Kultūros sklaida Lietuvos periferijoje yra ribota. Maži miesteliai, prieš keliasdešimt metų buvę ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai aktyvūs, dabar – ištuštėję. Jauni išvažiuoja studijuoti į didesnius miestus – ten ir lieka, vyresni atsiriboja nuo socialinio gyvenimo apjuosdama savo kiemus aukšta tvora.

"Per nedidelius miestelius, dabar sunykusius, praradusius kultūrinius kontekstus, racionaliausia yra tyrinėti Lietuvą nacionaline ir tautine prasmėmis", – sako menotyrininkas, tarpdisciplininis menininkas Justinas Kalinauskas.

Jo žodžiais, šalies periferija yra prieštaringa: kaimai nyksta, tačiau juose išlikę autentiški ženklai, procesai, kurių galbūt nebėra didmiesčiuose. "Tai nėra išdiskutuotini dalykai, labiau empiriškai patiriami, pajaučiami, dėl to menininkams, manau, įdomu lankytis mažuose miestuose", – sako menininkas, kalbintas prieš pat jo organizuotą kolektyvinę meninę akciją "Meeting Point" (liet. "Susitikimo vieta"), birželio 16-ąją vykusią Žagarėje. Pagrindinis akcijos tikslas – sukurti laikiną, efemerišką bendruomenę iš vietos gyventojų ir atvykusių menininkų.

– Kodėl meninės akcijos "Meeting Point" lokacijos vieta pasirinkote Šiaurės Lietuvoje esančią Žagarę? Kuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos miestelių?

– Tai daugiakultūris miestas, kuriame, be lietuvių, gyveno gausios romų, žydų, latvių bendruomenės. Pagrindinė Žagarės plėtojimosi raidos sąlyga buvo dvaro kultūra, išlikusi iki šiol. Per pastaruosius 70–80 metų miestelis labai susitraukė: iš tarpukariu čia buvusių 12 tūkst. gyventojų dabar liko apie 1 700. Žagarėje daug apleistų mūrinių pastatų, carinės architektūros. Senamiestis per karą labai nukentėjo. Jis nėra toks vientisas, koks buvo anksčiau. Bet apleistos erdvės kuria specifinį įspūdį: iš dalies miestelis yra gyvas, nes turi dvaro kultūrą, jame veikia mokyklos, bet kartu – pusiau apleistas.

Įspūdis kelia asociacijų su kariniu laikotarpiu, kai ne visi gyventojai buvo sugrįžę į miestus. Įdomu pažvelgti į Lietuvą per netipinį lietuvišką miestelį, kuris yra šalies paribys, o kultūrine ir žinomumo prasmėmis – užribis.

– Teigiate, kad miestelis turi du skirtingus veidus: senosios ir naujosios Žagarės, kuriuos formuoja atsiskyrusios vietos bendruomenės. Kaip manote, kas lemia bendruomeninių ryšių nykimą?

– Kaimas visuomet veikdavo kaip ekosistema, kurioje kaimynas be kaimyno negalėdavo išgyventi, nepasistatydavo namo be kitų pagalbos, nes nebuvo tiek darbo jėgos, žmogiškųjų resursų. Maži miesteliai plėsdavosi talkos principu. Dabar to nebėra, todėl miesteliai nebesivysto.

Atsirandusi priešprieša tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų, nes jaunesnė karta yra atviresnė, naudojasi internetu, todėl geba orientuotis informaciniame lauke, o vyresniosios kartos situacija yra panaši kaip ir visur kitur, lemia bendruomenės praradimą, nykstančius tarpusavio ryšius.

Žinoma, yra tokių vietų Lietuvoje, kur atkuriama arba įkuriama nauja pramonė, jaunieji verslininkai sugalvoja verslo planus, kurie atitiktų vietos interesus, tačiau tokių miestelių nedaug.

– Projektu siekėte suformuoti laikiną bendruomenę iš vietos gyventojų ir atvykusių menininkų. Kiek įvykusi meninė akcija yra skirta miesteliui, kiek aktuali patiems menininkams?

– Lengva pasiklysti atvykus į svetimą teritoriją. Vietos žmonės gyvena kitokiomis ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis nei kūrėjai iš didesnių miestų. Jie atveža neįprastus to miestelio bendruomenei procesus, meninius reiškinius, objektus ir išvažiuoja – tuo viskas pasibaigia.

Šią situaciją galėčiau sulyginti su europiečių kelionėmis į Afrikos ar Indijos kaimelius, kur šokoladukų ar higienos priemonių dalijimas panašėja į hierarchinį įsitvirtinimą, norą pasirodyti esant ekonomiškai, socialiai, kultūriškai aukštesnėje pakopoje, atvežant vietiniams mažiau įprastą produktą ar gaminį. Nežinau, ar to įmanoma išvengti.

Akcija "Meeting Point" – refleksija, aktas suprasti miestelio istorinius, kultūrinius kontektus, bandymas į miestelį pažiūrėti neutraliai, spontaniškai užmezgant ryšį su vietos gyventojais, stengiantis atrasti senosios ir naujosios Žagarės ryšį, dialektą.

– Žagarė, kaip ir kiti maži Lietuvos miesteliai, tampa šalies paribiu. Kaip manote, kokia yra pagrindinė sąlyga miesteliams nesunykti?

– Nesvarbu, kiek miestelis turi gyventojų, svarbu, kas tuose miesteliuose yra vietinių aktyvistų. Į tokius žmones verta investuoti visus resursus. Žvelgiant į skirtingas amžiaus grupes, sudarančias miestelio bendruomenę, išryškėja, kad jaunimas miesteliuose yra prarastas. Jie neprarasti socialine prasme, tačiau išvažiavę mokytis į kitą miestą nebegrįžta. Kodėl gi jiems grįžti, jei tame miestelyje nėra jokios pasiūlos, atitinkančios jų interesus?

Tokių procesų neįmanoma sustabdyti. Reikėtų galvoti apie tai, ar įmanoma paskui grįžti į tuos miestelius ir kažką juose daryti, kurti, kad turima informacinė pasiūla, pažintas kultūrinis laukas, praplėstų esantįjį mažame mieste. Nesvarbu, tai menas ar kultūra plačiąja prasme, verslas ar ekonomika – visur trūksta žmonių, kurie pasiryžtų atvykti į mažus miestelius ir inicijuotų įvairius procesus. Vienitelis būdas miesteliams išlikti yra turėti aktyvistų grupes, kurios juos skatintų išsilaikyti per įvairias veiklas.

– Informacija apie jūsų rengtą meninę akciją nebuvo platinama viešuosiuose informaciniuose šaltiniuose. Kodėl?

– Norėtųsi, kad meniniai procesai priartėtų prie socialinės erdvės. Viešoji komunikacija (reklama, rinkodara) kuria atskirtį tarp renginio ir jo auditorijos. Kuo renginys labiau reklamuojamas, viešinamas, tuo labiau auditorija atskiriama nuo viso vyksmo. Kadangi pagrindinis projekto tikslas – suburti bendruomenę, projekto logotipe reklamavome ne patį renginį, o susitikimo tašką ("Meeting Point River"), kur kvietėme žmones susiburti.

– Ar nekilo dvejonių, kad, atsisakydami aktyvaus akcijos viešinimo, galėjote sulaukti mažo vietos gyventojų dėmesio?

– Svarbu ne tai, kiek žmonių susirinko: svarbu, kaip patys menininkai norėjo įsilieti ir įsiliejo į procesą, ar jie atsiskleidė komunikaciniams aktams su vietos bendruomene, ar bendruomenė juos įsileido. Mano pozicija – buvimas tiek kūrybiniame, tiek filosofiniame procese, mąstant, kas yra kultūra, kas yra menas, kas yra bendruomenė, kas vieša, kas privatu, kokia yra meninės veiklos prasmė, ar ji yra tik menininkų privilegija, ar tai gali būti suvokiama platesne, bendresne prasme.

– "Meeting Point" nėra vienintelis jūsų kuruojamas projektas, skatinantis periferinių miestų bendruomenes aktyviau veikti savo aplinkoje.

– Rugpjūtį vyks architektės Rasos Chmieliauskaitės ir mano kuruojamas projektas "Keliaujančios architektūros dirbtuvės". Tai trečius metus iš eilės vykstantis projektas, kurio metu lankomi maži Lietuvos miesteliai, galbūt net neturintys bibliotekų ar kultūros centrų, kuriuose stinga kultūrinių procesų.

Prasidėjus projektui, 2013-aisiais, su statybinių medžiagų, įrankių ir priemonių pilnu autobusiuku buvo apkeliauta šešiolika Lietuvos miestelių, kiekviename pasiliekant tris ar keturias dienas. Šiais metais aš ir R.Chmieliauskaitė nusprendėme sumažinti miestelių, kuriuos aplankysime, skaičių – jų bus penki, tačiau kiekviename praleisime apie penkias dienas. Keliaujančią komandą sudarys ne tik architektai, bet ir menininkai, dirbantys viešosiose erdvėse (gatvės dailininkai, šviesos instaliacijų kūrėjai, grafikai, garsinių elementų konstruotojai ir kt.).

– Kokių tikslų siekiate projektu "Keliaujančios architektūros dirbtuvės"?

– Supažindinti vaikus, jaunimą su jų aplinka, suteikti įrankius, priemones, kad jie savarankiškai gebėtų tą aplinką kurti, puoselėti. Daugelis miestelių yra apsileidę. Nekalbu apie tuos miestelius, kurie rado naują identitetą: Rokiškis, Anykščiai, Dusetos, sugebėję pritraukti turizmą, atrasti naujas funkcijas, kalbu apie tuos, kurie kažkada buvo ekosistemos – sau gamino, patys vartojo, vyko kultūriniai procesai, o dabar visa tai yra sugriuvę.

– Vyrauja nuomonė, kad viešąja erdve, jos priežiūra rūpinasi specialistai.

– Viešoji erdvė priklauso visiems, nepaisant to, kad architektai ar urbanistai neretai savinasi ją, mano galintys kontroliuoti. Vaikams, jaunimui ir visoms miestelių bendruomenėms bus stengiamasi parodyti, kad kurti savo aplinką, ją prižiūrėti ir tvarkyti nereikia daug žmogiškųjų resursų, materialinių išteklių. Bendruomeniniai ryšiai sunyko, pakito mąstymas tarp to, kas yra vieša, ir to, kas privatu, kuris tiesiogiai pasireiškia per tai, kad mes viešosios erdvės nelaikome savo nuosavybe, mes ją laikome tiesiog niekieno, o kadangi ji yra niekieno – ją galima griauti, prišnerkšti, atiduoti kažkam kitam. Viešąja erdve nebesirūpiname. Prisiimame atsakomybę tik už intymią savo erdvę – namus, visa kita, kas yra už namų slenksčio, – niekieno.

– Kuo svarbūs tokie projektai ne tik miesteliams, kuriuose jie vyksta, bet bendrame Lietuvos kontekste?

– Tokie projektai yra būtini, nes jei bus liautąsi kalbėti apie mažus miestelius, jų neišvengiamai laukia žlugimas. Mūsų valstybėje nėra aktyvios socialinės politikos, todėl reikia viską, kiek įmanoma, perimti į savo rankas.