Kai suprato, jog po pigių skrydžių bilietų medžioklės teks krautis kuprines į Balį, klaipėdietė Loreta Tallat-Kelpšienė itin netryško entuziazmu. Regis, kokių dar intrigų gali pateikti ši turistų skersai išilgai ištyrinėta Indonezijos sala? Tačiau, kaip prisipažino keliautoja, jau pirmąją dieną Balis sugebėjo pralaužti skeptiškumo šarvą.

Azijos šalių estetai

"Jei žmogui reikia ne kažkokių stiprių fizinių pojūčių, o relaksacijos su tam tikra fizine veikla, tai yra absoliučiai tobulas pasirinkimas", – apibendrino pašnekovė.

Anot Loretos, lankantis Balio saloje negali likti abejingas nuoširdžiam vietinių gyventojų religingumui, kuris yra tiesiog jų savastis, gyvenimo būdas.

"Apie 90 proc. Indonezijos gyventojų – musulmonai, tačiau Balis išsiskiria hinduizmo atstovų koncentracija. Jų religingumas be galo sužavėjo. Baliečiai nuoširdžiai lanko savo šventyklas, jas yra įsirengę ir būstuose. Įvairiems religiniams reliktams skiriama daugiau nei pusė namų erdvės. Savo religinį gyvenimą jie pradeda nuo šeštos ryto ir visą dieną laikosi tam tikrų ritualų. Beje, Indijos hinduistai nepasižymi tvarka ir švara, tuo metu Balyje jie labai rūpinasi savo aplinkos puoselėjimu, nuo pat ankstyvo ryto šlavinėjasi, vaikšto su tais savo smilkaliukais, žiedlapiais, gėlėmis – jomis nukamšytos visos gatvės, sankryžos", – šyptelėjo keliautoja.

Klaipėdietės akimis, baliečiai iš kitų Azijos kraštų gyventojų išsiskiria ypatingu estetikos pojūčiu.

"Labai išieškota architektūra, itin daug dėmesio skiriama detalėms, dekoratyvumui. Drožinėtos durys jau savaime yra nepaprasto grožio, bet to neužtenka – jos dar ir ištapytos tradicinėmis balietiškomis spalvomis. Čia viskas taip gražu ir dekoratyvu, kad pirmomis dienomis, kol apsipratome, vos neišsinarinome akių, – juokėsi pašnekovė. – Beje, Balyje reglamentuota, kad nauja statyba turi būti tradicinio pobūdžio, tad moderniosios architektūros čia išties ne per daugiausia, tiek kalbant apie privačius, tiek viešuosius pastatus."

Rojuje irgi lyja

Aktyvus turistinis sezonas, pasak Loretos, Balyje tęsiasi maždaug nuo gegužės iki rugpjūčio. Tad vasarį po salą kartu su bičiule keliavusiai klaipėdietei teko lepintis ne tik 28–35 laipsnių karščiu bei saule, bet ir patirti lietaus krikštą.

Atvykusios į Balio sostine vadinamą Denpasarą bendražygės toliau leidosi į pietus, kur kelias dienas buvo prognozuojama saulė.

"Nors kelionės metu orientavomės pagal orų žemėlapį, žinoma, lietaus išvengti nepavyko. Tačiau kai laikosi daugiau nei 30 laipsnių karštis, lietus tampa tokiu sąlyginiu dalyku. Užsimeti lietpaltį, įsispiri į gumines šlepetes, ir viskas gerai. Tiesiog visada turi būti nusiteikęs, jog jei šią akimirką šviečia saulė, kitą jau gali lyti. Be to, visuose viešbutukuose, kavinės rasi skėčių, kuriais prireikus gali pasinaudoti. Apskritai požiūris į turistus čia ypač pagarbus, draugiškas ir geranoriškas. Kita vertus, iš turizmo Balyje verčiasi daugelis šeimų – čia nėra nei pramonės, nei stiprios laivybos, nes aplinkui driekiasi koraliniai rifai. Tiesa, saloje auginami bananai, ryžiai, Balis itin didžiuojasi savo arabikos kava ir puikaus skonio šokoladu. Tačiau tai nėra kažkokie unikalūs dalykai, kavos pupelės ar ryžiai auginami ir kitose šalyse", – kalbėjo Loreta.

Nesideri – pats kaltas

Balyje keliautojos išbandė ir viešbučių, ir turistų apgyvendinimu besiverčiančių šeimų siūlomas paslaugas.

"Kadangi norėjome atsipūsti po 14 valandų skrydžio, pradžiai pasirinkome kiek prabangesnį viešbutėlį ant jūros kranto, vėliau rinkomės ekonominės klasės apgyvendinimą ir tai, žinoma, padėjo keliauti taupiau. Faktiškai visi viešbučiai – nesvarbu, ar jie bus aukštos kategorijos, ar kalbėsime apie ekonominį variantą – turi baseiną, o kainos skiriasi ženkliai. Tačiau apskritai Balyje nėra brangu. Tik kiek daugiau išleidome vos atvažiavusios, iki perpratome tenykštę sistemą. Nes tu pats turi siūlyti kainą. O jei sumoki tiek, kiek tau pasako – pats kaltas. Reikia derėtis. Ir net daugiau nei per pusę", – patarė pašnekovė.

Nors Balis nėra didelis – salos ilgis siekia 153, o plotis 112 km – keliauninkės apsistojo ties pietine ir vakarine jos dalimis.

"Pagal balinėtojų rekomendacijas vienai dienai nusisamdėme gidą. Tačiau tenka pripažinti, jog ta diena buvo turbūt pati nuobodžiausia. Vietos gidams, matyt, atrodo, kad žmones būtinai reikia vežti į turistines vietas. Antai mus vežė į amatų miestelį, kur pristatoma tradicinė batika, kuria jie nepaprastai didžiuojasi. Mūsų akimis, ji kažkuo ypatingu nesiskiria nuo kitų batikų, o kainos – nesvietiškos. Labai norėjome nuvykti prie Agungo, bet mus nuvežė į kažkokį bufetą su vaizdu į jį, tad tokia ir buvo mūsų pažintis su šiuo garsiuoju Balio ugnikalniu – pro bufeto langą", – prisiminusi "turiningą" ekskursijų dieną kvatojo keliautoja.

Sunkiai suvirškinamas reginys

Loreta išskyrė du dalykus, palikusius bene didžiausią įspūdį Balyje.

"Šventyklos ar tos vietos, kurios vienaip ar kitaip susijusios su dvasingumu, yra tikra atgaiva. Ten atsigauna ir siela, ir kūnas, nes tos vietos tikrai turi ypatingą aurą, energiją", – patyrė klaipėdietė.

Be abejonės, retas lieka abejingas Balio gamtos grožiui – atvykėlius vilioja nuostabūs smaragdinių bangų skalaujami laukiniai paplūdimiai, klifai, ūksmingi miškai, išvešėję samanomis ir lianomis, egzotiška gyvūnija.

"Pirmą kartą išbandėme raftingą – patyrėme ir nerealių įspūdžių, ir daug ką pamatėme. Plaukimo metu galėjome grožėtis tiek kriokliais, tiek džiunglėmis, tiek įvairiais paukščiais bei gyvūnais", – pasakojo pašnekovė.

Ubude, kuris įvardijamas Balio kultūrinio turizmo vieta, klaipėdietės nepraleido progos apsilankyti tradicinių šokių spektaklyje. Apie dviejų valandų pasirodymas vyko karaliaus rūmuose.

"Begalybė garsų, triukšmo, spalvų – tie jų tradiciniai šokiai išties "tiršti" ir europiečių smegenims ganėtinai sunkiai suvirškinami, – juokėsi Loreta. – Ne mažiau stebino ir tai, kad pasirodymo metu nuolat migruodavo prekeiviai, siūlantys atsigaivinti alumi ar gaiviaisiais gėrimais. Pardavimai aktyviai vyksta visur – pradedant tualetu ir baigiant teatru. Visiškas nesibaigiantis turgus. Nepaisant to, visa tai vis tiek vyksta neįkyriai. Labiausiai juos žeidžia abejingumas ir ignoravimas, o ne tai, jog kažko neperki. Todėl jei ir nieko nesiruoši pirkti, dera nusišypsoti ir padėkoti."

Kaip ir kiti, pabuvoję Ubude, Loreta taip pat būtinai rekomenduoja apsilankyti įstabiajame Beždžionių miške bei pasigrožėti ryžių terasų slėniais.

Be įsipareigojimų ir normatyvų

Nedidelėje įlankoje įsikūrusiame miestelyje Padangbai bičiulės išbandė dar vieną atrakciją – paviršinį nardymą. Anot pašnekovės, labai patogu tai, kad nereikia niekur toli plaukti – koraliniai rifai driekiasi nuo kranto.

Tiesa, kelionės finalui pasirinktoje Kutoje lietuvės išvydo ir visiškai kitą Balio veidą.

"Tai tarsi Palangos J.Basanavičiaus gatvės analogas. Bet jei reikia naktinio gyvenimo – tai puikus variantas: restoranai, klubai, intymias paslaugas siūlančios mergaitės ir berniukai", – šyptelėjo pašnekovė.

Dvi su puse savaites, įskaitant skrydžius, trukusi kelionė, pasak Loretos, buvo smagi improvizacija – kiek laiko praleis vienoje ar kitoje vietoje, diktavo aplinkybės ir keliautojų nuotaika.

"Be abejo, turėjome tam tikrą planą, ką norėtume nuveikti ir pamatyti Balyje. Tačiau, manau, labai gerai, kai tas planas nėra labai griežtas ir gali improvizuoti. Kai nesi priverstas vykdyti kažkokius normatyvus, gali visiškai atsipalaiduoti ir mėgautis kelione. Balis leidžia neskubėti", – įvertino keliautoja.

Loreta prisipažino, jog yra nedaug vietų, į kurias norėtų sugrįžti dar kartą, ir Balis – viena jų.

"Čia labai gražu, nebrangu ir saugu. Čia gali ilsėtis tiek pasyviai, tiek pakankamai aktyviai. Turbūt vienintelis minusas – labai ilgas ir varginantis skrydis. O jei sugrįžčiau į Balį, norėtųsi apvažiuoti visą salą ir apžiūrėti neturistines jos vietas. Manau, ten lauktų daug įdomių atradimų", – neabejoja pašnekovė.