J. Šeduikytė – apie ryšį su kinu | KaunoDiena.lt

J. ŠEDUIKYTĖ – APIE RYŠĮ SU KINU

Paminėjus muzikos autorę ir atlikėją Jurgą Šeduikytę (scenoje ji tiesiog Jurga), iš karto prisimename visą Lietuvą sužavėjusią dainą „Nebijok“. Jos muzikine veikla besidomintys gerbėjai gali išvardyti daugybę kitų kūrinių iš jau net septynių solo albumų, tačiau net ir jie mažai žino apie kitus šios talentingos atlikėjos meninius projektus. Šį kartą su Jurga kalbėjomės apie jos kuriamą muziką kino filmams, ryšį su kinu ir kitus kūrybinius planus.

Esate sukūrusi muziką ne vienam kino filmui. Ar pati mėgstate juos žiūrėti? Ar dažnai atkreipiate dėmesį į jų garso takelius?

– Filmus mėgstu žiūrėti nuo vaikystės. Didžiausia mano vaikystės svajonė buvo tapti kino aktore, todėl daug laiko praleisdavau stebėdama žmones, studijuodama jų bei savo kūno kalbą, emocijas ir mėgau skaityti psichologines knygas. Mano mėgstamiausi kino žanrai – mokslinė fantastika, dokumentika ir eksperimentinis kinas. Kuo toliau, tuo labiau patinka autorinė dokumentika. Labai džiaugiuosi galėdama ne tik stebėti kino filmą kaip rezultatą, bet ir vis dažniau prisidėti prie kūrybinio proceso – ir kaip aktorė, ir kaip kompozitorė.

Manau, kad geras garso takelis – tarsi klijai, kurie sujungia atskiras filmo dalis į vientisą audinį, yra nepastebimi iš pirmo žvilgsnio ir kartu turi savo ypatingą braižą. Labai mėgstu jausti gyvą kvėpuojantį žmogų už garso. Tokie kino kompozitoriai man yra Giedrius Puskunigis, Alexandre’as Desplas, Arvo Partas, Hansas Zimmeris, Gustavo Santaolalla, Philipas Glassas.

– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su kino režisieriais?

– Bendradarbiauti su kino kūrėjais pradėjome, kai režisierė Giedrė Žickytė paskambino ir paprašė per dvi savaites sukurti muziką jos filmui „Meistras ir Tatjana“. Su Giedre esame draugės nuo vaikystės, todėl jau žinojau apie filmą, jo nuotaiką bei temą ir sutikau su šia avantiūra. Dabar labai tuo džiaugiuosi, tačiau tuomet buvo sunku – muziką kino filmui žmonės kuria bent keletą mėnesių, o kartais ir kelerius metus. Kita vertus, kino garso takelio forma man artima nuo vaikystės tiek dėl pomėgio žiūrėti filmus, tiek dėl vaidybinės patirties, tiek dėl nuotaikų gaudymo pomėgio. Visų mano dainų pradinės versijos yra panašios į kino filmo garso takelį, tad net dabar stalčiuje surasčiau bent 20 melodijų, kuriančių skirtingas emocijas. O labiausiai patinka kurti muziką ir garso pasaulį dokumentinio ir animacinio žanro filmams.

Kuo žavi ir kuo išsiskiria šio žanro muzika? Kaip skiriasi kūrybinis procesas?

– Kiekvienas kompozitorius, neabejotinai, turi savo darbo metodą. Maniškis yra panašus į dėlionę arba mįslių ar šaradų sprendimą. Mėgstu neturėti išankstinio nusistatymo ir pradėti kurti tuščiame lape. Pirmiausia bandau maksimaliai išsiklausinėti režisieriaus, susirinkti kuo daugiau raktinių žodžių. Tuomet prasideda įdomiausia – stengiuosi sukurti tokį garsą ir muziką, kokį režisierius turi savo vaizduotėje.

Kokiuose filmuose dar išgirsime tavo sukurtos muzikos?

– Neseniai kūriau garso takelį gruzinų režisieriaus Zazos Khalvashi filmui „Namė“. Šiuo metu dirbu prie naujo Marijos Stonytės trumpametražio dokumentinio filmo „Vienas gyvenimas“ garso takelio. Tikiu, kad po to irgi dar kursiu garso takelius filmams.

Prisidėjote ir prie šokių spektaklio pastatymo. Kuo įsiminė ši patirtis galbūt planuose yra ir daugiau panašių projektų?

Stengiuosi įsiklausyti, kas eina iš vidaus, ir nukreipti reikiama linkme.

– Manyje, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, gyvena keletas skirtingų emocijų. Vienos puikiausiai išsilieja mano solinėje kūryboje, kitos yra tamsesnės, meditatyvios, kartais – begarsės arba geriausiai išreiškiamos žodžiu. Stengiuosi įsiklausyti, kas eina iš vidaus, ir nukreipti reikiama linkme. Labai mėgstu kurti su komanda, kurios nepažįstu ir tikiu, kad gražiausi dalykai gali gimti kooperuojantis skirtingoms kultūroms ir meno rūšims. Esu atvira eksperimentams, tad po ką tik pristatyto šiuolaikinio šokio spektaklio su prancūzais kuriu naują kompoziciją amerikiečių kompozitoriaus Fasto Forwardo projektui „Penki“. Jo premjera įvyko birželio 29 d. meno simpoziume „Niujorkas, Londonas, Marijampolė – idėjų migracija“.

Šiek tiek atsitraukime nuo kino bei kitų meninių projektų ir grįžkime prie jūsų dainų. Praėjusiais metais išleidote septintąjį savo albumą „Not Perfect“. Dabar pristatote dar porą naujų kūrinių „(My Heart Beats) Staccato“ ir „Be žodžių“. Bus ir daugiau naujienų?

– Labai laukiu vasaros koncertų, kuriuose pristatysime dainą „Be žodžių“ ir kai kurias naujai skambančias jau pažįstamas mano dainas. Laukiu visų koncertuose, kurių vasarą bus nemažai. Šiuo metu įrašau naują dainą „Dance“, kuriai ruošiame ir vaizdo klipą. Šią dainą jau buvo galima išgirsti skambant koncertuose – tai viena iš tų dainų, per kurią žmonės, net ir girdėdami pirmą kartą, iškart eina šokti. Planuojame, kad rudenį naujos dainos ir mėgstamiausi seni kūriniai suguls į geriausių dainų rinkinį.

Pastarasis jūsų albumas „Not Perfect“ yra tarsi paskatinimas nebijoti būti savimi, būti netobulam. Kokios emocijos vyraus šiuose koncertuose ir šiame kūrybiniame etape?

– Šiuo metu man pats svarbiausias dalykas yra įkvėpimas, dėl to savo kūryba noriu įkvėpti kitus, juos motyvuoti judėti pirmyn ir atsigręžti į svarbiausius dalykus – šeimą, meilę ir laisvę.

Jūsų kūryboje labai svarbūs žodžiai. Koks jūsų santykis su poezija? Ar mėgstate ją, dažnai skaitote?

– Visada labiausiai vertinau kūrybą, kuri įkvepia ją matančius, girdinčius ar skaitančius. Vienas pirmųjų mano pasirodymų scenoje buvo inspiruotas Vytauto Mačernio kūrybos. Sėdėjau aukštai prie lubų ant iš trijų mokyklinių stalų suręsto bokšto, grojau viena gitaros styga ir dainavau egzistencinį, specialiai mokyklos šventei sukurtą eilėraštį pagal V.Mačernio „Vizijas“. Tekstą dar ir dabar pamenu: „Skausmo kelias tolyn į Šiaurę, amžina kelionė po būtį žiaurią (...) Pakyla protėvių rankos, suklinka padangės sutemę, aplinkui sutemos rangos, o rankos laimina žemę.“ Tai buvo turbūt pirmas mano eilėraštis. Su poezija teko susidurti ir dvyliktoje klasėje. Sužinoję, kad tapę Rašytojų sąjungos organizuojamo jaunųjų literatų konkurso laureatais iš lietuvių kalbos egzamino turėtume aukščiausią balą, visa klasė per porą savaičių tapome poetais (šypsosi). Mano mėgstamiausi lietuvių rašytojai yra Kazys Binkis, V.Mačernis ir Balys Sruoga. Kartais mėgstu paskaityti haiku.

Skaityti man labiau patinka prozą. Gal todėl, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu prie poetinių tekstų kurdama dainas. Labai retai dainos tekstas gimsta pirmu prisėdimu – prie kai kurių praleidžiu savaites ar net mėnesius. Kūryba yra sunkus, bet daug dovanų atnešantis ir labai individualus procesas. Svarbiausia yra jos nestabdyti ir mokytis stebėti, užsirašyti kylančias muzikines mintis, idėjas arba teksto nuotrupas. Tikiu, kad visi mes esame tik tarpininkai, o savo kūryba stengiamės dar kartą savaip įvardyti tai, kas mums visiems svarbu. Sukūręs kažką bendražmogiško tarsi prisilieti prie pasaulio išminties ir pailsi nuo rutinos. Labai mėgstu šį ypatingą jausmą.

GALERIJA

  • J. Šeduikytė – apie ryšį su kinu
  • J. Šeduikytė – apie ryšį su kinu
  • J. Šeduikytė – apie ryšį su kinu
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS