Rašytojų sąjungos leidyklos knygų lentynoje neseniai atsirado kaunietės poetės, aktorės Daivos Čepauskaitės pjesių knyga "Aš tave užmiršiu".

"Esminė knygos idėja – užmarštis kaip gyvenimo būdas ar pasirinkta pozicija", – akcentuodama knygai pavadinimą paskolinusio kūrinio svarbą sako pati autorė. Pokalbis su ja – apie kūrybos ir gyvenimo akcentus.

– Naujausia jūsų knyga "Aš tave užmiršau" – pjesių. Ir nors tikrai žinau, kad jūsų skaitytojas labai laukia poezijos, vis dėlto pjesės jo nestebina, nes jau seniai žinoma ir dramaturginė (kaip, beje, ir aktorinė) jūsų kūrybos pusė. Knygoje pirmosios pjesės "Pupos" pabaigoje parašyta ir jos sukūrimo data – 2002-ieji (laikas, kai ir po nemažai savų eilėraščių užrašydavote tuos pačius metus...). Vis dėlto susipažinti su jūsų dramaturgija, regis, nebuvo galimybių: tiesiog nebuvo kaip perskaityti. Ar tai ir paskatino išleisti pjesių rinkinį ir kokios pjesės sugulė į knygą, kaip jos gimė?

– Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad su mano pjesėmis nebuvo galimybės susipažinti. Visos jos buvo pastatytos ir kažkiek pagyveno vienoje ar kitoje scenoje. Tačiau spektaklis turi savo galiojimo laiką, anksčiau ar vėliau jis nustojamas vaidinti, ir kartu su aktoriais nuo scenos nulipa ir pjesė. Tada atrodo, kad ji lyg ir nebeegzistuoja, t.y. ji tyliai tūno kompiuterio failuose, graužiama elektroninių virusų, patvirtindama visiems žinomą tiesą – Lietuvoje dramaturgijos nėra. Nesiruošiu su šia tiesa ginčytis, nei ją griauti, bet kadangi gana dažnai sulaukdavau klausimo, kur galima paskaityti mano pjeses, sutikau su Rašytojų sąjungos leidyklos pasiūlymu leisti knygą.

Knygoje yra trys pjesės, visos turi skirtingas gimimo istorijas. Apie ką jos? Jeigu dabar papasakosiu, tai niekas knygos nebeskaitys. Turbūt turiu papasakoti taip, kad suintriguočiau. Pamėginsiu. "Pupos" gimė iš tosto. Jau nepamenu, kokiame baliuje režisierius Vytautas Balsys sakė tostą ir papasakojo apie vokiečių spaudoje perskaitytą straipsnelį apie du senukus, užstrigusius savo namo lifte. Taip gimė mintis parašyti pjesę apie du žmones, kurie nugyvena gyvenimą kartu ir nustoja matyti bei girdėti vienas kitą arba tiesiog vienas kitą užmiršta. Antroji pjesė "Musė" gimė iš tarpuvartės, kurioje kartą pamačiau mergaitę vaiko veidu ir prostitutės laikysena. Taip gimė pjesė apie paauglę, išsitatuiravusią ant užpakalio musę ir už eurą duodančią ją paliesti. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie žmogaus kainą. Ir apie tai, kad, gyvendami sočiai ir laimingai, mes užmirštame egzistuojant tarpuvartes. Ir trečioji pjesė "Aš tave užmiršau" mane ištiko kaip meilė arba kaip liga, kaip suvokimas, kad supratau kažką labai svarbaus. Ji gimė iš didelio noro papasakoti apie tai, kas skaudu ir ką mes vis dar atkakliai stengiamės užmiršti, – apie žydų likimą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Taip susidėliojo ir esminė knygos idėja – užmarštis kaip gyvenimo būdas ar pasirinkta pozicija.

– Pirmoji pjesė "Pupos" anuomet pelnė pirmą vietą radijo dramaturgijos konkurse, archyvuose, manau, galima jos pasiklausyti (beje, ją suvaidino Kauno dramos teatro aktoriai, jau išėję anapilin – Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius), antroji irgi turėtų būti radijo archyvuose, taip pat ją Marijampolės teatre režisavo Viktoras Šinkariukas, trečioji "Aš tave užmiršau" – tai Kamerinio teatro spektaklis "Diena ir naktis" (režisierius Stanislovas Rubinovas). Ar įmanomas toks klausimas: kuri pjesė jums svarbiausia, brangiausia, sunkiausia buvo rašyti?

– Be abejonės, man svarbiausia yra trečioji. Todėl, kad ji pareikalavo ne tik daugiausia pasiruošimo, darbo, energijos, bet ir asmeninės pozicijos. Galima rašyti įvairiomis temomis, gvildenti įvairias problemas, tačiau yra temų, kurių geriau neliesti, jei neturi žmogiškosios pozicijos. Ši tema man leido pasijusti ir brandžiu žmogumi, ir visaverčiu šalies piliečiu. Be to, šis kūrinys man dar brangus ir dėl to, kad jis gimė iš ilgų ir įdomių pokalbių su šviesaus atminimo režisieriumi bei ilgamečiu Kauno kamerinio teatro vadovu S.Rubinovu.

– Knygos metrikoje nurodyta redaktorė Eglė Bielskytė? Kaip sekėsi dirbti ir apskritai, kiek svarbus autoriui redaktorius, paprastai liekantis tamsiame šešėlyje?

– Apie tokią redaktorę kaip E.Bielskytė galėjau tik svajoti, o dabar galiu ir palinkėti bet kuriam autoriui (žinoma, ne tam, kuris pats viską žino geriausiai). Man, neturinčiai filologo išsilavinimo, darbas su E.Bielskyte buvo kaip kvalifikacijos kėlimo kursai, meistriškumo pamokos ir profesinių įgūdžių tobulinimo dirbtuvės. Leidžiant knygą, dažnai svarbu ne tik pačios kalbos redagavimas, kur su taisyklėmis nepasiginčysi, bet ir galimybė tiesiog pasitarti su literatūros profesionalu. Tokią galimybę aš tikrai turėjau. Ji nuolat budėjo viso knygos gimimo metu lyg kantri, tvirta ir profesionali pribuvėja. Ji buvo mano dešinioji ranka, periferinis regėjimas ir atsarginės smegenys.

– Paskutinės pjesės parašymo data – 2011 m. Galbūt jau baigiama ar baigta nauja pjesė ir, regis, dramaturginė jūsų kūryba prasidėjo nuo kūrinių vaikams? Kiek, kokiems teatrams jų sukurta? Beje, dienos šviesą, atrodo, netrukus išvys knyga vaikams? Pjesių ar eilėraščių?

– Dabar baigiu sudėtingą pjesę vaikams. Kartkartėmis beklaidžiodama interneto žiniasklaidos džiunglėse vis aptinku straipsnių su statistiniais duomenimis, rodančiais, kad Lietuvoje gyvena nelaimingiausi vaikai Europoje. Pradėjau gilintis, kodėl taip yra, ir sumaniau apie tai parašyti. Tai nebus pasaka, tai bus sudėtingos ir skaudžios realybės atgarsiai. O kiek tų pjesių vaikams buvo sukurta, neprisimenu, reikėtų paskaičiuoti, bet kam tie skaičiai įdomūs. Kai kurios šiuo metu rodomos Šiaulių, Klaipėdos, Kauno teatruose. O apie poezijos knygą vaikams galiu pasakyti, kad procesas vyksta, o kuo jis baigsis, dar nežinau. Berašydama pastebėjau, kad vaikus gana stipriai traukia siaubo žanras, net dailiąsias lėles barbes pakeitė visokio žalio plauko monstrės. Toptelėjo mintis – o gal pamėginti vaikams parašyti siaubo poezijos? Va taip ir smaginuosi...

– Būsiu užmėtyta akmenimis, tiksliau – išplakta piktų komentarų, kad kalbindama D.Čepauskaitę neklausiu jos apie poeziją.

– Vieną kitą parašau, bet tiek mažai, kad nesijaučiu turinti teisę teigti, kad rašau eilėraščius. Kodėl tiek mažai? Po išsamios ir kruopščios savo kūrybinės būsenos analizės ir sielos studijos padariau tokias teorines išvadas apie poezijos nerašymo priežastis: 1. Poezijos rašymas yra Dievo dovana, kurią Dievas kartais atsiima. 2. Kažkada suformulavau, kad panašiai kaip vanduo, įkaitęs iki virimo temperatūros, virsta garais, taip įkaitusi siela užverda ir virsta poezija. Išvada – jei visą laiką garuotum, iš tavęs teliktų tik dantys ir akiniai, todėl kartais reikia užsiimti ir kita veikla. 3. Poezijos rašymas yra jaunystės prerogatyva, ir aš turiu pripažinti, kad ši tiesiog praeina. 4.Gaila medžio, kurį reikės nukirsti, kad pagamintų popieriaus mano poezijos knygai. 5. Karvė mirė, tegyvuoja karvė.