Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis | KaunoDiena.lt

KAUNIETĖS AVANTIŪRA: PER PENKIS MĖNESIUS IŠMAIŠĖ SEPTYNIAS ŠALIS

Dvi­de­šimt ket­ve­rių kau­nie­tė Gre­ta Ūzai­tė min­tis apie to­li­mą ke­lio­nę į Pie­tų Ame­ri­ką au­dė ne vie­nus me­tus. Nusp­ren­du­si, kad ge­res­nės pro­gos iš­vyk­ti į sva­jo­nių kraš­tus ga­li ir ne­be­pa­si­tai­ky­ti, praei­tą sau­sį mer­gi­na iš­ke­lia­vo net į pen­kis mė­ne­sius tru­ku­sią avan­tiū­rą, ku­rios me­tu ne tik ap­ke­lia­vo sep­ty­nias vals­ty­bes, bet ir sa­va­no­riš­kai pa­dė­jo skur­dą ir smur­tą iš­gy­ve­nan­tiems vai­ku­čiams.

Šian­dien tė­vy­nė­je jau spė­ju­si ap­si­pras­ti Gre­ta ir ki­tus, svars­tan­čius apie il­gą ne­tu­ris­ti­nę ke­lio­nę, ra­gi­na ma­žiau gal­vo­ti ir kuo grei­čiau pirk­ti bi­lie­tus.

– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo ke­lio­nę. Kiek lai­ko ji už­tru­ko?

– Iš­ke­lia­vau praei­to sau­sio pa­bai­go­je, o na­mo su­grį­žau bir­že­lio pa­bai­go­je, tad ke­lio­nė tru­ko pen­kis mė­ne­sius. Pra­dė­jau nuo Mad­ri­do, kur pra­lei­dau ke­lias die­nas, o iš ten iš­skri­dau į Pe­ru. Čia sa­va­no­riau­da­ma pra­lei­dau du mė­ne­sius, dau­giau­sia ir su­si­pa­ži­nau su šia ša­li­mi, jos kul­tū­ra, o li­ku­sius tris mė­ne­sius ke­lia­vau po ki­tas ša­lis. Iš vi­so ap­lan­kiau sep­ty­nias valstybes: Pe­ru, Ek­va­do­rą, Bo­li­vi­ją, Či­lę, Ar­gen­ti­ną, Pa­rag­va­jų ir Bra­zi­li­ją.

– Kaip nu­spren­dei iš­vyk­ti į to­kią, ga­li­ma pa­va­din­ti, odi­sė­ją? Ar tai bu­vo sa­vęs ieš­ko­ji­mas, ar la­biau no­ras pa­žin­ti to­li­mas ša­lis?

– Kai ma­nęs ši­to klau­sia, vi­suo­met juo­kau­ju, kad tie­siog pri­si­šne­kė­jau ir to­dėl tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti. Vi­siems vis šne­kė­jau ir šne­kė­jau, kad va­žiuo­siu... Iš tik­rų­jų Pie­tų Ame­ri­ka vi­suo­met bu­vo ma­no sva­jo­nė, šios ša­lys ma­ne vi­suo­met trau­kė, ypač Pe­ru. Bu­vo ir ki­tų sva­jo­nių – pa­dir­bė­ti su vai­kais, iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je ša­ly­je, pa­ma­ty­ti, ką ga­liu. Dėl to ir no­rė­jau vyk­ti vie­na. Be to, no­rė­jau ne to­kios ke­lio­nės, ku­ri trun­ka tris sa­vai­tes, o iš tik­rų­jų pa­žin­ti ša­lį, jos kul­tū­rą, pa­gy­ven­ti, pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas yra. Tai ne­bu­vo spon­ta­niš­ka min­tis – idė­ją bran­di­nau il­gai, tau­piau pi­ni­gus ir, nors pa­ti ne­ti­kė­jau, vie­ną die­ną ra­du­si nu­pi­gin­tus bi­lie­tus, juos nu­si­pir­kau ir taip pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė. Be to, lai­kas bu­vo la­bai tin­ka­mas – kol kas ne­tu­riu la­bai rim­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų, pa­vyz­džiui, šei­mos, vai­kų.

– Ar drau­gai, ar­ti­mie­ji ne­siė­mė at­kal­bi­nė­ti iš­gir­dę apie ta­vo pla­nus?

– Aiš­ku, tė­vai ne­ri­ma­vo, bet priė­mė šį ma­no spren­di­mą. Ne iš vie­no iš­gir­dau, kad tu­rė­tų bū­ti la­bai bai­su, nes vyks­tu vie­na, bet neat­kal­bi­nė­jo. Tie­siog paaiš­ki­nau vi­siems, ko­dėl no­rė­čiau ten vyk­ti.

– Ar pa­čiai ne­bu­vo bai­so­ka vie­nai leis­tis į ne pa­čias sau­giau­sias pa­sau­lio ša­lis?

– Va­kar kaip tik pa­gal­vo­jau, kad nė kar­to ne­pa­ju­tau kaž­ko­kio bai­mės jaus­mo. Nu­si­per­ki bi­lie­tą, pla­nuo­ji ke­lio­nę, ke­liau­ji ir da­rai tai, ką da­rai kiek­vie­ną die­ną, tie­siog esi ki­to­je ša­ly­je. Gal vie­nin­te­lis mo­men­tas bu­vo, kai sė­dė­jau oro uos­te prieš di­dį­jį skry­dį ir atė­jo min­tis, kad da­bar jau rim­tai pa­lie­ku vi­sus ir iš­vyks­tu, bet ne­ri­mas la­bai grei­tai din­go.

– Ar vis­kas vy­ko pa­gal pla­ną?

– Su­sip­la­na­vau gal tik ko­kius du mė­ne­sius, o pa­skui pla­nuo­ti jau tie­siog ne­beį­ma­no­ma, nes neį­si­vaiz­duo­ji, kur vyks­ti, – juk tai vi­sai ki­tas kon­ti­nen­tas, ki­ta pa­sau­lio da­lis. Vi­są lai­ką gal­vo­jau, kad ir kaip su­si­pla­nuo­siu, tur­būt vis­kas pa­si­suks ki­taip, bet tuos du mė­ne­sius, ku­riuos bu­vau su­si­pla­na­vu­si, vis­kas bū­tent taip ir vy­ko. Pas­kui man la­bai pa­si­se­kė, nes ge­riau­sia yra kal­bė­tis su ki­tais ke­liau­jan­čiais žmo­nė­mis, pa­vyz­džiui, su­ti­kus juos nak­vy­nės na­muo­se. Klau­si, kur jie bu­vo, ar ver­ta vyk­ti, ar ne, taip pat rei­kė­jo ste­bė­ti orų pro­gno­zes, kad ne­bū­tų liū­čių ar že­mės dre­bė­ji­mų.

– Gal­būt bu­vo mo­men­tų, kai gal­vo­jai, kad šiuo sa­vo spren­di­mu pa­da­rei klai­dą ir no­rė­jai pirk­ti bi­lie­tą na­mo?

– Ne, gal ne­bu­vo kaž­ko­kių bai­sių si­tua­ci­jų, gal la­biau to­kių aki­mir­kų, kai, pa­vyz­džiui, vy­kau sa­va­no­riau­ti ir, at­vy­kus į tą Šiau­rės Pe­ru Tru­chi­jo mies­tu­ką, pir­ma min­tis bu­vo, kur aš čia esu, ko­dėl, ir da­bar jau bi­lie­to at­gal tik­rai ne­ga­liu nu­si­pirk­ti... To­kia bai­mė grei­čiau­siai atė­jo, nes pa­ma­čiau vi­sai ki­to­kį pa­sau­lį – vi­si tie lūš­ny­nai, var­gin­gas gy­ve­ni­mas. Bet ta­da gal­vo­ji, kad no­rė­jai pa­tek­ti į to­kią si­tua­ci­ją ir da­bar tu­ri ban­dy­ti prie jos pri­si­tai­ky­ti.

– Kiek ži­nau, ap­lan­kei vie­tas, ku­rio­se rei­kia ne tik psi­cho­lo­gi­nės, bet ir fi­zi­nės iš­tver­mės. Pa­pa­sa­kok.

– Vi­sų pir­ma, kaip ir mi­nė­jau, bū­ti­na ste­bė­ti orus. Dėl to ir su­si­pla­na­vau ke­lis mė­ne­sius bū­ti vie­no­je Pe­ru pu­sė­je, o po to ke­liau­ti į ki­tą, nes tuo me­tu, kai bu­vau vie­no­je pu­sė­je, ki­to­je li­jo. Pa­vyz­džiui, į kal­nus su vi­sa kup­ri­ne ir pa­la­pi­ne ant pe­čių ėjau tris die­nas, tad fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo tik­rai pri­rei­kia, bet ma­nau, kad psi­cho­lo­giš­kai pa­si­ruoš­ti rei­kia kiek dau­giau ne­gu fi­ziš­kai. Die­ną su ta man­ta iš­temp­ti tik žy­giuo­jant ar ke­liau­jant yra sun­kiau psi­cho­lo­giš­kai ne­gu fi­ziš­kai, bet pa­ma­ty­ti vaiz­dai tik­rai vis­ką at­per­ka.

– Te­ko ne­ma­žai dirb­ti ir su vai­kais. Ar šie leng­vai įsi­lei­do į sa­vo gy­ve­ni­mą ne­pa­žįs­ta­mą sve­tim­ša­lę?

– Taip, dau­giau­sia dir­bau su vai­kais, pa­skui ku­rį lai­ką sa­va­no­ria­vau nak­vy­nės na­muo­se, ke­liau­to­jų vieš­bu­tu­ke ant van­de­ny­no kran­to. Tai po sa­va­no­ria­vi­mo su vai­kais bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia pa­tir­tis, la­bai pail­sė­jo pro­tas. Vai­kai ten pra­tę prie sa­va­no­rių, nes jų kai­ta yra la­bai di­de­lė. Aiš­ku, nau­jas žmo­gus jiems su­tei­kia vi­so­kių emo­ci­jų. Iš pra­džių jie su ta­vi­mi ne­bend­rau­ja, nes gal­vo­ja, kad gal tu tuoj pat iš­vyk­si, bet pra­de­di su jais bend­rau­ti ir su­si­ran­di sa­vo drau­gų.

– Gal ga­lė­tum pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti, ko­kį bū­tent dar­bą dir­bai vai­kų la­bui?

– Dir­bau or­ga­ni­za­ci­jo­je, skir­to­je vai­kams, ku­rie ne­ga­li ei­ti į vie­šą­ją mo­kyk­lą. Tai bu­vo kaž­kas pa­na­šaus į prieš­mo­kyk­li­nį įvai­riau­sio am­žiaus vai­kų ren­gi­mą. Aš dau­giau­sia dir­bau su 3–5 me­tų vai­kais. Mes, sa­va­no­riai, bu­vo­me su­si­skirs­tę gru­pe­lė­mis. Mū­sų ke­tu­rių sa­va­no­rių ko­man­da dir­bo maž­daug su 28 vai­kais. Tie vai­kai yra iš la­bai su­dė­tin­gų, pro­ble­miš­kų šei­mų, ir da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad toks sa­va­no­riš­kas dar­bas tik­rai yra la­bai ne­leng­vas. Die­na pra­si­dė­da­vo nuo 5 va­lan­dų pa­mo­kų su vai­kais, tuo­met grįž­da­vo­me į sa­va­no­rių na­mus ir, pa­si­skirs­tę ko­man­do­mis, vyk­da­vo­me ap­lan­ky­ti vai­kų šei­mų. Tai ir­gi bu­vo la­bai di­de­lė pa­tir­tis. Kai pa­ma­tai, kaip gy­ve­na tos šei­mos, iš tie­sų su­kre­čia ir pa­de­da pa­žin­ti tuos vai­kus, su ku­riais dir­bi. Pas­kui grį­žę ruoš­da­vo­mės ki­tos die­nos pa­mo­kė­lėms. Vi­sa die­na pil­na įvai­riau­sių emo­ci­jų, dar tris­de­šimt laips­nių karš­čio, jo­kių sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų – tai­gi tai bu­vo gan su­dė­tin­gas dar­bas.

– O ar vi­sų vai­ku­čių šei­mos priim­da­vo sve­tin­gai?

– Dau­gu­ma šei­mų yra su­si­tvar­kiu­sios, pa­grin­di­nė pro­ble­ma – kad jie tie­siog ne­tu­ri pi­ni­gų. Bū­da­vo ir to­kių, ku­rie nea­ti­da­ry­da­vo du­rų, bet šiaip mus mėg­da­vo ir gerb­da­vo, nes ži­no­da­vo, kad esa­me sa­va­no­riai ir no­ri­me pa­dė­ti.

– Ar skau­džios vai­kų pa­tir­ties ne­jaus­da­vai su jais bend­rau­da­ma?

– Tai ir bu­vo tur­būt sun­kiau­sia už­duo­tis, nes dirb­da­ma su vai­kais pa­pras­to­je mo­kyk­lo­je ma­tai, kaip vai­kai laks­to, kaip stum­do­si ar mu­ša­si, ir tai yra nor­ma­lu. Ten vai­kai to ne­da­ro, yra to­kių, ku­rie net ne­šne­ka, sė­di vi­sa­da nu­lei­dę gal­vą, ne­mo­ka pri­si­sta­ty­ti. Ban­dė­me iš­mo­ky­ti juos ne­bi­jo­ti pa­si­svei­kin­ti, žai­di­mų, dai­ne­lių, ir jau po mė­ne­sio bu­vo ma­ty­ti re­zul­ta­tas. Net tie vai­kai, ku­rie vi­siš­kai ne­šne­kė­da­vo, ėmė bend­rau­ti, ap­si­ka­bin­ti vie­ni ki­tus, pa­mo­juo­ti vie­nas ki­tam. Dir­bant šį dar­bą sun­kiau­sia, kad di­de­lė da­lis vai­kų trau­muo­ti, ne­tu­rė­ję nor­ma­lios vai­kys­tės, o tos pen­kios va­lan­dos, pra­leis­tos su mu­mis ir ki­tais vai­kais, bū­da­vo ge­riau­sia jų die­nos da­lis. Be to, tu­ri bū­ti la­bai kant­rus, nes vai­kai la­bai sun­kiai su­kal­ba­mi, kar­tais ver­kia, kar­tais mu­ša­si, o tu ne­ga­li jo­kiu bū­du ant jų rėk­ti ar pyk­ti, nes jie jau šei­mo­je pa­ti­ria la­bai daug pro­ble­mų.

– Ar ne­skau­dė­jo šir­dies iš­vyks­tant, kai tu­rė­jai pa­lik­ti prie ta­vęs jau spė­ju­sius pri­pras­ti vai­ku­čius?

– Tai ir bu­vo sun­kiau­sia, kad ei­ni pas šei­mas, bend­rau­ji, ži­nai kiek­vie­no vai­ko is­to­ri­ją. Ži­nai, kas jam yra blo­gai, ko­dėl jis vie­ną die­ną ne­kal­ba, ver­kia ar yra pik­tas, ką iš­gy­ve­na. Vai­kai – jaut­ri te­ma, tad, no­ri to ar ne­no­ri, jaut­riai rea­guo­ji. Ga­liau­siai, sa­va­no­rys­tei ei­nant į pa­bai­gą, kiek­vie­ną die­ną liū­di, nes ži­nai, kad vis tiek kar­di­na­liai ne­pa­kei­si tų vai­kų gy­ve­ni­mo, pa­kei­ti tik tą die­ną, kol esi jo drau­gas.

– Ar ma­nai, kad si­tua­ci­ją, kai daug skur­do ir smur­to, šio­se ša­ly­se įma­no­ma pa­keis­ti?

– Tai la­bai il­gas pro­ce­sas ir ma­nau, kad si­tua­ci­ja grei­tai tik­rai ne­pa­si­keis. Ten to­kie da­ly­kai kaip ko­rup­ci­ja, ne­dar­bas, smur­tas yra la­bai įsi­šak­ni­ję, ir la­bai sun­ku tai pa­keis­ti. Ži­no­ma, yra or­ga­ni­za­ci­jų, žmo­nių, no­rin­čių tai keis­ti, bet ta pro­ble­ma grei­tai ne­dings.

– Gal­būt nu­spren­dei sa­vo atei­tį sie­ti su pe­da­go­gi­niu ar so­cia­li­niu dar­bu?

– Ko­kie atei­ties pla­nai, at­skleis­ti kol kas ne­ga­liu, bet tur­būt  sie­sis su to­mis pro­fe­si­jo­mis.

– Gal bu­vo itin ta­ve su­krė­tu­sių kul­tū­ri­nių skir­tu­mų? Gal ga­li pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­jų iš su­tik­tų žmo­nių gy­ve­ni­mų?

– Dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dau Pe­ru, tad dau­giau­sia ga­liu kal­bė­ti apie šią ša­lį, ka­dan­gi su­si­pa­ži­nau ir su jos kul­tū­ra, ir su žmo­nė­mis. Pie­tų Ame­ri­ka yra karš­to tem­pe­ra­men­to žmo­nių kon­ti­nen­tas, tad ir bend­rau­ja­ma kiek ki­taip. Vie­šo­je vie­to­je ten įpras­ta iš­sa­ky­ti sa­vo emo­ci­jas, verk­ti, pyk­tis, su­si­tai­ky­ti, ap­si­ka­bin­ti. Mes, pa­vyz­džiui, gal­būt la­biau esa­me žmo­nės, pa­va­din­ki­me, bur­bu­le, bet tai ir­gi nė­ra blo­gai – tie­siog kul­tū­rų skir­tu­mas. Ten žmo­nės ne­bi­jo priei­ti ar­čiau ta­vęs, kal­bė­tis, bend­rau­ti, o Lie­tu­vo­je to nė­ra ir šiek tiek trūks­ta. Ki­tas da­ly­kas – aiš­kiai jun­ta­mas iš­si­la­vi­ni­mo skir­tu­mas. Pe­ru, Bo­li­vi­jos žmo­nės ne­tu­ri daug iš­si­la­vi­ni­mo ga­li­my­bių, tas jau­čia­ma, pa­vyz­džiui, par­duo­tu­vė­je – kaip jie el­gia­si su ta­vi­mi, kiek de­ra­si... Gal kol kas ne­mo­ka priei­ti prie tu­ris­tų – ma­to, kad esi bal­tao­dis ir jie tau vis­ką steng­sis par­duo­ti bran­giau. Kai sa­va­no­ria­vau vieš­bu­ty­je, net bi­jo­da­vau ei­ti į mies­to tur­gų nu­si­pirk­ti van­dens ar vai­sių dėl to, kad nuo­lat bū­da­vo švil­pia­ma, rė­kau­ja­ma, me­luo­ja­ma, pa­klau­sus kai­nų. Bet kai per­pra­tau vi­są šią sis­te­mą, vis­kas iš­si­spren­dė.

– Kal­bant apie Pie­tų Ame­ri­kos ša­lis vy­rau­ja ste­reo­ti­pas, kad ten yra iš­ties ne­sau­gu dėl di­džiu­lio nu­si­kals­ta­mu­mo ir nar­ko­ma­ni­jos. Ar pa­čiai te­ko su­si­dur­ti su kaž­kuo pa­na­šaus?

– Ma­nau, kad tie da­ly­kai tik­rai eg­zis­tuo­ja. Su­si­dū­riau su daug ke­liau­to­jų, ku­rie pra­ra­do krep­šius ar ki­tus daik­tus. Dėl daug ko ne­pers­pė­ja­ma. Daug skai­čiau ir vi­sų pir­ma ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne­rei­kia ti­kė­ti tuo, kas ra­šo­ma „Goog­le“. Aš pa­ti ne­su­si­dū­riau su nu­si­kal­ti­mais – gal­būt ma­ne ly­dė­jo kaž­ko­kia lai­min­ga žvaigž­dė, nors ir pa­ti tik­rai sau­go­jau­si. Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais. Te­ko gir­dė­ti, kad vie­ti­niai tu­ris­tus yra ir ap­vo­gę, ir au­to­bu­se su gink­lais už­puo­lę.

Yra ra­jo­nų, kur tik­rai ne­sau­gu ei­ti, esi per­spė­ja­mas, ir tie­siog rei­kė­tų to pa­klau­sy­ti. Ypač kai ke­lia­vau vie­na, dvi­gu­bai bu­vau at­sar­gi – nie­kur nei­da­vau nak­ti­mis, steng­da­vau­si lai­ky­tis kar­tu su ki­tais ke­liau­to­jais.

– Ne­ma­žai ke­lia­vai. Gal ku­ris nors kraš­to­vaiz­dis ar mies­tas pa­li­ko itin di­de­lį ir ryš­kų įspū­dį? Pa­pa­sa­kok.

– Ek­va­do­re la­biau­siai įsi­mi­nė va­di­na­mo­sios sū­py­nės ant pa­sau­lio kraš­to – šią vie­tą ap­lan­ky­ti bu­vo vie­na iš ma­no di­džiau­sių sva­jo­nių ir tik­rai ne­pa­mir­šiu jaus­mo, kai rei­kė­jo su­ptis. Iš vie­nos pu­sės – ug­ni­kal­nis, iš ki­tos – kal­nas, o tu – ant sū­py­nių kraš­to. Ži­no­miau­sias Pe­ru kal­nas Ma­ču Pik­ču – ir­gi la­bai įspū­din­ga vie­ta, ne­su­vo­kia­ma, ko­kia tai im­pe­ri­ja, kaip iš­sau­go­ta ir iš­lai­ky­ta, tie pa­tys San­ta Kru­zo kal­nai, kur ėjau San­ta Kru­zo ke­liu su dar vie­na mer­gi­na – pa­čios vis­ką ne­šė­mės, sta­tė­mės pa­la­pi­nes. Pe­ru – gra­ži ša­lis vien dėl to, kad ten yra ir džiung­lės, ir van­de­ny­nai, dy­ku­ma, kal­nai – ir tu ga­li pa­si­rink­ti, kur no­ri pa­bū­ti... Dar kva­pą gniau­žė la­gū­na 69, kai pa­ki­lus į kal­ną ma­ty­ti žyd­ra žyd­ra la­gū­na. O po to lei­dau­si į Bo­li­vi­ją. Ten la­bai po­pu­lia­ri drus­kų dy­ku­ma, ku­rio­je pra­lei­do­me ke­tu­rias die­nas su dži­pais. Su­ža­vė­jo Bra­zi­li­jos gar­sie­ji Ig­va­su kriok­liai – tai su­per­tu­ris­ti­nės vie­tos. San­ta Kru­zas bu­vo vie­ta, kur išei­ni ir žy­giuo­ji vie­nas, o Ma­ču Pik­ču ei­ni šim­to žmo­nių ko­lo­no­je, ne­lie­ka lai­ko stab­te­lė­ti, pa­si­gro­žė­ti. Nors ir šias vie­tas, bū­nant šio­se ša­ly­se, tie­siog pri­va­lu pa­ma­ty­ti. Be to, man la­bai įdo­mių jaus­mų su­kė­lė vaiz­das, kai žmo­nės dau­giau lai­ko ski­ria as­me­nu­kėms, o ne pa­si­gro­žė­ti kva­pą gniau­žian­čiais vaiz­dais. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip žmo­gus, sto­vė­da­mas prie kriok­lio, da­ro­si nuo­trau­ką su juo fo­ne, bet net neat­si­su­ka į jį pa­si­žiū­rė­ti, ta­da į sa­vo vie­tą už­lei­džia ki­tą, ir taip ei­na ei­lė. Ma­ne tai taip nu­ste­bi­no, kad ši­tą vaiz­dą net nu­fil­ma­vau.

– Ar grį­žus ne­bu­vo sun­ku adap­tuo­tis?

– Tik­rai bu­vo, gel­bė­jo ne­bent šiek tiek tai, kad bent jau bu­vo va­sa­ra. Vi­si kal­ba apie adap­ta­ci­ją sve­čio­je ša­ly­je, o bent jau man su­grįž­ti bu­vo sun­kiau. Iš­va­žiuo­da­ma iš anks­to ži­no­jau, kad bus ki­ta kul­tū­ra, prie ku­rios rei­kės pri­tap­ti, bet prieš grį­ži­mą nie­ko pa­na­šaus ne­gal­vo­jau, ti­kė­jau­si, kad grįž­tu ten, kur pa­žįs­ta­mos tiek vie­tos, tiek ir žmo­nės bei kul­tū­ra. Įsi­ti­ki­nau, kad dep­re­si­ja po ke­lio­nės tik­rai eg­zis­tuo­ja, be to, rei­kė­jo ir pail­sė­ti – bu­vau la­bai pa­var­gu­si ir fi­ziš­kai. Ma­nau, tik­rai rei­kia leis­ti sau pail­sė­ti, nes vi­sos min­tys po ke­lio­nės ateis tik vė­liau, tad ir svar­bių spren­di­mų priim­ti iš­kart su­grį­žus ne­re­ko­men­duo­čiau.

– Gal­būt, pa­ma­čiu­si vi­sai ki­to­kį pa­sau­lį, pa­kei­tei sa­vo po­žiū­rį ir į Lie­tu­vą, jos ak­tua­li­jas ir ver­ty­bes?

– Da­bar man kar­tais at­ro­do, kad Pie­tų Ame­ri­ką jau pa­žįs­tu ge­riau nei Lie­tu­vą. Prob­le­mų tu­ri­me ir mes, bet kai pa­gal­vo­ji, mes gy­ve­na­me ga­na ge­rai: tu­ri­me inf­rast­ruk­tū­rą, na­mus, sto­gus, ge­ria­mo­jo van­dens, o ten žmo­nės ne­tu­ri da­ly­kų, bū­ti­nų iš­gy­ven­ti. Lai­mės su­vo­ki­mas mū­sų ir to­se ša­ly­se la­bai ski­ria­si, ten žmo­nės tu­ri la­bai rim­tų pro­ble­mų, bet į tai žiū­ri la­bai po­zi­ty­viai: „Nė­ra sto­go? Na, nė­ra sto­go. Na, tai ką jau da­bar, pa­si­sta­ty­sim ta­da...“ (juo­kia­si). Sun­ku paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra. Gal tai dėl oro? Apsk­ri­tai, man at­ro­do, kad daž­nai pro­ble­mas mes pa­tys su­si­ku­ria­me, nors iš tie­sų jų ne­tu­ri­me.

– Kaip, ta­vo ma­ny­mu, ši ke­lio­nė pa­kei­tė ta­ve kaip as­me­ny­bę?

– Per­gal­vo­jau vi­sas ver­ty­bes, kas yra svar­bu man. Jo­kios įta­kos man ne­be­tu­ri ma­te­ria­liz­mas – yra daug svar­bes­nių da­ly­kų nei ma­te­ria­lių daik­tų tu­rė­ji­mas ar de­monst­ra­vi­mas. Ten ir­gi su­ti­kau la­bai daug žmo­nių, ku­rie pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rį ir tu­ri ne kaž­ko­kį nau­jau­sią te­le­fo­ną, nes su­pran­ta, kad iš tie­sų tai nie­ko apie jį ne­pa­sa­ko. Tai, kad esu su megz­tu­ku iš „Hu­ma­nos“, man nie­ko ne­kei­čia... Gal su­pra­tau tai, kad žmo­gus ma­nęs ne­nus­te­bins pa­ro­dęs, jog tu­ri nau­jau­sią ma­ši­ną. Tu ge­riau pa­ro­dyk, ką tu ge­ro pa­da­rei tą ma­ši­ną įsi­gy­da­mas. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ke­lio­nė kar­di­na­liai pa­kei­tė po­žiū­rį, grei­čiau už­tvir­ti­no.

– Ką pa­tar­tum žmo­nėms, nu­spren­du­siems be kom­pa­ni­jos leis­tis į pa­na­šią il­gą ir to­li­mą ke­lio­nę?

– Vis­ko tik­rai ne­su­sip­la­nuo­si, tad į tai rei­kė­tų žiū­rė­ti ra­miai. Ki­tas da­ly­kas – nu­spręs­ti, ar tik­rai no­ri sa­va­no­riau­ti ir dėl ko tu tai da­rai: ar dėl to, kad tai po­pu­lia­ru ir drau­gai tai da­ro, ar pa­ts iš tik­rų­jų no­ri pa­dė­ti. Juk, jei ten esi tik taip sau, tai pa­da­ry­si dau­giau ža­los ne­gu nau­dos. Be to, tie­siog nerei­kė­tų ­bi­jo­ti. Jei no­ri – pirk bi­lie­tą ir vis­kas su­si­dė­lios savaime. Jei no­ri­te ke­liau­ti su kaž­kuo, tu­ri­te bū­ti įsi­ti­ki­nęs, kad ga­lė­si­te iš­bū­ti su tuo žmo­gu­mi esant įvai­riau­sioms si­tua­ci­joms. Pa­ti ke­liau­da­ma su­ti­kau ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie pla­na­vo ke­liau­ti drau­ge, bet ke­lio­nės me­tu jų ke­liai tie­siog iš­si­sky­rė. Dar la­bai pa­tar­čiau ke­lio­nės me­tu ra­šy­ti, nes pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti da­ly­kai lai­kui bė­gant grei­tai už­si­mirš­ta. Pa­ti per tuos mė­ne­sius pri­ra­šiau sto­rą die­no­raš­tį, dar ra­šiau in­ter­ne­to die­no­raš­tį „Kur nykš­tu­kai gy­ve­na“, skir­tą ar­ti­mie­siems.

GALERIJA

  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
  • Kaunietės avantiūra: per penkis mėnesius išmaišė septynias šalis
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

irgi truputi pakeliaves

Tegu as busiu desimt kart ,,lietuvis''. Bet vis tiek PAVYDZIU, tai panelei. Smagu pabuvoti, ir prisimti keliones.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS