KĄ LIETUVIAI RADO BALIO SALOJE?

Lietuvių, plieniniais paukščiais nusileidžiančių legendinėje Balio saloje, procentas nuolat auga. O patys salos gyventojai nesiblaško po pasaulį ieškodami savęs, laimės, ramybės ir naujų patirčių, priešingai nei mes, europiečiai, besiviliantys, kad svetimame sode obuoliai saldesni. Į klausimą, ar nesinori pakeliauti, vienas Balio gyventojas atsakė: "Aš esu laimingas. Kodėl turėčiau nuo laimės bėgti?"

Saulės ieškant

Nuo ko ar dėl ko ten bėga mūsiškiai, vis dažniau ir ilgiau apsistojantys Balio saloje? Štai trijų kauniečių istorijos.

Solveiga Vasiliauskaitė Balyje praleido jau septynerius mėnesius. Užaugusiai Danijoje, mokslus krimtusiai Turkijoje, gyvenusiai Sirijoje, Prancūzijoje, Balio sala nėra radikali permaina. Nuo pat mažens keliaujanti pašnekovė prisipažįsta nemėgstanti žiemos, tad, ilgėdamasi saulės, nusprendė išvažiuoti iš Europos ilgam laikui.

Vos atvykus į Balio salą Solveigą apsvaigino kvapai: "Atsikrausčius iš Paryžiaus negali neužuosti smilkalų, jazminų, gėlių kvapo. Oras taip skaniai kvepėjo. Ir garsai čia kitokie: muzika šventyklose, gyvūnų skleidžiami garsai. Aplinkui – bananai, palmės, nematyti vaisiai."

Kurį laiką Solveiga leido sau tiesiog mėgautis šiluma ir vandenynu, skaitė pasakas "1001 naktis", daug galvojo apie minimalistini gyvenimo būdą. "Žmogui nedaug ko reikia, kad būtų laimingas. Pasaulis pilnas stebuklų", – mintimis dalijosi pašnekovė.

Laimė visur kitokia

Pasak Solveigos, Lietuvoje daug nerašytų taisyklių: pavyzdžiui, kaip turi atrodyti. Kad nepasirodytum nevalyvas, turi nuolat būti pasitempęs, daug dirbti, kad susimokėtum žiemą už šildymą. Šokdama Kauno šokio teatre "Aura", ji mokėsi ir Dailės akademijos Kauno fakultete, dirbo su keramika, stiklu, juvelyrika, gipsu, tad, kaip sako, neišlipdavo iš savo treningų. "Daug dėmesio susilaukdavau ne tik iš praeivių, bet ir draugų, kurie priekaištaudavo, kaip aš galiu per senamiestį vaikščioti taip apsirengusi. Man niekada nebuvo svarbu, ką žmonės apie mane galvoja, bet vis dėlto komentarai vargindavo. Azijoje, kad ir kaip atrodytum, kad ir koks būtų tavo gyvenimo stilius – visiems gerai. Niekas nesikiša ne į savo reikalus", – sakė Solveiga.

Mergina nemano, kad yra laimės formulė ar vieta, kuri tave padaro laimingą. Ir Lietuvoje, ir Paryžiuje Solveiga taip pat buvo laiminga, tik kitaip. "Indonezijoje yra kalnai, džiunglės, vandenynas, nematytų gyvūnų, ugnikalnių, neragauto maisto, nematytų instrumentų. Viskas nauja, todėl ir laimė kitokia", – šypsojosi pašnekovė.

Ar ramybės išmokstama?

Pašnekovė teigia, kad atvykusi į Balį prisiminė, ką reiškia gyventi ramiai, neskubėti. Paklausta, ar ramybė, kuri saloje tampa natūralia būsena, yra įmanoma ir Lietuvoje, sutriko. "Labai sudėtingas klausimas. Kiek prisimenu savo gyvenimą Lietuvoje – jis labai chaotiškas. Mokiausi dviejose vietose, šokau "Auroje", vesdavau jogos pamokas, kūriau menus ir nuolat visur skubėdavau. Neturėdavau laiko socialiniam ar asmeniniam gyvenimui. Azija mane išmokė kantrybės ir kažkiek nuramino. Netrukus žadu apsilankyti Europoje, pažiūrėsime, kaip bus", – sakė mergina.

Saloje Solveiga tęsia ankstesnes veiklas: "Dalyvavau keliuose šokio projektuose. Balyje šokis – ne tik tradicinis. Čia atvyksta daugybė žmonių iš viso pasaulio, su kuriais gali drauge įgyvendinti įvairiausias idėjas."

Soveiga saloje turi savo dirbtuves, galimybes kurti ir gaminti papuošalus, bendradarbiauja su viena galerija, kurioje netrukus pristatys savo parodą. Balyje gimė ir nauja papuošalų kolekcija COCKOO – jais mielai puošiasi ir lietuvaitės.

Išbandymas turistais ir ryžiais

Labiausiai saloje merginą nuvylė turizmas: barai, naktiniai klubai, vilos. "Turistai labai vargina. Maža to, jie sugriovė didžiąją dalį kultūros: nyksta vietinės užeigos, viskas brangsta, atidaromi klubai, restoranai, naikinamos džiunglės, statomi nauji keliai, vilos", – pasakojo Solveiga.

Per septynerius mėnesius mergina pavargo ir nuo ryžių: "Jei valgai vietiniame warunge (liet. užeigėlėje) – padažai ir prieskoniai diena iš dienos tokie pat. Jei turi savo namus ir virtuvę – gamini pats, ką tik nori. Be to, čia tiek vakarietiškų restoranų ir kavinių, kad gali valgyti barščius, picas, graikiškas salotas, saloje daug kavinių sveikuoliams ir vegetarams. Bet aš, žinoma, po ilgos dienos dažniausiai vis tiek valgydavau sojų varškę, tempe bei ryžius ir salotas", – juokėsi mergina.

Labiausiai pasiilgo palto

Saloje mergina nesijaučia vieniša: "Man patinka daug skaityti, patinka būti vienai, mąstyti." Be to, čia Solveiga sutiko daug menininkų, muzikantų, šokėjų, nardytojų ir banglentininkų.

Tiesa, kartais mergina pasiilgsta intelektualių pokalbių, bet ir Lietuvoje ar Paryžiuje galima to pasigesti.

Europietiškos prigimties moteriai įgimtas noras puoštis, kurti ir demonstruoti savo stilių. Pašnekovė tikina, kad saloje galima be to apsieiti: "Čia nereikia puoštis. Oda įdegusi, dėl drėgno klimato nereikia kremų, plaukai garbanojasi, greitai auga, makiažas nereikalingas. Galiu ant savo vienos ranku pirštų suskaičiuoti, kiek kartų buvau kirpykloje. Stiliaus niekada nesistengiau demonstruoti, koks yra – toks. Europoje daugiau sluoksnių, Azijoje mažiau medžiagos. Pasiilgstu palto, savo mėgstamiausio drabužio."

Saloje daug šypsosi

Kaunietė Gerda Mi pakeliauti po Aziją nutarė baigusi viešųjų ryšių studijas Londono menų universitete. Atvažiavusi į Balį, mergina akimirksniu įsimylėjo vandenyną ir salos gyvenimo būdą. "Balis labai įvairus savo kultūra. Kiekvienas miestelis turi skirtingą dvasią, juose gyvena skirtingi žmonės", – pasakojo pašnekovė, saloje gyvenanti jau trejus metus. Mergina teigia, kad Balis išsiskiria labai stipria energetika. Būdama saloje Gerda nuolatos dirba su savimi, nagrinėja aplinką ir save, bandydama tapti geresniu žmogumi. "Čia visi daug šypsosi, tada ir aš daug šypsausi", – sakė mergina.

Paklausta, kas neleidžia daug šypsotis Lietuvoje, Gerda šmaikščiai atšovė: "Vasarą niekas netrukdo, o žiemą per šalta šypsotis." Gerda tikina pripratusi prie saloje tvyrančio nuolatinio karščio ir drėgmės, ji sako gyvenanti kaip katinas ant krosnies. "Beveik kiekvieną dieną plaukioju banglente, matau vandenyną, mėgaujuosi šviežiais vaisiais. Kadangi čia nuolat saulėta, neapsikraunu daiktais ir drabužiais, važinėju motociklu ir daug keliauju po Aziją ir salas. Balis – puiki vieta gyventi tiems, kurie mėgsta vandenyną, saulę ir važiuoti motoroleriu pasileidus plaukus", – pasakojo pašnekovė.

Atsigabentų tik kopas ir tėvus

Nuo turistų, kurie kartais vargina, mergina apsigina gyvenimui ir laisvalaikiui pasirinkdama neturistines salos vietas. Gyventi Balyje, Gerdos nuomone, puiki vieta ne tik vienišiams, bet ir šeimoms. "Čia paprasčiau nei bet kuriame Europos mieste. Daugybė kokybiškų dalykų visuomet po ranka: vaisiai, grynas oras, saulė, o vaikams čia tiek daug laisvės", – teigė pašnekovė.

Per trejus gyvenimo čia metus merginą supa naujų draugų ratas, o ir artimieji kartkartėmis atkeliauja čia pabūti mėnesį ar du. Pasipuošti ir prasiblaškyti Gerda taip pat randa kur. "Oi, tų vietų yra pilna. Tik jas žinoti reikia. Saloje nuolat vyksta mados šou, renginiai galerijose, kur gali ir pats pasirodyti ir rasti kitų stileivų", – sakė Gerda. Jei ko mergina ir pasiilgsta būdama saloje, tai Nidos, kopų ir tėvų, kuriuos, jei tik būtų galimybė, atsigabentų į salą.

Bangose gimė verslo idėja

Net ir praėjus trejiems metams, Gerdos susižavėjimas sala nuolat auga. Tiesa, pradėjus darbinę veiklą, atsirado tam tikrų iššūkių, su kuriais tenka susitaikyti. "Saloje visiškai skiriasi laiko sąvokos supratimas. Nuolatos viskas vėluoja, nes čia daugybė ceremonijų, kurios vyksta kiekvieną savaitę", – pasakojo Gerda.

Gerdos kūryba ir darbas – įkvėpti vandenyno bangų. Būtent saloje jai gimė mintis sukurti maudymosi kostiumėlių kolekciją. Jos sukurtas prekės ženklas "Makara Wear" – gerai žinomas ne tik Lietuvoje. Gerdos sukurtos kolekcijos populiarios Balyje, Lietuvoje, Švedijoje. Vienas jos sukurtų modelių buvo publikuotas Didžiojoje Britanijoje leidžiamame žurnale "Surfer Girl Magazine".

Mergina kuria maudymosi kostiumėlius modernioms undinėms. Kurdama modelius Gerda galvoja apie moteris, kurios nori atrodyti moteriškai ir elegantiškai net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, tarkim, skriedamos ant banglenčių. Sala – ideali vieta realizuoti save, nes Lietuva yra šaltų vandenų šalis. "Žinoma, įmanoma save atrasti ir Lietuvoje. Tačiau aš esu nuotykiu ieškotoja. Lietuva man per didelė komforto zona: viskas arti, tėvai šalia. Manau, kada nors grįšiu į gimtinę, tačiau šiuo momentu, atsižvelgdama į ekonominę situaciją, savo norus ir pomėgius, mėgaujuosi salos gyvenimu."

Atsipalaidavę net ir versle

Kaunietį Gintarą Gabrilavičių į Indoneziją atvedė darbo reikalai. Prieš metus vaikinas išvyko žvalgytis naujų rinkų. Pašnekovas patikino, kad lengva nebuvo, nes žmonės čia dažnai nesupranta, apie ką kalbama, nesuvokia, kokio produkto ieškoma. Ir tai ne vienintelis iššūkis.

"Jie tarsi apkvaitę nuo to karščio. Dirbti su vietiniais faktiškai neįmanoma. Tokia sąvoka kaip atsakomybė jiems svetima. Jei jie nenori, tai niekur ir neina, net į sutartus susitikimus. Jie neturi supratimo, kad jei gerai dirbsi, daugiau uždirbsi ar į tave žiūrės kaip į gerą darbuotoją. Pripranti ir prie to pamažu, o perėjęs tokių santykių mokyklą, ilgainiui nusiramini ir pats kitaip elgiesi", – pasakojo pašnekovas.

Gintaras teigia, kad atsipalaidavimas ir didžiulė ramybė tvyro visoje Balio saloje. Net ir televizijoje – jokio negatyvo. Pasak pašnekovo, ilgainiui ir pats pasiduodi toms nerašytoms taisyklėms: pradedi nebeskubėti, nebeskini pakelėje augančio vaisiaus, nors jis ir niekieno.

Draugų nesusirasi

Nepaisant darbo įsipareigojimų, laisvu laiku vaikinas nuolat keliavo. Į Balio salą jis atskrido atostogų. Daug Indonezijos salų aplankiusiam Gintarui Balis – mažiausiai patikusi sala.

Vaikiną labiausiai liūdina tai, kad santykis tarp turistų ir vietinių čia paremtas tik nauda. Vietiniai su turistais bendrauja norėdami išpešti pinigų.

"Kitose Indonezijos salose gali sutikti tokių vietinių gyventojų, kurie tave ne tik pasiims į žvejybą, bet grįžus dar ir žuvį iškeps. Balyje toks nuotykis praktiškai neįmanomas. Čia už viską mokėsi.

Draugų tarp vietinių taip pat sunku susirasti, todėl ilgainiui Gintaras apsiribojo europietiškesnėmis pažintimis. Laiką vaikinas leido rusų banglentininkų draugijoje. Lietuvių bendruomenės saloje nėra, o rusai ten jau įsitvirtinę. Pasak Gintaro, saloje veikia visa infrastruktūra: "Jie gyvena tarp savų ir vieni kitiems teikia paslaugas: kažkas tvarko namus, kažkas nuomoja vilas, kažkas pernuomoja", – pasakojo vaikinas.

Taikiklyje – naujos salos

Gintaro draugai – banglentininkai, dienas leidžiantys tarp bangų arba žiūrėdami į jas. Jiems daugiau niekas neįdomu. Nuo ryto iki saulės laidos prabūna paplūdimyje. Toks jų gyvenimo būdas.

"Jei nesi banglentininkas, tai nelabai įsivaizduoju, ko į tą Balį važiuoti. Čia net paplūdimių gražių nėra. Skristi parą, kad pasimaudytum ir atsigertum viešbučio restorane? Kam taip toli trenktis? Bet ir čia, matyt, verslas. Man pačiam ne sykį yra tekę gauti pasiūlymų: "Atveši čia žmogų, gausi procentą", – pasakojo Gintaras.

Sala jau nebepatraukli ir verslininkams. Visos investicijos metamos į kitas salas. Verslui, deja, neįdomu, kas nutiks su laukine gamta ar vietine kultūra. Jis eina tolyn. Į tokias salas, kuriose, pasak Gintaro, vaikai lipa ant rankų, bėga iš paskos, kuriems pamatyti baltąjį – stebuklas. Akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada ir jie kalbės angliškai bei taps naujomis turistams tarnaujančiomis marionetėmis.