Į PRANCŪZIJĄ KAUNIETĘ ATVILIOJO MEILĖ KARININKUI

Besimokydama vienuoliktoje klasėje kaunietė Viktorija Satkunskytė, rodos, visiškai aiškiai įsivaizdavo savo ateitį. Baigusi Kauno J.Jablonskio gimnaziją ji svajojo apie medicinos studijas, kurioms jau stropiai ruošėsi. Tačiau vasaros kelionė į Kretą šiuos planus visiškai sujaukė. Pažintis su žaviu svetimšaliu karininku, įsiplieskusi meilė, kelionė į naują gyvenimą Prancūzijoje...

Tokie gyvenimo vingiai iš pradžių gąsdino Viktorijos draugus ir šiek tiek netgi ją pačią, tačiau šiandien, prabėgus šešeriems metams nuo lemtingosios vasaros Graikijos saloje, mergina džiaugiasi ne tik santykiais su žaviu mylimuoju, bet ir nesigaili laiku mediciną iškeitusį į kerintį mados pasaulį, į kurį tvirtai ir užtikrintai žengė ir jos draugas.

– Kas nutiko, kad gyvenimas pasisuko visiškai kita kryptimi?

– Iki vienuoliktos klasės ruošiausi medicinos studijoms, nežinau, ar būtent Lietuvoje. Galvojau ir apie Ameriką, kur mokslus baigė mano brolis, ši šalis man irgi buvo tarsi užsibrėžtas tikslas. Dėl to netgi papildomai užsiėmiau lengvąja atletika, kad prireikus Amerikoje galėčiau gauti stipendiją. Tačiau išėjo taip, kad po vienuoliktos klasės vasarą nusprendžiau padirbėti padavėja Kretoje ir sutikau savo gyvenimo meilę (šypsosi). Tada nusprendžiau: esu jauna, niekas manęs nelaiko, kodėl nesileidus į avantiūrą ir neišvažiavus į Prancūziją paskui savo meilę... Taigi išvažiavau į Prancūziją ir pirmuosius metus mokiausi prancūzų kalbos, kad gaučiau diplomą, leidžiantį studijuoti mediciną, o antruosius jau jos mokiausi. Buvo labai sunku, nes pirmus metus studijuoti priima kone visus, tačiau vėliau būna didžiulis konkursas, kad galėtum pasilikti, po jo studijuoti lieka tik mažuma.

– Kalbant apie konkurenciją ir panašius dalykus, ar nebuvo baisu, nejauku? Juk yra toks stereotipas, kad prancūzai – gan nacionalistiška tauta, nelabai mėgstanti svetimšalius.

– Tai visiška tiesa. Prancūzai yra tikri nacionalistai ir jeigu tu prancūziškai laisvai nekalbi, tai jie nors ir sutinka tave maloniai, tačiau nežinai, kas dedasi jų galvose, greičiausiai vis tiek tu jiems esi antrarūšis. O universitete niekas su niekuo nešneka, tiesiog sėdi vienas ir dirbi. Jei tau reikia konspektų, gal ir galėtum iš ko nors juos nusipirkti, bet niekada nežinai, ar jie bus teisingai parašyti. Mano atveju dar pasisekė, nes sėdėjau prie dviejų labai malonių merginų ir mes viena kitai padėjome, bet šiaip ten yra tokia didžiulė konkurencija, kad net geriausios draugės susipyksta, jeigu pagal reitingus viena yra aukščiau negu kita.

– Tu išvažiavai būdama 19 metų, iškart po mokyklos, nemokėdama kalbos, nepažinodama šalies. Ar nebuvo minčių: "Dieve, ką aš darau ir kas dabar bus?", ar noro grįžti namo, pas mamą?

– Visą laiką buvo nemažai apmąstymų ir klausimų, ar negadinu sau gyvenimo, bet, kita vertus, aš visuomet mąstau, kad "Where is a will, there is a way" ("Kai yra noras, yra ir kelias"). Stengiuosi galvoti, kad manęs niekas nesustabdys, ir jei kažko nori, to ir pasieksi, tuo ir vadovaujuosi. Aišku, kai pradėjau studijuoti mediciną, buvo sunkiau negu maniau, anglų kalbą būtų buvę kur kas lengviau. Tačiau visą gyvenimą bandžiau siekti maksimumo, net jei tam reikėdavo išeiti iš savo komforto zonos, kad pasiekčiau tai, ko noriu, ir visada sakiau, kad manęs niekas nesulaikys. Mediciną studijuoti iš tikrųjų buvo nelengva, besimokydama antrą semestrą ėmiau suprasti, kad piešti organus man yra kur kas didesnis malonumas, negu apie juos mokytis – visos tos spalvytės, šešėliai, perėjimai ir panašiai (juokiasi).

– Ar nebuvo krizės ar traumos, kai supratai, kad tai, ko ilgą laiką norėjai ir siekei, vis dėlto nėra tau skirtas kelias?

– Na, buvo ne visai taip. Vaikystėje labai norėjau būti dizainere, norėjau mokytis Dailės akademijoje, bet visi man sakė: "Neik, geriau baik normalius, perspektyvius mokslus, nes būsi siuvėja." Ir mane tai kažkaip ir atbaidė. Paskui, kai studijuojant mediciną ištiko didžiausia krizė, jaučiausi labai prislėgta, jaučiau, kad man prieš akis tiesiog stovi juodulys... Atėjau pas savo draugą ir pasakiau, kad labai blogai jaučiuosi ir nežinau, ką man daryti. Jis paklausė, kodėl aš nesimokau to, kas man iš tikrųjų patinka – mados? Aš jam pasakiau, kad bijau, jog man nepasiseks, kad būsiu bedarbė.

– Pakalbėkime apie tavo draugą. Jis yra karininkas, dirbantis prancūzų oro pajėgose. Žinau, kad dėl jo darbo tau tekdavo nemažai būti vienai. Ar neslėgė vienatvė, ar nebuvo sunku dėl didelių mokslo krūvių, ar nesijautei taip, kad atvažiavai pas žmogų, o jo nėra?

– Buvo tokių atvejų, nors, žinoma, jis visada rasdavo laiko man paskambinti, padėti morališkai. Aišku, visada, kai turi daug darbo, lengviau užsimiršti. Jei būčiau bedarbė vaikų augintoja, man gal būtų buvę sunkiau. Iš pradžių jaučiau, kad visi aplink galvoja: "Ką tu čia darai?"

– Šiek tiek grįžkime prie tavo perėjimo iš medicinos, labai tikslaus mokslo, į visiškai kitokią, kūrybinę pusę – madą. Kaip įvyko tas lūžis?

– Tuo momentu, kai visai nebemačiau šviesos savo gyvenime, mylimasis man pasakė: "Tu nebijok, daryk tai, ką mėgsti, negalvok apie jokią ekonomiką." Susimąsčiau, kad labai nedaug kartų girdėjau šiuos žodžius, ir jie mane labai paveikė.

– Tai sutinki, kad jei darai tai, kas tikrai patinka ir sekasi, visuomet iš to uždirbsi pinigų?

–  Manau, kad daryti tai, kas tau ir nepatinka, ir nesiseka, yra labai didelė kančia, todėl visada verta pabandyti alternatyvą. Kai sėdėjau medicinos paskaitose ir konspektuodavau apie molekules, pagalvojau, kas būtų, jeigu tiek darbo skirčiau dalykui, kuris man sekasi? Tai man ir suteikė labai daug motyvacijos ir jėgų. Be to, labai palaikė ir mylimasis. Jis, kai buvo jaunesnis, pats svajojo apie su dizainu susijusią karjerą, tačiau vėliau pakeitė savo planus, ir visada man sakydavo, kad jei jau jam nepavyko padaryti to, ką norėjo, tai bent jau aš turėčiau siekti savo svajonės.

– Nutiko taip, kad galiausiai ir tavo draugas žengė į mados pasaulį, netgi, sakyčiau, labai sėkmingai. Kaip nutiko, kad tu studijavai, mokeisi, o tavo draugas, kuris pagal profesiją – karininkas, vos pristatęs savo kūrybą platesnei auditorijai sužibėjo ir prestižiniame konkurse, ir savo prekės ženklą sukūrė?

– Sakoma, kad už kiekvieno stipraus vyro yra dar stipresnė moteris (juokiasi). Daugelį sužavi mano draugo kuriamų aksesuarų stilius – čia susilieja militaristinis tikslumas ir funkcionalumas bei kūrybiški ir stilingi sprendimai. Mano Alex – nagingas vyras, visą laiką namuose kažką kurpia, daro. Iš tikrųjų mano veikla jį irgi kažkiek įkvėpė, žiūrėdamas į mane, kaip aš kažką karpau ar siuvu, irgi užsinorėjo daryti tą patį. Jis yra žmogus "pasidaryk pats". Pavyzdžiui, kartą nerado tokio krepšio, kokio norėjo, tai nusipirko odos, adatų, pasižiūrėjo vaizdo pamokėlių "youTube" ir pasisiuvo pats. Vieną krepšį, antrą...

–Jo kūryba vien aksesuarais sau pačiam neapsiribojo. Papasakok apie konkursą, kuriame tavo vaikinas neseniai sužibėjo.

– Vieną dieną grįžau iš studijų su lankstinuku, kuriame buvo rašoma apie vyksiantį vieną didžiausių Prancūzijoje dizaino konkursų "32eme Festival International de Mode et de Photographie 2017". Šis konkursas vyksta Pietų Prancūzijoje, jau 32-ejus metus iš eilės, prieš kelerius metus vienas komisijos narių buvo garsusis Karlas Lagerfeldas... Duodu jam tą skrajutę ir sakau: "Dalyvauk". Žinau, kad jis labai kūrybingas, jam kliūčių nėra, visada padaro tai, ką nori. Ir jis sutiko. Per savaitę turėjo paruošti vieną prototipą ir savo dosjė, į kurią įeina techniniai septynių odinių krepšių piešiniai. Šie techniniai piešiniai yra labai sunkus darbas ir paprastai atliekame jį kompiuteriu. Kadangi reikia labai didelio tikslumo, dažnai nepavyksta. Aš siūliausi jį pamokyti, o jis atsisakė ir nusprendė viską daryti ranka. Atnešiau jam vieną knygą, pagal kurią viską padarė, ir jam labai gerai pavyko. Įsivaizduokite, ten reikia viską braižyti taškas po taško – vienas suklydimas ir vėl viską reikia daryti iš naujo. Tačiau labai padėjo jo įgimtas kruopštumas ir tikslumas, be to, šias savybes dar labiau išugdė ir darbas, kai, esant stresinėms situacijoms, klaida gali kainuoti gyvybę. Taigi jis nusiuntė savo dosjė bei darbus ir jį atrinko į dešimt šio konkurso finalininkų iš 300. Žmogaus, kuris iš viso yra pasiuvęs trylika krepšių, septyni kūriniai dalyvavo konkurse, buvo paskelbti prancūzų "Vogue" žurnale, "Le Monde" laikraštyje, taip pat viename Londono žurnale, jau konkurso metu jo prašė interviu, ir tai buvo labai malonu. Dabar jis atliks praktiką "Hermes" odinių aksesuarų departamente, tai yra visiškos aukštumos Prancūzijos mados pasaulyje.

– Tavo vaikino prekės ženklas iš pradžių vadinosi "Fernand", tačiau vėliau buvo pervardytas jo paties vardu, o "Fernand" liko tik kolekcijos pavadinimu. Kodėl būtent "Fernand"?

– Dabar prekės ženklas pasikeitė į Alexandre Girard, mano draugo vardą ir pavardę, kadangi per festivalį išgarsėjo būtent vardas ir pavardė. Iš pradžių jis norėjo visą savo prekės ženklą pavadinti "Fernand", dėl to, kad jo senelis taip pat tarnavo oro pajėgose per Antrąjį pasaulinį karą. Jį labai įkvėpė senelio istorijos, dėl to norėjo savo kūrybą pavadinti jo garbei. Šio senelio vardas buvo Gilbert, tačiau pasirodė, kad toks prekės ženklas jau egzistuoja, tada jis pasirinko senelio brolio, kuris irgi buvo oro pajėgų įgulos narys, vardą. Tačiau nutiko taip, kad "Fernand" buvo tik pirmoji kolekcija, nes visa spauda rašė, kad pats kūrėjas – Alexandre Girard, tad teko su tuo susitaikyti ir patentuoti tokį vardą (šypsosi).

– Ar tau nebuvo skaudu, kad tu mokeisi, studijavai, o draugas pasiuvo trylika krepšių ir žaibiškai pelnė sėkmę?

– Nuoskaudos tikrai nebuvo, nes ši kūryba yra tarsi jo išlaisvinimas. Jis dirba savo darbą, kuris jam puikiai sekasi, bet žmogus yra įspraustas į rėmus ir negali daryti to, ką tikrai norėtų, – sėdėti ir kurti, piešti.

– Ar jis nesvarsto tiesiog mesti karininko karjerą ir daryti tai, ką iš tiesų mėgsta?

– Tikrai norėtų, bet supranta, kad dabartinis jo darbas suteikia finansinių garantijų, leidžiančių lengviau įgyvendinti savo vizijas. Dėl to kūryba jam ir yra išsilaisvinimas nuo tokio įtempto darbo. Kaip jis sakė festivalio metu, norėtų pakeisti savo gyvenimo būdą ir kurti grožį.

– Grįžkime prie tavo karjeros, kurios nuvertinti taip pat nereikėtų. Ką tik baigei bakalauro studijas Prancūzijoje, "École de Condé" aukštojoje menų mokykloje, atlikai praktikas Londone, pas dizainerę Cateriną Shimtt, taip pat ir pas garsųjį Alexanderį Wangą. Galbūt jau spėjai pamatyti kokių nors kitų mados pasaulio pusių, kurių įprastai vartotojas nemato?

– Iš tiesų mados pasaulis iš išorės atrodo labai patraukliai dėl viso savo glamūro, tačiau čia agresijos taip pat netrūksta, tai visų pirma yra verslas. Kadangi auga žmonių pragyvenimo lygis, mada šiuo metu yra sparčiausiai besiplečianti verslo sritis. Be to, mada nėra vien tik kūryba, bet ir visuomenės analizė, reikia pateikti tai, ko jai būtent šiuo metu reikia.

– Kokie artimiausi tavo planai?

– Keliausiu į Romą. Čia mokytis magistro įstojau gan atsitiktinai ir įdomiai. Vienam savo mokyklos projektui turėjau padaryti tyrimą apie Alessandro Michele, pagrindinį "Gucci" dizainerį, kuris šio prekės ženklo pardavimus padidino tris kartus. Kai jis atėjo, visa mada tarsi persivertė. Rengiau prezentaciją apie tą žmogų, nuodugniai analizavau visą jo gyvenimą ir pastebėjau, kad jis studijavo mados kostiumų dizaino akademijoje Romoje. Šioje akademijoje, beje, studijavo ir kita "Gucci" mados namų dizainerė Frida Giannini. Pagalvojau, kodėl gi jiems neparašyti ir nepaklausti apie stojamuosius (šypsosi). Nusiunčiau savo darbų aplanką, CV, perėjau interviu ir jie mane priėmė. Jiems labai patiko, kad aš tiek domiuosi, patiko mano kūrybos stilius, kadangi nesu avangardiška dizainerė – man prioritetas yra rankų darbas, detalės. Italų madoje, skirtingai negu, pavyzdžiui, prancūzų, tai taip pat yra prioritetas, tad mane ir priėmė.

Paslaptis – pasitikėjimas. Jei žmogumi nepasitiki, tai turbūt ir penktadienio vakarą su draugais išleisti niekur nenorėsi. Mes vienas kito nevaržome.

– Taigi kitais metais dėl magistro studijų gyvensi Romoje. Kaip, atrodo, tiek daug laiko būnant atskirai nuo antrosios pusės, nenutolti, išlaikyti puikius santykius?

– Manau, paslaptis – pasitikėjimas. Jei žmogumi nepasitiki, tai turbūt ir penktadienio vakarą su draugais išleisti niekur nenorėsi. Mes vienas kito nevaržome. Jeigu tau reikia trims mėnesiams važiuoti į Londoną atlikti praktiką, – tik važiuok, sukurk savo ateitį dabar, kai tai gali daryti, o ne 40-ies…

– Besiklausant jūsų neeilinės istorijos, nenoromis kyla klausimas: tiek tu, tiek tavo mylimasis Alex savo gyvenimus planavote visai kitose srityse, štai dabar tu semiesi patirties iš A.Wango, jis – iš "Hermes" ir jums pavydėti gali tikrai ne vienas kolega. Kokia tos sėkmės paslaptis – talentas, juodas darbas, likimas, o galbūt dar kažkas kito?

– Manau, į aplinką reikia žiūrėti atviromis akimis. Kadangi, kaip jau sakiau, mada yra visuomenės atspindys, reikėtų visiškai atvirai priimti informaciją, kuri pasiekia tave. Pavyzdžiui, universitete mokėmės, kad madą stipriai formuoja muzika, karai, todėl reikia žinoti, kas vyksta čia ir dabar, visur. Kad ir tas faktas, kad išrinkus JAV prezidentu Donaldą Trumpą, tai labai paskatino feminisčių judėjimą, ne išimtis ir mada.

Gali būti talentingas, bet reikia ir labai daug dirbti. Tiek aš, tiek ir mano draugas labai stipriai koncentruojames į detales. Kai kurie kūrėjai yra kitokie, bet manau, reikia labai daug pasiaukojimo. Jei sutinki sėdėti savaičių savaites ir nuo ryto iki vakaro ir siuvinėti traktorius, net nežinodamas, ar tau pavyks, vadinasi, tai tau yra labai svarbu ir tu savo idėja tiki.

Aš neturiu talento išsireikšti žodžiais, todėl savo mintis linkusi perteikti per kitokią kūrybą. Manau, dažnai bus taip, kad žmonės sakys, jog tu kažką darai ne taip, kad kitaip yra geriau, bet kartais reikia jų neklausyti ir daryti viską pagal savo viziją, nes jie nežino, kokia yra tavoji vizija, ir tiesiog tave nuveda nuo kelio…