KAUNIETĖS AVANTIŪRA: PER PENKIS MĖNESIUS IŠMAIŠĖ SEPTYNIAS ŠALIS
Dvidešimt ketverių kaunietė Greta Ūzaitė mintis apie tolimą kelionę į Pietų Ameriką audė ne vienus metus. Nusprendusi, kad geresnės progos išvykti į svajonių kraštus gali ir nebepasitaikyti, praeitą sausį mergina iškeliavo net į penkis mėnesius trukusią avantiūrą, kurios metu ne tik apkeliavo septynias valstybes, bet ir savanoriškai padėjo skurdą ir smurtą išgyvenantiems vaikučiams.
Šiandien tėvynėje jau spėjusi apsiprasti Greta ir kitus, svarstančius apie ilgą neturistinę kelionę, ragina mažiau galvoti ir kuo greičiau pirkti bilietus.
– Papasakok apie savo kelionę. Kiek laiko ji užtruko?
– Iškeliavau praeito sausio pabaigoje, o namo sugrįžau birželio pabaigoje, tad kelionė truko penkis mėnesius. Pradėjau nuo Madrido, kur praleidau kelias dienas, o iš ten išskridau į Peru. Čia savanoriaudama praleidau du mėnesius, daugiausia ir susipažinau su šia šalimi, jos kultūra, o likusius tris mėnesius keliavau po kitas šalis. Iš viso aplankiau septynias valstybes: Peru, Ekvadorą, Boliviją, Čilę, Argentiną, Paragvajų ir Braziliją.
– Kaip nusprendei išvykti į tokią, galima pavadinti, odisėją? Ar tai buvo savęs ieškojimas, ar labiau noras pažinti tolimas šalis?
– Kai manęs šito klausia, visuomet juokauju, kad tiesiog prisišnekėjau ir todėl turėjau išvažiuoti. Visiems vis šnekėjau ir šnekėjau, kad važiuosiu... Iš tikrųjų Pietų Amerika visuomet buvo mano svajonė, šios šalys mane visuomet traukė, ypač Peru. Buvo ir kitų svajonių – padirbėti su vaikais, išbandyti save kitoje šalyje, pamatyti, ką galiu. Dėl to ir norėjau vykti viena. Be to, norėjau ne tokios kelionės, kuri trunka tris savaites, o iš tikrųjų pažinti šalį, jos kultūrą, pagyventi, pamatyti, kaip viskas yra. Tai nebuvo spontaniška mintis – idėją brandinau ilgai, taupiau pinigus ir, nors pati netikėjau, vieną dieną radusi nupigintus bilietus, juos nusipirkau ir taip prasidėjo mano kelionė. Be to, laikas buvo labai tinkamas – kol kas neturiu labai rimtų įsipareigojimų, pavyzdžiui, šeimos, vaikų.
– Ar draugai, artimieji nesiėmė atkalbinėti išgirdę apie tavo planus?
– Aišku, tėvai nerimavo, bet priėmė šį mano sprendimą. Ne iš vieno išgirdau, kad turėtų būti labai baisu, nes vykstu viena, bet neatkalbinėjo. Tiesiog paaiškinau visiems, kodėl norėčiau ten vykti.
– Ar pačiai nebuvo baisoka vienai leistis į ne pačias saugiausias pasaulio šalis?
– Vakar kaip tik pagalvojau, kad nė karto nepajutau kažkokio baimės jausmo. Nusiperki bilietą, planuoji kelionę, keliauji ir darai tai, ką darai kiekvieną dieną, tiesiog esi kitoje šalyje. Gal vienintelis momentas buvo, kai sėdėjau oro uoste prieš didįjį skrydį ir atėjo mintis, kad dabar jau rimtai palieku visus ir išvykstu, bet nerimas labai greitai dingo.
– Ar viskas vyko pagal planą?
– Susiplanavau gal tik kokius du mėnesius, o paskui planuoti jau tiesiog nebeįmanoma, nes neįsivaizduoji, kur vyksti, – juk tai visai kitas kontinentas, kita pasaulio dalis. Visą laiką galvojau, kad ir kaip susiplanuosiu, turbūt viskas pasisuks kitaip, bet tuos du mėnesius, kuriuos buvau susiplanavusi, viskas būtent taip ir vyko. Paskui man labai pasisekė, nes geriausia yra kalbėtis su kitais keliaujančiais žmonėmis, pavyzdžiui, sutikus juos nakvynės namuose. Klausi, kur jie buvo, ar verta vykti, ar ne, taip pat reikėjo stebėti orų prognozes, kad nebūtų liūčių ar žemės drebėjimų.
– Galbūt buvo momentų, kai galvojai, kad šiuo savo sprendimu padarei klaidą ir norėjai pirkti bilietą namo?
– Ne, gal nebuvo kažkokių baisių situacijų, gal labiau tokių akimirkų, kai, pavyzdžiui, vykau savanoriauti ir, atvykus į tą Šiaurės Peru Truchijo miestuką, pirma mintis buvo, kur aš čia esu, kodėl, ir dabar jau bilieto atgal tikrai negaliu nusipirkti... Tokia baimė greičiausiai atėjo, nes pamačiau visai kitokį pasaulį – visi tie lūšnynai, vargingas gyvenimas. Bet tada galvoji, kad norėjai patekti į tokią situaciją ir dabar turi bandyti prie jos prisitaikyti.
– Kiek žinau, aplankei vietas, kuriose reikia ne tik psichologinės, bet ir fizinės ištvermės. Papasakok.
– Visų pirma, kaip ir minėjau, būtina stebėti orus. Dėl to ir susiplanavau kelis mėnesius būti vienoje Peru pusėje, o po to keliauti į kitą, nes tuo metu, kai buvau vienoje pusėje, kitoje lijo. Pavyzdžiui, į kalnus su visa kuprine ir palapine ant pečių ėjau tris dienas, tad fizinio pasiruošimo tikrai prireikia, bet manau, kad psichologiškai pasiruošti reikia kiek daugiau negu fiziškai. Dieną su ta manta ištempti tik žygiuojant ar keliaujant yra sunkiau psichologiškai negu fiziškai, bet pamatyti vaizdai tikrai viską atperka.
– Teko nemažai dirbti ir su vaikais. Ar šie lengvai įsileido į savo gyvenimą nepažįstamą svetimšalę?
– Taip, daugiausia dirbau su vaikais, paskui kurį laiką savanoriavau nakvynės namuose, keliautojų viešbutuke ant vandenyno kranto. Tai po savanoriavimo su vaikais buvo visiškai kitokia patirtis, labai pailsėjo protas. Vaikai ten pratę prie savanorių, nes jų kaita yra labai didelė. Aišku, naujas žmogus jiems suteikia visokių emocijų. Iš pradžių jie su tavimi nebendrauja, nes galvoja, kad gal tu tuoj pat išvyksi, bet pradedi su jais bendrauti ir susirandi savo draugų.
– Gal galėtum plačiau papasakoti, kokį būtent darbą dirbai vaikų labui?
– Dirbau organizacijoje, skirtoje vaikams, kurie negali eiti į viešąją mokyklą. Tai buvo kažkas panašaus į priešmokyklinį įvairiausio amžiaus vaikų rengimą. Aš daugiausia dirbau su 3–5 metų vaikais. Mes, savanoriai, buvome susiskirstę grupelėmis. Mūsų keturių savanorių komanda dirbo maždaug su 28 vaikais. Tie vaikai yra iš labai sudėtingų, problemiškų šeimų, ir dabar galiu pasakyti, kad toks savanoriškas darbas tikrai yra labai nelengvas. Diena prasidėdavo nuo 5 valandų pamokų su vaikais, tuomet grįždavome į savanorių namus ir, pasiskirstę komandomis, vykdavome aplankyti vaikų šeimų. Tai irgi buvo labai didelė patirtis. Kai pamatai, kaip gyvena tos šeimos, iš tiesų sukrečia ir padeda pažinti tuos vaikus, su kuriais dirbi. Paskui grįžę ruošdavomės kitos dienos pamokėlėms. Visa diena pilna įvairiausių emocijų, dar trisdešimt laipsnių karščio, jokių sanitarinių sąlygų – taigi tai buvo gan sudėtingas darbas.
– O ar visų vaikučių šeimos priimdavo svetingai?
– Dauguma šeimų yra susitvarkiusios, pagrindinė problema – kad jie tiesiog neturi pinigų. Būdavo ir tokių, kurie neatidarydavo durų, bet šiaip mus mėgdavo ir gerbdavo, nes žinodavo, kad esame savanoriai ir norime padėti.
– Ar skaudžios vaikų patirties nejausdavai su jais bendraudama?
– Tai ir buvo turbūt sunkiausia užduotis, nes dirbdama su vaikais paprastoje mokykloje matai, kaip vaikai laksto, kaip stumdosi ar mušasi, ir tai yra normalu. Ten vaikai to nedaro, yra tokių, kurie net nešneka, sėdi visada nuleidę galvą, nemoka prisistatyti. Bandėme išmokyti juos nebijoti pasisveikinti, žaidimų, dainelių, ir jau po mėnesio buvo matyti rezultatas. Net tie vaikai, kurie visiškai nešnekėdavo, ėmė bendrauti, apsikabinti vieni kitus, pamojuoti vienas kitam. Dirbant šį darbą sunkiausia, kad didelė dalis vaikų traumuoti, neturėję normalios vaikystės, o tos penkios valandos, praleistos su mumis ir kitais vaikais, būdavo geriausia jų dienos dalis. Be to, turi būti labai kantrus, nes vaikai labai sunkiai sukalbami, kartais verkia, kartais mušasi, o tu negali jokiu būdu ant jų rėkti ar pykti, nes jie jau šeimoje patiria labai daug problemų.
– Ar neskaudėjo širdies išvykstant, kai turėjai palikti prie tavęs jau spėjusius priprasti vaikučius?
– Tai ir buvo sunkiausia, kad eini pas šeimas, bendrauji, žinai kiekvieno vaiko istoriją. Žinai, kas jam yra blogai, kodėl jis vieną dieną nekalba, verkia ar yra piktas, ką išgyvena. Vaikai – jautri tema, tad, nori to ar nenori, jautriai reaguoji. Galiausiai, savanorystei einant į pabaigą, kiekvieną dieną liūdi, nes žinai, kad vis tiek kardinaliai nepakeisi tų vaikų gyvenimo, pakeiti tik tą dieną, kol esi jo draugas.
– Ar manai, kad situaciją, kai daug skurdo ir smurto, šiose šalyse įmanoma pakeisti?
– Tai labai ilgas procesas ir manau, kad situacija greitai tikrai nepasikeis. Ten tokie dalykai kaip korupcija, nedarbas, smurtas yra labai įsišakniję, ir labai sunku tai pakeisti. Žinoma, yra organizacijų, žmonių, norinčių tai keisti, bet ta problema greitai nedings.
– Galbūt nusprendei savo ateitį sieti su pedagoginiu ar socialiniu darbu?
– Kokie ateities planai, atskleisti kol kas negaliu, bet turbūt siesis su tomis profesijomis.
– Gal buvo itin tave sukrėtusių kultūrinių skirtumų? Gal gali papasakoti istorijų iš sutiktų žmonių gyvenimų?
– Daugiausia laiko praleidau Peru, tad daugiausia galiu kalbėti apie šią šalį, kadangi susipažinau ir su jos kultūra, ir su žmonėmis. Pietų Amerika yra karšto temperamento žmonių kontinentas, tad ir bendraujama kiek kitaip. Viešoje vietoje ten įprasta išsakyti savo emocijas, verkti, pyktis, susitaikyti, apsikabinti. Mes, pavyzdžiui, galbūt labiau esame žmonės, pavadinkime, burbule, bet tai irgi nėra blogai – tiesiog kultūrų skirtumas. Ten žmonės nebijo prieiti arčiau tavęs, kalbėtis, bendrauti, o Lietuvoje to nėra ir šiek tiek trūksta. Kitas dalykas – aiškiai juntamas išsilavinimo skirtumas. Peru, Bolivijos žmonės neturi daug išsilavinimo galimybių, tas jaučiama, pavyzdžiui, parduotuvėje – kaip jie elgiasi su tavimi, kiek derasi... Gal kol kas nemoka prieiti prie turistų – mato, kad esi baltaodis ir jie tau viską stengsis parduoti brangiau. Kai savanoriavau viešbutyje, net bijodavau eiti į miesto turgų nusipirkti vandens ar vaisių dėl to, kad nuolat būdavo švilpiama, rėkaujama, meluojama, paklausus kainų. Bet kai perpratau visą šią sistemą, viskas išsisprendė.
– Kalbant apie Pietų Amerikos šalis vyrauja stereotipas, kad ten yra išties nesaugu dėl didžiulio nusikalstamumo ir narkomanijos. Ar pačiai teko susidurti su kažkuo panašaus?
– Manau, kad tie dalykai tikrai egzistuoja. Susidūriau su daug keliautojų, kurie prarado krepšius ar kitus daiktus. Dėl daug ko neperspėjama. Daug skaičiau ir visų pirma galiu pasakyti, kad nereikia tikėti tuo, kas rašoma „Google“. Aš pati nesusidūriau su nusikaltimais – galbūt mane lydėjo kažkokia laiminga žvaigždė, nors ir pati tikrai saugojausi. Yra rajonų, kur tikrai nesaugu eiti, esi perspėjamas, ir tiesiog reikėtų to paklausyti. Ypač kai keliavau viena, dvigubai buvau atsargi – niekur neidavau naktimis, stengdavausi laikytis kartu su kitais keliautojais. Teko girdėti, kad vietiniai turistus yra ir apvogę, ir autobuse su ginklais užpuolę.
Yra rajonų, kur tikrai nesaugu eiti, esi perspėjamas, ir tiesiog reikėtų to paklausyti. Ypač kai keliavau viena, dvigubai buvau atsargi – niekur neidavau naktimis, stengdavausi laikytis kartu su kitais keliautojais.
– Nemažai keliavai. Gal kuris nors kraštovaizdis ar miestas paliko itin didelį ir ryškų įspūdį? Papasakok.
– Ekvadore labiausiai įsiminė vadinamosios sūpynės ant pasaulio krašto – šią vietą aplankyti buvo viena iš mano didžiausių svajonių ir tikrai nepamiršiu jausmo, kai reikėjo suptis. Iš vienos pusės – ugnikalnis, iš kitos – kalnas, o tu – ant sūpynių krašto. Žinomiausias Peru kalnas Maču Pikču – irgi labai įspūdinga vieta, nesuvokiama, kokia tai imperija, kaip išsaugota ir išlaikyta, tie patys Santa Kruzo kalnai, kur ėjau Santa Kruzo keliu su dar viena mergina – pačios viską nešėmės, statėmės palapines. Peru – graži šalis vien dėl to, kad ten yra ir džiunglės, ir vandenynai, dykuma, kalnai – ir tu gali pasirinkti, kur nori pabūti... Dar kvapą gniaužė lagūna 69, kai pakilus į kalną matyti žydra žydra lagūna. O po to leidausi į Boliviją. Ten labai populiari druskų dykuma, kurioje praleidome keturias dienas su džipais. Sužavėjo Brazilijos garsieji Igvasu kriokliai – tai superturistinės vietos. Santa Kruzas buvo vieta, kur išeini ir žygiuoji vienas, o Maču Pikču eini šimto žmonių kolonoje, nelieka laiko stabtelėti, pasigrožėti. Nors ir šias vietas, būnant šiose šalyse, tiesiog privalu pamatyti. Be to, man labai įdomių jausmų sukėlė vaizdas, kai žmonės daugiau laiko skiria asmenukėms, o ne pasigrožėti kvapą gniaužiančiais vaizdais. Savo akimis mačiau, kaip žmogus, stovėdamas prie krioklio, darosi nuotrauką su juo fone, bet net neatsisuka į jį pasižiūrėti, tada į savo vietą užleidžia kitą, ir taip eina eilė. Mane tai taip nustebino, kad šitą vaizdą net nufilmavau.
– Ar grįžus nebuvo sunku adaptuotis?
– Tikrai buvo, gelbėjo nebent šiek tiek tai, kad bent jau buvo vasara. Visi kalba apie adaptaciją svečioje šalyje, o bent jau man sugrįžti buvo sunkiau. Išvažiuodama iš anksto žinojau, kad bus kita kultūra, prie kurios reikės pritapti, bet prieš grįžimą nieko panašaus negalvojau, tikėjausi, kad grįžtu ten, kur pažįstamos tiek vietos, tiek ir žmonės bei kultūra. Įsitikinau, kad depresija po kelionės tikrai egzistuoja, be to, reikėjo ir pailsėti – buvau labai pavargusi ir fiziškai. Manau, tikrai reikia leisti sau pailsėti, nes visos mintys po kelionės ateis tik vėliau, tad ir svarbių sprendimų priimti iškart sugrįžus nerekomenduočiau.
– Galbūt, pamačiusi visai kitokį pasaulį, pakeitei savo požiūrį ir į Lietuvą, jos aktualijas ir vertybes?
– Dabar man kartais atrodo, kad Pietų Ameriką jau pažįstu geriau nei Lietuvą. Problemų turime ir mes, bet kai pagalvoji, mes gyvename gana gerai: turime infrastruktūrą, namus, stogus, geriamojo vandens, o ten žmonės neturi dalykų, būtinų išgyventi. Laimės suvokimas mūsų ir tose šalyse labai skiriasi, ten žmonės turi labai rimtų problemų, bet į tai žiūri labai pozityviai: „Nėra stogo? Na, nėra stogo. Na, tai ką jau dabar, pasistatysim tada...“ (juokiasi). Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Gal tai dėl oro? Apskritai, man atrodo, kad dažnai problemas mes patys susikuriame, nors iš tiesų jų neturime.
– Kaip, tavo manymu, ši kelionė pakeitė tave kaip asmenybę?
– Pergalvojau visas vertybes, kas yra svarbu man. Jokios įtakos man nebeturi materializmas – yra daug svarbesnių dalykų nei materialių daiktų turėjimas ar demonstravimas. Ten irgi sutikau labai daug žmonių, kurie pakeitė savo požiūrį ir turi ne kažkokį naujausią telefoną, nes supranta, kad iš tiesų tai nieko apie jį nepasako. Tai, kad esu su megztuku iš „Humanos“, man nieko nekeičia... Gal supratau tai, kad žmogus manęs nenustebins parodęs, jog turi naujausią mašiną. Tu geriau parodyk, ką tu gero padarei tą mašiną įsigydamas. Nepasakyčiau, kad kelionė kardinaliai pakeitė požiūrį, greičiau užtvirtino.
– Ką patartum žmonėms, nusprendusiems be kompanijos leistis į panašią ilgą ir tolimą kelionę?
– Visko tikrai nesusiplanuosi, tad į tai reikėtų žiūrėti ramiai. Kitas dalykas – nuspręsti, ar tikrai nori savanoriauti ir dėl ko tu tai darai: ar dėl to, kad tai populiaru ir draugai tai daro, ar pats iš tikrųjų nori padėti. Juk, jei ten esi tik taip sau, tai padarysi daugiau žalos negu naudos. Be to, tiesiog nereikėtų bijoti. Jei nori – pirk bilietą ir viskas susidėlios savaime. Jei norite keliauti su kažkuo, turite būti įsitikinęs, kad galėsite išbūti su tuo žmogumi esant įvairiausioms situacijoms. Pati keliaudama sutikau nemažai žmonių, kurie planavo keliauti drauge, bet kelionės metu jų keliai tiesiog išsiskyrė. Dar labai patarčiau kelionės metu rašyti, nes pamatyti ir patirti dalykai laikui bėgant greitai užsimiršta. Pati per tuos mėnesius prirašiau storą dienoraštį, dar rašiau interneto dienoraštį „Kur nykštukai gyvena“, skirtą artimiesiems.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
LNK inf.3 komentarai -
DMN inf.31 komentarai -
DMN inf.1 komentarai
irgi truputi pakeliaves