikslą nematęs motyvo, o po kurio laiko jį atrandi realybėje.

A.V.: Mane domina nepačiuopiamas grynųjų formų pasaulis ir kas yra už šios, fizinės, plotmės. Įsivaizduoju, kad ateina kita šviesa, kitos formos, spalvos ir jos susijungia su šiuo pasauliu – atsiranda daug netikėtų dalykų. Tokia mano tapybos idėja. Kai pradedi apie šiuos dalykus galvoti, sąmonė atveda į tam tikrus motyvus, kuriuos atrandi realybėje.

S.K.: Galvoju, kad ir motyvas patraukia kūrėją, ne tik kūrėjas jį pasirenka. Tokią sąveiką gal galime pavadinti įkvėpimu.

A.V.: Būna taip, kad nutapai paveikslą nematęs motyvo, o po kurio laiko jį atrandi realybėje. Man taip yra buvę: buvo šiltas pavasaris, ore kabojo dulkės, o aš turėjau tuščią drobę ir norėjau perteikti tą pavasarinių dulkių jausmą, šiltą geltoną dangų. Galvojau, kaip tai perteikti paveiksle. Kilo mintis vaizduoti garažus, padangas, kaminus, iš kurių rūksta dūmai. Praėjo kelios savaitės ir man prisireikė taisyti automobilį. Nuvažiavau pas meistrą ir iš jo dirbtuvių man atsivėrė lygiai toks vaizdas, kokį nutapiau paveiksle.

– Ar būti tapytoju – perspektyvu?

A.V.: Priklauso nuo to, iš kokios pozicijos vertinsime. Jei iš visuomenės – tikriausiai, kad ne, nes apskritai menininkai nesusikuria gerovės, nepatogiai gyvena, jų galvos užimtos neaiškiomis idėjomis. Vis dėlto gyvenimas yra duotas save pažinti ir tobulėti – tai žmogaus perspektyva. Aš tikiu, kad šiuo mūsų buvimu niekas nepasibaigia. Vien stebėdamas gamtą visatos amžinybės ar Dievo buvimo gali pamatyti tiek daug. Tik šiais dalykais pasitikiu. Per tapybą pažįstu, suprantu save ir tobulėju.

S.K.: Kūrybinis kelias yra didelė perspektyva žmogaus dvasiai. Į nieką to nemainyčiau. Kai žmogus nori žengti toliau nei tuo metu yra savyje, jis imasi kažką kurti, nes kūrybinis žingsnis leidžia nueiti toliausiai.

A.V.: Kiekvieno menininko kūriniuose atsiskleidžia pasaulis. Pamatai, koks jis sudėtingas. Manau, kad tapytojo užduotis padėti kitiems žmonėms per kultūrą, per meno kūrinius atskleisti tikrovę. Nors kuo toliau, tuo ji neaiškesnė darosi.

– Siekis atskleisti tikrovę, atverti jos slėpinius – alina.

A.V.: Idėjinėje plotmėje kyla nuovargis, bet kartais pradedu jausti ir fizinį nuovargį. Neretai grįžtu iš dirbtuvės suvaikščiojusi 10 ir daugiau kilometrų. Tačiau geroji šio nuovargio pusė – pabuvimas kitoje plotmėje.

S.K.: Sutinku, šiek tiek alina. Kaip minėjau, kūryba yra žingsnis toliau, toks pseudojudėjimas vargina. Kai tu kažko sieki, nori kalbėti tiek su savimi, tiek su kitu, įvyksta dalies savęs atidavimas.

A.V.: O kam taip alintis?

S.K.: Niekada į galvą dar nešovė kitoks pasirinkimas.

A.V.: Aš kartais pagalvoju, o ką, bet tapybos, dar galėčiau daryti? Kad ir ką veikčiau, kiekvieną kartą žvilgsnis vis tiek gaudytų motyvus paveikslams. Kitaip jau nebus.

GALERIJA

  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
  • Skirtingos kartos, tapybos trauka ta pati
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS