D. Kutraitė: kai išėjau iš televizijos, atrodė, kad išėjau iš gyvenimo | KaunoDiena.lt

D. KUTRAITĖ: KAI IŠĖJAU IŠ TELEVIZIJOS, ATRODĖ, KAD IŠĖJAU IŠ GYVENIMO

Vienas sudėtingiausių buvusios žurnalistės, ryšių su visuomene ekspertės ir LRT tarybos narės Dalios Kutraitės gyvenimo sprendimų – palikti televiziją, kurioje praleido 23 metus.

„Kai išėjau iš savo paties pirmojo darbo televizijoje, atrodė, kad išėjau iš gyvenimo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja ji.

Slaptas kauniečių gyvenimas ir protezai plastiline

„Gimiau tremtyje, Sibire. Geriausiai prisimenu tą obuolių kvapą, kai močiutė iš pašto parsinešdavo didžiulę į ledą sušalusių obuolių dėžę. Tada sumesdavo šaldytus obuolius į karštą vandenį ir jie paskleisdavo nuostabų man nepažįstamą kvapą.

O tą kvapą palydėdavo nuostabūs pasakojimai apie tokią šalį Lietuva, kurioje obuoliai ant medžių auga ir juos gali bet kada nusiskinti ir valgyti. Grįžus į Lietuvą, rūpėjo tik vienas – kurgi tie obuoliai. O buvo tik balandis...“ – pirmuoju prisiminimu dalijasi D. Kutraitė.

Žurnalistė kartu su šeima įsikūrė Kaune ir kaip pati D. Kutraitė teigė, gyveno tikroje oazėje: „Apsigyvenome pas mano mamos sesę. Ji buvo ypatingas žmogus – namo pogrindyje įkūrė moterų vienuolyną, kieme kūrė alpinariumus, turėjome baseiną. Tiesa, Kaune beveik kiekviename name vyko koks nors nelegalus antisovietinis gyvenimas. Visi vienas apie kitą žinojo, bet nieko nepasakojo ir neskundė. Žinojo ir saugumiečiai, tačiau Kaune galiojo nebylus susitarimas – žinau ir gerai.“

Kaune beveik kiekviename name vyko koks nors nelegalus antisovietinis gyvenimas. Visi vienas apie kitą žinojo, bet nieko nepasakojo ir neskundė.

Vis dėlto kratų išvengti nepavyko – saugumiečiai tuo metu intensyviai ieškojo uždraustos katalikiškos literatūros.

„Pamenu, nežinomi dėdės pažadino mane vidurį nakties. Mano mama, dantų gydytoja, turėjo dantų protezavimui aukso, aplipdyto plastilinu. Kai saugumiečiai dėžutę atidarė, močiutė pasakė – čia vaiko žaislai, palikite ramybėje. Aš galvojau, ot, močiutė, melagė, bet neprasitariau“, – LRT TELEVIZIJOJE pasakoja žurnalistė.

Išgarsino atviri pokalbiai su žmonėmis

D. Kutraitė bandė įstoti mokytis aktorinio meistriškumo, tačiau ten patekti nepavyko ir tą pačią vasarą ji nusprendė stoti į Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas. „Pamenu, buvo labai didelis konkursas, stojo žinomų rašytojų ir žurnalistų vaikai. Galvojau, kur aš čia stoju... Juk net nebuvau priėjusi arti kokio rašytojo“, – kalba žurnalistė.

Vis dėlto įstoti pavyko ir naujai iškepta žurnalistė pradėjo darbą LRT.

„Pradėjau praktiką radijuje, kur patekau į vaikų ir jaunimo redakciją. Po to teta Beta pakvietė mane rašyti tekstus laidai „Labanakt, vaikučiai“. Kiekvieną dieną turėjau „pagimdyti“ po naują tekstą – tai buvo nuostabi patirtis“

Vienas interviu pakeitė visą D. Kutraitės gyvenimą – tai buvo pokalbis su intelektualu Kazimieru Kebėra: „Žmonės pradėjo klausti, kas aš esu tokia, kur aš buvau iki šiol. O aš tiesiog pradėjau kurti pokalbių laidas „Viltys ir likimai“, kurios atspindėjo vieno poeto žodžius – pereikime Lietuvą ir pakalbinkime ten likusius žmones ir medžius. Dar ir dabar galvoju, kad tie žmonės, kuriuos tada sutikau – buvo tikras stebuklas.“

Žurnalistikai dėkinga už svarbią pamoką

Nepriklausomybės atgimimą D. Kutraitė sutiko LRT bado streike. „Dabartinės kartos niekada nepatirs tos emocijos – susitelkimo, palaikymo, gumulo gerklėj išvydus Lietuvos vėliavą. Tuomet mumyse vykdavo stiprios dvasinės ir cheminės reakcijos. Nors iš tiesų, šis patyrimas atėjo tik po labai baisų dalykų“, – prisimena laidų vedėja.

Bėgant metams, 1997 m. D. Kutraitė tapo laikinąja LRT generaline direktore, po to – televizijos programų direktore. Deja, skausmo plyštančia širdimi jai teko atsisveikinti su pirmuoju darbu, kuriame praleido 23 metus: „Buvau nepageidaujama, o tai geriausiai supratau, kai po 23 metų išėjau savo noru be mažiausios kompensacijos, be rankos paspaudimo ir jokios padėkos. Kokie 10 žmonių susirinkome televizijos pusrūsyje ir pasidarėme išleistuvių vakarą. Tada man atrodė, kad televizija yra gyvenimas, tad išėjau iš gyvenimo.“

Daugiau – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

Ona

Tremtinę, pogrindinės vienuolės giminaitę sovietiniais laikais priėmė į žurnalistiką ir - dar nuostabiau! - į LTSR radijo bei televizijos redakciją - į svarbiausią sovietinės propagandos organą. Be jokio postūmio iš šalies? Būdama D.Kutraitės amžininke tokiais savaiminiais stebuklais sunkiai patikėčiau. O gal?Tikiuosi, jog klystu...

Pranutė

"Vienas interviu pakeitė visą D. Kutraitės gyvenimą – tai buvo pokalbis su intelektualu Kazimieru Kebėra"... Koks dar "Kebėra"? Iš tikrųjų turi būti Kazimieras Skebėra. Nebūtinai reikėjo būti žurnaliste, kad pabendrautum su intelektualu. 1974 metais buvau VISI studentė, o studentai tais laikais važiuodavo į kolūkius kasti bulvių. Taigi nuvežė mus į Širvintų rajoną, apgyvendino mus Bagaslaviškyje K.Skebėros kaiminystėje. Tai kiekvieną vakarą lankydavome senelį nepaprastai švarioje jo trobelėje ir klausydavome klausydavome jo pasakojimų. Tai buvo nepaprastas spindulys to meto gyvenime.

Kaunietis

Nesąmones pasakoja.Jeigu patrijotes , tremtinių vaikas tai kodėl dabar nieko nedarai ,dėl geresnio gyvenimo Lietuvoje o tik savim rūpiniesi? Tokių gimimo metų žmonės nebuvo tremtyje,gal nusipirkai tremtinių statusą.Kiek tokių Lietuvoje yra?O kad tokių yra ,tai tikrai yra.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS