G. VILKICKYTĖ: NAUJAISIAIS METAIS NORIU BŪTI... MAŽIAU KUKLI

Naujaisiais metais į LNK televiziją grįžta muzikinis projektas „Lietuvos balsas. Kartos“, žiūrovams žadantis dar daugiau kokybiškos muzikos ir unikalių talentų. Mokytojų gretose – projekto senbuviai Benas Aleksandravičius ir Vaidas Baumila, o naujojo sezono sensacija – pasaulinio garso operos solistė Nomeda Kazlaus ir originalių dainų kūrėja ir atlikėja Gabrielė Vilkickytė, kuri šiandien svečiuojasi „TV dienoje“.

– Pernai „Lietuvos balso“ projektas minėjo gražų jubiliejų. Ar žiūrėjote jį anksčiau, o gal net bandėte pati jame dalyvauti?

– „Lietuvos balsą“ žiūrėti pradėjau ilgais karantino vakarais. Žadėjau tik trumpai patikrinti, koks tai projektas, tačiau jis mane taip įtraukė, kad likau stebėti vis naujų ir naujų sezonų. Dalyvauti, tiesa, neteko, bet 2014-aisiais esu siuntusi anketą į atranką ir buvau pakviesta į filmavimus, kurie vyko lygiai tą pačią dieną, kaip ir mano šeimos didžiulė kelionė už Atlanto, tad projektą teko praleisti.

Apie tapimą viena iš mokytojų buvau pagalvojusi. Jaučiau, kad kažkada sulauksiu kvietimo. Taip ir įvyko.

– Šiemet laukia išskirtinis „Lietuvos balsas. Kartos“ formatas. Scenoje nebus nė vieno solisto – į projektą žengs drauge susibūrę duetai, trio, kvartetai, ansambliai ir muzikos grupės. Kaip manote, ar mokytojams dirbti dėl to bus sunkiau, ar lengviau?

– Kadangi tai mano pirmas kartas „Lietuvos balso“ projekte, nelabai galiu palyginti, kas būtų lengviau: mentoriauti solistams ar grupėms. Gal ir gerai... Žvelgiu į šią patirtį kaip į su niekuo nesulyginamą, galvoju tik apie tuos dalyvius, kurie ekrane bus šiemet. Kažkokios konkrečios taktikos neturiu, nes visi šou dalyviai labai skirtingi. Vieniems norisi pasiūlyti išbandyti dar nepatirtą žanrą, kitiems – padėti paryškinti jau pasirinktą skambesį.

Kai kurie dalyviai turi savo mokytojus ir reguliarias repeticijas už projekto ribų, tad visada laiku paruošia namų darbus. Kiti, būna, patingi, tikisi, kad televizija sukurs stebuklą už juos ir pastangų įdeda per mažai. Ilgiau pabendravus atrodo, kad daugelis tiesiog netiki savimi. Bandau juos įkvėpti, duoti patarimų, priminti, kaip greitai praskries šis projektas, todėl verta tiesiog pasimėgauti.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Visada įdomu sužinoti, kaip jaučiasi mokytojas, kurio komandoje – koks nors gerai žinomas atlikėjas ar praeityje populiari grupė?

– Pati savo komandoje tokių atlikėjų neturiu, tačiau kai per akląsias perklausas atsisukusi išvydau puikiai žinomų veidų, kaip projekto naujokei, tikrai sukirbėjo abejonė, ar man pavyktų jiems duoti kažko naujo. Tada primindavau sau, kad nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

– Kokių kriterijų kėlėte savo komandos nariams? Ar turite slaptų ginklų, kurie galėtų padėti laimėti projektą?

– Klioviausi arba pirmu impulsu, arba, ilgiau paklausiusi, mintyse išgirsdavau kitą dainą, kuri dalyviams tiktų dar labiau ir dar geriau galėtų juos atsiskleisti. Slaptų ginklų tikrai turiu, kuriuos jau greitai išvysite TV ekranuose.

– Kas jums svarbiausia šiame projekte? Koks jūsų pačios tikslas?

– Patirti save gyvybingą dar vienoje naujoje teritorijoje.

Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

– Ar daug projekte dalyvauja užsieniečių? Kiek jų jūsų komandoje?

– Tarp mano mokinių – ne vienas, kurio gimtoji kalba – nelietuvių, tačiau, jei atskleisiu smulkesnių detalių, per greitai suprasite, kas pateko į mano komandą.

– Ar sunku mokytojauti? Ar kada nors teko išbandyti mokytojo duoną kitose veiklose, nebūtinai mokant dainuoti? Ar pati turite mokytoją, kuris padėjo jums užaugti, kad galėtumėte žengti į sceną, kurti?

– Nors projekte mus keturis ir vadina mokytojais, mūsų pozicija yra labiau globėjiška. Scenoje labiausiai pasikliaunu pačia savimi, bet taip nutiko ne iš karto. Daug metų dainavau chore ir įgijau labai daug nepasitikėjimo savimi, nes kartais buvau verčiama manyti, kad netgi neturiu klausos.

Per pirmuosius solinius koncertus išvis būdavo sunku suvokti, kad viskas vyksta čia ir dabar su manimi. Iš lėto augdama ir sulaukdama daug pozityvaus palaikymo iš nuoširdžių klausytojų, leidau sau pripažinti, kad pamažu pati atrandu, kaip dirbti scenoje. Stengiuosi dainuoti ir judėti iš vidinio pajautimo, o ne apsimesti kažkuo kitu. Mano mentorė ne tik scenoje, bet ir gyvenime – mylima draugė Ieva, kurios dėka pradėjau lankyti karatė. Beje, tai tiesiogiai naudinga ir buvimui scenoje. Mėgstu pasilyginti su savimi, kokia buvau prieš metus, tad nuo tada, kai pradėjau lankyti karatė, sau patinku vis labiau ir labiau.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate užsispyrusi ir drąsi. Ryžotės atsisakyti vadybininkų ir pati organizuoti savo koncertus. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?

– Ačiū už gerą žodį. Tikrai tokiam žingsniui ryžtųsi ne kiekvienas. Kartais pafantazuoju, kokia būtų mano karjera, jei dirbčiau su didele profesionalų komanda. Mažiau nei per dvejus metus, kiek dirbu nepriklausomai, sutikau daug nuostabių, mano kūrybiniam stuburui padėjusių atsigauti žmonių, kuriuos pakviečiau bendradarbiauti. Kadangi tikiu, kad gyvenimas yra daugmaž toks, kokį susikuri pats, atsisakiau vadybininkų, kurie mane tiesiogiai ir netiesiogiai žemino. Nusprendžiau mokytis eiti toliau viena. Kai lieki visiškai vienas, nebeturi kam atsiskaityti ir ką nuvilti – tik save. Ilgainiui išsiugdai pagarbą sau ir jau nebenori savęs nuvilti, tad pradedi kabintis į gyvenimą su didžiule motyvacija, kurios anksčiau nebuvo, nes atrodė, kad kiti žino geriau. Nebūtinai.

Kol kas tęsiu darbus viena, nors ir suprantu, kad neprivalau visko atlikti pati. Prisipažinsiu, labai didelis malonumas jausti, kad kažką gero padarai, kad išmoksti pasikliauti savo nuomone, ir pan. Manau, gyvenimas mane dar suves su tinkamais žmonėmis, kuriems norėsiu patikėti didelę dalį savo muzikinio kelio.

– Kaip tapote atlikėja, muzikos ir tekstų autore? Kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą?

– Net nežinojau, kad dainos, kurias tiesiog rašiau sau, kažkada turės klausytojų. Rašiau dainas kaip dienoraštį. Kai susiformuodavo jausmas, kad kažką jau turiu išdainuoti, taip ir darydavau.

Iš pradžių maniau, kad būsiu žurnalistė, nes studijavau būtent žurnalistiką ir keletą metų už kadro režisavau kultūros laidas. Lemtinga buvo mintis įkelti pirmąsias dainas ar trumpas jų ištraukas į internetą. Taip pradėjo formuotis pirmas tvirtas klausytojų ratas, kuris iki šiol šmėžuoja mano koncertuose. Nors daug kas pasikeitė, kaip, beje, ir aš pati, bet matyti tuos pačius veidus savo koncertuose, kaip ir gauti palaikymo žinutes nuo tų pačių žmonių dėl dalyvavimo Lietuvos balse… labai gražus momentas.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kam lieka laiko po muzikos? Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?

– Kaip jau minėjau, lankau karatė ir su didžiuliu malonumu esu įsiliejusi į šią bendruomenę. Išmokusi organizuoti savo koncertus, šią žiemą netgi suorganizavau karatė stovyklą. Matyt, jau ištreniravau tvirtą sprendimų priėmimo ir atsakomybės prisiėmimo raumenį.

Absoliučiai nepalaikau persidirbimo kultūros ir dešimt koncertų per savaitę turinčių atlikėjų, todėl prioritetą skiriu sveikatai ir sveikam atsipalaidavimui. Žinau, kokią gerą įtaką man daro ilgi pasivaikščiojimai gamtoje (o jei dar pajūriu…), vienatvė ir dienoraščio rašymas. Dar – pirtis ir jos ritualai, lėtas maisto gaminimas. Prieš keletą mėnesių aš ir nemažai mano aplinkos žmonių atsisakėme alkoholio, tad geriame litrus arbatos ir diskutuojame apie sąmoningesnį gyvenimą. Labai vertinu pokalbius, procesus su įdomiais žmonėmis, kuriems gyvenimas dar neatsibodęs.

– Cituoju jūsų žinutę instagrame: „...apsigyniau geltoną kovinį diržą – pusė juodo! Man, kaip anksčiau labai mėgusiai gyvenime pasiduoti, karatė iš pradžių tapo vaistu, o dabar jau – kaip vitaminas“.

– Karatė pradėjau užsiimti ne taip ir seniai – prieš kokius ketverius metus. Dariau reportažą apie karatė kaip kultūros šaltinį vienai laidai. Ėmiau interviu iš jau minėtos draugės Ievos, filmavome jos vestą treniruotę vaikams. Pamenu, tada negalėjau atitraukti akių: mane prikaustė viskas – nuo identiškų kimono, kurie dėvimi kiekvieną treniruotę, gebėjimo staigiai susikaupti ir medituoti visiškoje tyloje iki garsių šūksnių ir kovojimo su didžiuliu atsidavimu.

Pradėjusi lankyti treniruotes pamačiau visko dar daugiau. Pirmiausia atradau kūne visada iš tikrųjų buvusią, bet niekada iki tol nepanaudotą fizinę jėgą. Antra, karatė mene yra labai daug sudėtingų tiek kovos, tiek ir technikos uždavinių, kuriuos treneris sako japonų kalba, o tu turi greitai mintyse išsiversti ir kūnu parodyti, ką protas suprato. Taip protas vis labiau pradeda megzti ryšį su kūnu. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ypač svarbu, nes dažnas mūsų nuolat gyvename tik savo galvoje. Na, o trečias ir svarbiausias momentas karatė mene, kurį taikau sau tiek kasdienybėje, tiek ir scenoje, tai trumpas žodelis „kiai“, kuris reiškia – trykštančia jėga ir iki galo. Jį ištariu ir prieš pradėdama kovą ant tatamio, ir prieš išeidama į sceną, kai trūksta jėgų ar pasitikėjimo. „Kiai“ man padeda staigiai suimti save į kumštį ir atlikti užduotį, kad ir kokia sunki ji būtų. Taip nusiteikusi priėmiau ne vieną gerą sprendimą.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką darote, kai atsiduriate emocinėje duobėje? Gal turite kokių nors individualių veiksmingų kovos su blogomis mintimis būdų?

– Didžiausia, atsidūrus emocinėse duobėse, išmokta pamoka – savimi rūpintis kasdien, kad to patirti nebetektų. Kodėl telefonus krauname kasdien, automobilius taisome kasmet? Būtent dėl to, kad nesustotume kur nors viduryje kelio! O savimi pradedame rūpintis tik išgirdę blogą diagnozę arba ryte atsibudę ir nepažinę savo gyvenimo. Manau, kad per daug žmonių savęs nemyli, jaučiasi verti kentėti, o gal idealizuoja didžiulius darbo krūvius, bemieges naktis, intensyvų socialinį gyvenimą, ir kartais visai ne dėl savęs, o dėl to, kaip norėtų būti matomi kitų.

Nors mus projekte ir vadina mokytojais, vis dėlto esame tiesiog muziką mylintys žmonės, kurie gali tarpusavyje bendradarbiauti be jokios hierarchijos.

Kai pripažinau sau, kad didžiulės dalies šitų dalykų man išvis nereikia ir kad laiką galiu matuoti pagal kitas vertybes, daugiau nebepatiriu emocinių duobių. Be abejo, ir man būna liūdna, ir mane kartais taško pyktis... Tuomet pabūnu su tomis emocijomis, skiriu joms laiko, nenuveju. Jau žinau, kiek daug tiesiogiai susijusios mano emocinė ir fizinė sveikata ir kad daugiau laimės atneša vakaras pirtyje nei triukšmingame bare. Maži pasirinkimai turi didžiulės įtakos bendrai gyvenimo kokybei.

– Cituoju: „Esu daug ką prisišaukusi į savo gyvenimą – sveikatą, mylimąjį, patirčių, galimybių, pinigų. Dabar labiau nei bet kada šaukiu dainas. Vairuodama vis balsu sau pasakau: „Gerbiamos dainos, laukiu jūsų, turiu jums daug vietos, ateikite stiprios ir su dvasia.“ Taigi, kaip ateina jūsų dainos?

– Iš gyvenimo, o ne iš reikalo. Dėl to būna ištisi mėnesiai, kai neparašau nieko, lyg mano talentas būtų visiškai ištrintas. Anksčiau tokias pauzes labai dramatizuodavau ir maniau, kad tai galas, o dabar suprantu, kad tai natūrali kūrybos ciklo dalis. Kažkada pražysti, bet prieš tai brandini tą savo kūrybos daigą, nors jo ir nematai. Būti kuriančiu žmogumi iš dvasios, o ne dėl reitingų reikia daug išminties: juk dažnai nepatiri jokio malonumo. Tiesiog šlifuoji vieną eilutę, iš kurios niekaip negimsta daina... Todėl reikia daug kantrybės, tikėjimo procesu ir gebėjimo susijungti su savo pasąmone, kur sudėti visi gyvenimo turtai – patirtys, iš kurių daina galiausiai ima ir iškyla.

LNK, G. Vilkickytės asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar daug žmonių atranda gyvenimo prasmę savanoriaudami. Gal bandėte ir jūs?

– Taip, kiekvieną mėnesį bent kartą dainuoju labdaros renginiuose. Dainuoju neatlygintinai, tai, manau, savotiška savanorystė ir įvyksta. Per karantiną su draugu savanoriavome „Maisto banke“ – vežiodavome maisto davinius žmonėms į namus, o prasidėjus karui Ukrainoje labai karštai savanoriavau karo pabėgėlių registracijos centre. Tokių patirčių net nepavadinčiau savanoryste – labiau gyvenimo įvykiais, kuriuos suvirškinti būdavo labai sunku: jausmai sruvo per kraštus, o kasdien turėdavai keltis ir eiti prie to paties stalo išklausyti pačių skirtingiausių žmonių patirčių.

– Greitai prabėgo pirmoji Naujųjų metų savaitė... Ar galite pasidalyti, ko sau linkėjote per metų virsmą, laikrodžiui mušant 12 valandą?

– Bijau, kad skaitytoją gali supykdyti toks mano pareiškimas, bet Naujaisiais metais noriu būti... mažiau kukli. Nes tas kuklumas, tapęs beviltišku mandagumu, dažnai naudos duoda kitiems, o man – vien žalą. Mačiau atvejų, kai kuklumas ne tik kad nepapuošė žmogaus, bet jį tiesiog sutriuškino. Neseniai skaičiau seną filosofo Leonido Donskio straipsnį apie tai, kas yra tikrasis aristokratas. Ten jis pasakoja susidūrimą su astrofiziku ir grupės „Queen“ gitaristu, kuris visai nekalba apie savo pasiekimus, o domisi vien pašnekovu. Gražu... Suprantu ir pritariu, kad toks kuklumas gali būti prilyginamas aristokratiškumui. Tačiau Lietuvoje aš pastebiu kuklumą labiau iš menkavertiškumo, dėl konflikto vengimo. Ir vyresnioji karta dažnai tai primeta jaunimui. Jau išbandžiau tokį gyvenimo būdą ir visada atsidurdavau tose emocinėse duobėse, apie kurias klausėte. Todėl noriu išmokti labai išmintingai atpažinti, kur ir kokia pozicija reikalinga. Muzikos industrijoje daug pinčiukų, todėl turiu ir nekuklų skydą išsirinkti.