IŠ BANDITŲ GRUPUOTĖS IR TAMSOS – Į ŠVIESĄ IR TARNYSTĘ DIEVUI

"Mane daugelis pažinojo kaip piktą, egoistišką, baimę keliantį banditą. Buvau grupuotės narys, o jis, tas žmogus, manyje įžvelgė menininką", – dvasiniu keliu einantis Vaishnava Seva Das, tuomet dar nusikaltėlis Vaidas, su gatvėje sutiktu vaišnavu prakalbėjo dvi valandas.

Buvo daug tamsos

"Labas, dėde!" – vos įžengus į vaišnavų namus Kelmės rajone,  apsikabino Vaishnava Seva Das ir jo žmonos Yasoda Priti Devi Das dukrelė – beveik ketverių metukų Tulasi Priya. Mergytė švytėjo.

Vaishnava Seva, kurio vardas kitados buvo Vaidas, ir jo žmonos Yasoda Priti Devi namai dvelkia ramybe ir jaukumu. Nedidelis altorius, šventųjų paveikslai, smilkalų kvapas ir tyliai skambančios mantros.

Čia pat, ant virvių kabančiame lopšyje, suposi kelių mėnesių sūnelis Giridharis.

43 metų vyro gyvenimas nuo 1998 m. pasikeitė kardinaliai. Kėlęs baimę ir pats bijojęs kitų vyras atrado Krišną ir jau beveik 20 metų žengia dvasingumo keliu.

"Manyje buvo daug tamsos. Vagystės, narkotikai, plėšimai. Keli kartai – kalėjime. Ačiū Dievui, nieko nenužudžiau, nors kai tapau grupuotės nariu, tai galėjo įvykti bet kurią dieną", – ragindamas vaišintis arbata ir vaisiais nuoširdžiai savo gyvenimo istorija dalijosi juodbruvas vyras.

Labai dorą ir sąžiningą tėvą bei kantrią ir itin mylinčią mamą turintis Vaidas klystkeliais pasuko jaunystėje, kai dar gyveno darbininkų rajone Naujininkų gatvėje Vilniuje.

"Trūko kantrybės mokytis, norėjau būti visatos centras, buvau didelis egoistas. Dėmesio daugiausia sulaukiame padarę kažką blogai", – pasakojo jis.

"Turime žinių, galimybių, bet labai sunkiai keičiame savo gyvenimo būdą, todėl daug kas labai svarbu jau nuo vaikystės, – Vaishnava Seva Das nekart analizavo savo gyvenimą. – Labai atsakingai auginame vaikus, jiems reikia itin daug dėmesio. Kitaip tai atsilieps vėliau viena ar kita forma. Savo vaikams noriu būti geras pavyzdys darbais. O užaugę jie patys pasirinks savo gyvenimo kelią."

Praeities šešėliai – atgrasūs

"Savo norus mes dedame ant aukuro ir valomės. Kas mes esame? Dievo tarnai. Tik tarnystė kai kuriems skamba kaip vergystė, – šyptelėjo Dievo tarnų tarnas – taip verčiamas dvasinis jo vardas Vaishnava Seva Das. – Laimės našta – ne vergystė. Ji neša pasitenkinimą, džiaugsmą ir meilę. Įsimylėję mes atliekame žygdarbius, o mūsų siela sukurta tenkinti Viešpatį. Ir per meilės mainus pajusime pilnatvę."

Tamsa? Prie jos Vaidas prisilietė norėdamas gyventi ne pagal galimybes, patenkinti ego, nors gyveno vidutinio socialinio sluoksnio šeimoje.

"Kartais reikėdavo sviestą taupyti, stovėjome ir ilgose eilėse – pamenate sovietmetį? – šyptelėjo vyras. – 1990-ieji. Traukėsi sovietmetis. Reketas, vagystės. Ir nors tėvai buvo labai sąžiningi, man atrodė, kad vagia visi. Tiesa, kituose matome tai, kas glūdi mumyse."

Inžinieriumi, kaip tėvai norėjo, ir kulinaru, kaip svajojo pats, Vaidas netapo.

Tiesa, bendruomenės nariams valgyti ir prasadą – sąmoningai Dievui aukojamą maistą dabar gaminantis vyras įgyvendino šią savo svajonę.

"Bet praeityje padariau daug negerų dalykų, – atsiduso skanius pietus pagaminęs vyras. – Ir kai vos nepakėliau rankos prieš tėvą, šis tik nuleido galvą ir sako: nekariausiu su tavimi. Tu dabar suaugęs."

Į bažnyčią – su močiute

Ką pasėsi, tą ir pjausi, kaip šauksi, taip atsilieps, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Vaišnavas kartoja liaudies posakius ir neslepia, kad ne po vienų metų gatvėje, apleidęs mokslus, jis netrukus sulaukė, ką pasėjo, kaip šaukė ir pasiklojo.

"Buvo visko. Bet Dievas išgelbėjo mane nuo žmogžudystės. Atėjo laikas, kai norėjau bėgti nuo realybės, purvo, kurį mačiau savyje, – atviravo Vaishnava Seva Das. – Kodėl ėjau tuo keliu? Ieškojau stiprių asmenybių. Banditų bijojo, savotiškai gerbė, nors priėjęs arčiau suvokiau, kad jie taip pat gyvena nuolat jausdami baimę."

Vyras neslapukavo: pernelyg daug norėjo dėmesio, jį valdė ego, kuris kuždėjo, kad, nepaisant sąžinės graužimo, jis yra geras žmogus.

"Sąžinę graužia vagystės, o save teisinu, – iš savęs juokėsi vyras. – Važiuoju su draugu, sakau, kad mes vis dėlto negerai darome: vagiame, kažkam sukeliame šoką, skausmą, o jis ramina: neišgyvenk, mes Dievo pirštas, jis mus nusiunčia ten, kur turime būti. Taip mes teisinome save."

Nuo vaikystės kartais močiutės vestas į bažnyčią, Vaidas ir vėliau Dievo namuose retsykiais apsilankydavo.

"Ir nors paaugliui atsibosdavo sėdėti, išėjęs iš bažnyčios jausdavau palengvėjimą, apsivalymą, – gurkštelėjęs arbatos tęsė vaišnavas. – Tačiau žengiant tamsos keliu, net saulėtą dieną nemačiau džiaugsmo, o regėjau tamsą, pyktį. Degradavau."

Mamos meilė ir našta

"Viešpatie, padėk man, pats nesusitvarkysiu... – labai nuoširdžiai Dievo pagalbos prašė Vaidas, kuris, dabar jau žino, kaip veikia šis mechanizmas. – Prašai – tau padeda, sulauki malonės. Bet, pradėjus įgyvendinti norą, tave pradeda spausti pasaulis. Tai ir yra malonė, nes tave spaudžia tol, kol negrąžinamas tikrasis dvasinis identitetas. Po to spaudimo jau nėra. Tik gyvenimas, kupinas žinojimo ir palaimos."

Laikinojo sulaikymo kamera, kalėjimas – vietos, kur yra laiko pamąstyti.

"Viskas pasitraukė, kai prisiekiau Dievui gyventi dorai, sąžiningai, – prisipažino vaišnavas. – Įtakos turėjo ir mama – tokios su žiburiu reikia paieškoti. Nors visos mamos turbūt tokios."

Vaido mama nuėjo kryžiaus kelius. Jis nekart su ašaromis akyse galvojo, kaip jo mama perka maistą, būtiniausius daiktus ir išlipusi iš traukinio, dar tris kilometrus pėsčiomis iki kalėjimo tempia 20 kg būtiniausių produktų ir nepasveriamo skausmo naštą.

"Ir turi žemintis, prašyti, kad viską perduotų. Oi, mama, mama, – lingavo galva vaišnavas. – Ji sakydavo, kad ją pavėžėjo Dievas. Meldžiausi: viešpatie, nenoriu suteikti skausmo mamai. Padėk man."

Kaip jis tapo vaišnavu? Kodėl ne krikščioniu?

Jį palaikė ir įkvėpdavo bažnyčios chore giedojusi sesers draugė. Dėl Dievo egzistavimo jam nekilo jokių abejonių. Tačiau širdyje kažko trūko. Ir kai kilo mintis apie kunigystę, atstumdavo žinios apie kai kurios būsimus kunigus, kurie lankydavosi netoli įkurtame moterų bendrabutyje.

"Arba kalbu su kunigu ir matau ant piršto blykčiojantį didelį auksinį žiedą, – kalbėjo vyras. – Kam jam turtai, auksas? Dievo tarnui? Jėzus buvo labai paprastas."

Banditą pavadino menininku

Kartą išėjęs iš Arkikatedros, kur melsdamasis prašė parodyti tikrą dvasinį kelią, vieną 1998 m. dieną prie Centrinio pašto jis sutiko vaišnavą (kitaip vadinamą krišnaitą), nešiną knygomis.

"Ne, ne, su sektantais nebendrauju!" – užkalbintas mostelėjo ranka tuomet dar nusikaltėlių grupuotės narys. O sutiktasis paklausė: "Jūs – menininkas?"

"Ir pažvelgė į mane, – prisiminė pašnekovas. – Pilnas tyrumo. Atrodė, kad jame groja muzika. Įsivaizduok, kiti mane pažįsta, kaip egoistą, banditą, keliantį baimę, o jis man: "Menininkas..."

Nusikaltėlis su Dievo tarnu prakalbėjo daugiau nei dvi valandas. Apie Dievą, meilę, gėrį, paralelinius, rojaus pasaulius, pragaro planetas, burtus, mistiką, raganas, velnius, ateivius.

Eidamas iki Raugyklos gatvės, Vaidas ne tik klausėsi, bet ir dairėsi aplink, ar nesutiks pažįstamų, kurie išvys jį susiklosčius gėdingai situacijai – kalbantis su vaišnavu.

"Pabandyk įsigilinti, ką kalbu. Jei eisi krikščionybės keliu, susirask dorą dvasininką, mokykis iš jo, vienas neišsikapstysi", – patarė nepažįstamasis.

Netrukus, sesers draugės rekomenduotas, jis nuvyko pas garsią asmenybę – vienuolį kapuciną Tėvą Stanislovą.

"Fantastiškas žmogus! – švytėjo Vaishnava Seva Das. – Ploviau grindis, bendravau su juo. Mačiau, kai jis keliasi ir meldžiasi – net 1, 3, 5 val. nakties. Nepaprastai atsidavęs Dievui. Atsisveikinant dovanojo Bibliją."

Diena, skirta apsivalyti

Ir viskas ėmė keistis. Buvo atidėti teismai, išsisprendė kai kurios problemos, sutikęs draugą įsikalbėjo apie Jėzaus pasninkavimą dykumoje.

"Nusprendžiau dieną badauti. Buvo labai sunku, smarkiai pykino. Kitą dieną, kai ėjau į bažnyčią, staiga vėl sutikau tą patį vaišnavą", – šis, išgirdęs apie badavimą, čiupo už rankos ir su Vaidu prakalbėjo kelias valandas.

"Atsitiktinumų nebūna. Būtent tą dieną, kai badavau, pagal vedų mėnulio kalendorių buvo ekadaši – diena, skirta organizmui valyti, pasninkauti, meditacijoms, savęs pažinimui ir dvasinėms praktikoms", – pasakojo vyras.

"Jis suvokė tai kaip ženklą. Ir patarė – nori sėkmingo gyvenimo? Visiškai atsiduok Dievui", – teigė vaišnavas.

Rojus, tikino jis, dar nėra dvasinis pasaulis. Tai tam tikros planetinės sistemos, kur patenkama už gerus darbus ir sulauki nesapnuotų malonumų.

"Pamenate, kai prie Jėzaus priėjo jaunas žmogus ir sakė norįs patekti į Dangaus karalystę? Jėzus patarė gyventi pagal Dievo įstatymus, o kai šis pasakė, kad taip ir gyvena, pažvelgė su meile ir pasakė – išdalyk visą savo turtą beturčiams ir sek paskui mane. Dvasinis pasaulis ir yra dvasinis pasaulis – jis aukščiau už rojų. Vedose rašome apie gyvos būtybės santykį su Dievu. Tai daug artimesni santykiai", – kalbėjo Vaishnava Seva Das.

Dvasinis pasaulis ir yra dvasinis pasaulis – jis aukščiau už rojų.

Iš mersedeso į troleibusą

Vienas sunkiausių žingsnių buvo pasakyti grupuotėms nariams: aš išeinu.

"Tačiau Dievas suminkštino jų širdis. Jie mane suprato, matė, užjautė ir atsisveikindami sakė: norėsi, grįžk bet kada", – atvirai gyvenimo istoriją pasakojo vaišnavas.

Tais pačiais, 1998-aisias, lūžio metais, jis iš prabangaus mersedeso persėdo į viešąjį transportą.

"Važiuoju troleibusu, o tiek daug džiaugsmo. Niekas nekreipia dėmesio, nereikia išlaikyti prestižo, būti nenatūraliam. Visiems nusispjauti, kas tu toks, visi galvoja apie save, – šypsojosi ir iš savęs šaipėsi vyras. – Kadaise atrodė, kad turi išlaikyti įvaizdį, nesusikirsti, dabar suvokiu, koks tai egoizmas, kvailystė, tuštybė."

Tiesa, jį atsivijo praeitis – reikėjo atiduoti skolas: vaišnavų šventykloje gyvenęs vyras sėdo į kalėjimą. Jau kaip šventikas.

"Būsi mūsų tarnas!" – iškart grėsmingai paaiškino banditai kitos kategorijos kaliniui.

"Esu Dievo, bet ne jūsų tarnas", – atsakė Vaidas. Nusikaltėliai pokalbį nusprendė atidėti kitai dienai.

Tačiau ir po savaitės, mėnesio, antro, aštraus pokalbio nepratęsė: paaiškėjo, kad jie susisiekė su Vaido grupuote, kur buvo paaiškinta – nebandyti jo paliesti net pirštu.

"Esu dėkingas. Ir ypač Jam, – pagarbiai į Dievą kreipėsi vaišnavas. – Turėjau kalėti ketverius metus. Iš pradžių nebuvo sunku praktikuoti dvasiškai, keltis 4.30 val., medituoti. Tačiau po devynerių mėnesių pasidarė sunkiau. Įvairios kalbos, atmosfera, žiūrimi pornografiniai filmai. Kūnas seko, jaučiau, kad prarandu energiją. Ir kai nuoširdžiai maldavau Viešpats pagalbos, prisipažinau, kad negaliu kentėti, po kelių dienų staiga sužinojau, kad už gerą elgesį esu paleidžiamas lygtinai. Stebuklas!"

Bet tai jį stebino tik pradžioje. Dabar jis suvokia, kad kasdien gyvena taip, tarsi tai būtų vienas didelis stebuklas.

"Ir pats didžiausias stebukladarys yra Dievas. Įsivaizduok, į mažą sėklytę jis sutraukia didžiausią medį! Iš mažos sėklytės išauga toks nuostabus stebuklas. Dievas – tobulas kūrėjas!" – meile švytėjo vyras.

Vedų astrologo patarimas

O dukra? Žvelgiu į čia pat zujančią besišypsančią ir nepažįstamųjų nesibaiminančią Tulasi Priya.

Ir žmona, sūnus? Rodau akimis į antrą nedidelio medinio namuko aukštą, kur Yasoda Priti Devi maitina Giridharį.

"Suvaldyti energiją nelengva. Protas dažnai kaišioja pagalius, trukdo medituoti, ateina laikas ir viskas išlenda iš mūsų atminties bloko, – vaišnavas kalba apie samskarą – jo paties gyvenimo viduje paliktus pėdsakus. – Ten, viršuje, niekas nepamirštama".

Vaišnavų vyresnieji Indijoje jam patarė apsilankyti pas vedų astrologą.

Penkiolika metų Indijoje gyvenantis italas vaišnavas buvo itin asketiškas, ramus, kuklus.

"Ir jis apie mane viską tiksliai pasakė pagal dangaus kūnų išsidėstymą. Apie kalėjimą, sveikatą. Daug detalių. Aš net išsižiojau, – prisipažino tuomet vienuolystės upakurvana brahmačario keliu (naisthika brahmačario kelią pasirinkę vaišnavai neketina tuoktis) žengęs vyras. – Tuomet astrologas pabrėžė, kad Saturnas atsitraukė, stipri Veneros įtaka, tad jei ištversiu, ši problema negrįš. Bet subtiliai davė suprasti, kad man natūralesnis būtų dvasingas šeiminis gyvenimas."

Baimėje ar su Dievu?

Aštuonerius metus skaistybės laikęsis vyras į šeimos gyvenimą žengė dar po ketverių metų.

"Prašiau Viešpaties atsiųsti man žmogų, tinkantį šeimai. Ir kad vestų mane toliau tuo keliu", –  kalbėjo vaišnavas.

Vedų kultūros centre Panerių gatvėje, Kaune, gyvenęs vyras, ne tik gamino valgyti, bet ir platino knygas, ugdė nuolankumą, kantrybę.

"Gatvėje sąlygos ekstremalesnės. Jautiesi kaip vandenyne tarp ryklių, – nusijuokė vyras. – Knygas turi siūlyti visiems, bendrauti su visais. Ir kai tik pradedi didžiuotis, iškart tau atsiunčia žmogų, kuris tave pažemins, išjuoks, apšauks sektantu. Būsi švarios sąmonės – siųs šviesuolius."

Netrukus ten atėjo mergina, ne vaišnavė, kuri norėjo padėti kitiems. Ji džiaugsmingai priėmė paprastą tarnybą, šlavė, padėjo kitiems. Spindinti, paprasta, gero charakterio.

Mes turime pernelyg daug baimių. Bet kai galvojame apie Dievą, tampame bebaimiais.

"Atsirado trauka ir be jokių žaidimų, eksperimentų, po metų nusprendėme susituokti, – prisiminė Vaishnava Seva Das. – Įdomiausia tai, kad vestuvių dieną vienas vyresniųjų mums dovanojo filmuką. Žiūrime. Jame užfiksuota, kaip aš platinu knygas gatvėje. Ir staiga matome, kaip siūlau knygą vienai merginai, bendraujame. Tai buvo būtent Yasoda Priti Devi – tuomet dar Elena. Mes abu net neprisiminėme šio epizodo. Viskas jau buvo suplanuota iš aukščiau."

Viskas sukasi ratu. Ar jis to nebijo? Ar Dievą mylintis ir jam tarnaujantis vyras, turintis nuostabią žmoną ir du nuostabius vaikus, nebijo, kad viskas grįš atgal? Kad šviesą vėl gali užtemdyti tamsa?

"Aš nebijau. Sakoma, brangusis mano prote, prašau, atsisuk į Viešpaties lotose pėdas. Mes turime pernelyg daug baimių. Bet kai galvojame apie Dievą, tampame bebaimiais, – plačiai šypsojosi Vaishnava Seva Das. – Todėl mes kartojame maha mantrą – Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare. Ji išvaro visas baimes. Ir mes galime rinktis: gyventi baimėje ar gyventi su Dievu?"