Linksmoji mokytoja iš feisbuko – apie seksualinę orientaciją, džiaugsmus ir baimes | KaunoDiena.lt

LINKSMOJI MOKYTOJA IŠ FEISBUKO – APIE SEKSUALINĘ ORIENTACIJĄ, DŽIAUGSMUS IR BAIMES

Seniai troškau pakalbinti Aureliją Ignotaitę, kurios smagių istorijų nekantriai laukdavau kartu su tūkstančiais kitų socialinio tinklo skaitytojų. Net ir iš kompiuterio ekrano ji pakeri savo atvirumu, energija ir gebėjimu nesureikšminti nesėkmių ar iššūkių.

Atrodo, jai nėra temos, kurią laikytų tabu, – be užuolankų kalba apie savo seksualinę orientaciją, erzinančius žmonių įpročius, džiaugsmus ir vargus jau devynerius metus vadovaujant dešimtims darbuotojų bei panišką mirties baimę, tapusią ir didžiausia motyvacija nestovėti vietoje.

– Papasakok, kaip atradai savyje meilę anglų kalbai ir talentą mokyti?

– Gyvenau su mama, močiute ir teta, jos buvo labai griežtos moterys. Tiesą sakant, iki aštuoniolikos metų savų pasirinkimų nelabai ir turėjau. Atsimenu, šiuo klausimu viskas buvo padaryta paprastuoju būdu – buvo susėsta, pagalvota, ką Aurelija mėgsta ir moka daryti, ko nori. Buvo surašyta, kad mėgsta anglų kalbą, nori ilgų atostogų, dėl algos – ne taip svarbu, svarbiau, kad būtų kiek įmanoma mažesnis darbo krūvis. Tai ji ir sako: "Na, va, būsi anglų mokytoja." Sakau: "Gerai, tinka." Tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių mes sutarėme, o ji ne tiek privertė, kiek pastūmė.

– O kaip tai evoliucionavo iki jau beveik dešimtmetį sėkmingai veikiančios mokyklos, turinčios šešis filialus, tarp jų – ir vieną Kaune?

– Aš toks žmogus, kad labai susikaupusi galiu dirbti trumpą laiką. Vadinasi, jeigu man yra įdomu, aš galiu labai daug savęs įdėti ir atiduoti, bet tam tikru momentu perdegu. Ir man labai patinka rasti, kas už mane padarys. Man mama jau nuo vaikystės sakydavo, kad visą laiką rasiu atpirkimo ožį. Taigi mano visa sistema ir yra rasti žmones, kurie irgi mėgsta tai daryti, juos motyvuoti. Dabar, po trejų metų pertraukos, pati grįžau prie mokymo, nes labai to pasiilgau. Be to, taip sukrito – turėjau šiuo metu būti Ispanijoje – tie tris mėnesius visiškai neturėjau  veiklos Lietuvoje, bet nutiko taip, kad neišvažiavau. Pagalvojau, reikia kažkuo užsiimti, kad neišeičiau iš proto. Pasiėmiau mokinių ir tuo labai džiaugiuosi.

– Tavo vadovaujamoje kalbos studijoje, priklausomai nuo sezono, dirba apie 40–80 mokytojų. Į ką pirmiausia atkreipi dėmesį spręsdama, ar priimti žmogų į darbą? Kaip manai, koks žmogus niekada neturėtų būti mokytoju?

– Mokytojais gali būti daug žmonių, tik didžiulis skirtumas yra tarp šiaip mokytojo ir gero mokytojo. Pastarųjų rasti sunkiau. Be to, skiriasi, kaip kas supranta, kas yra geras mokytojas. Pavyzdžiui, pas mus retas mokytojas bus tipinis, griežtas, rimto veido žmogus – tokių labai nedaug. Mūsų mokykloje didžioji dalis žmonių – ne visai tipiški mokytojai, kartais, sakyčiau, gal net per daug atsipalaidavę, gal ne visai menininkai, bet laisvesni žmonės, kurie kiek kitaip žiūri į pamokas, ne visada mėgsta dirbti pagal vadovėlį ir t.t. Man pagrindinis dalykas, kai darbinu žmogų, – atsakymas į klausimą, ar norėčiau kartu su juo praleisti ilgą laiką, nebūtinai pamokoje, bet ar man šis žmogus patinka kaip žmogus? Nes vėlgi vienas žmogus gali puikiai aiškinti gramatiką, bet neturėti jokios charizmos, šnekamojoje kalboje jis nesugebės "išnešti" grupės. Kitas žmogus su gramatika visiškai susipykęs, nors ir nedaro klaidų, bet paaiškinti kodėl – nesugeba. Kaip aš su lietuvių kalba – klaidų nedarau, bet jeigu man reikėtų paaiškinti apie pusdalyvius, nesugebėčiau. Toks mokytojas puikiai tiks šnekamiesiems kursams, bet mokyti gramatikos aš jo neskirsiu. Nebūtinai turiu norėti su tuo žmogumi tuoktis, man svarbiausia, kad norėčiau su juo leisti laiką pamokoje, kad man būtų malonu su juo būti vienoje klasėje.

– O kaip vertini pedagogų nusiskundimus, kad su dabartinės kartos mokiniais (turiu galvoje mokyklinio amžiaus vaikus) neįmanoma dirbti, jie neturi motyvacijos, negerbia mokytojų? O galbūt tai tik prasto mokytojo kaltė?

– Pati dirbau mokyklose, kelis kartus skirtingose, tikrai vienose geresnių. Bet net ir man, dirbant tikrai gerose mokymo įstaigose, nebuvo lengva. Aš, žinoma, buvau labai jauna. Bet iš esmės, manau, kad ši bėda yra gana abipusė. Pati, būdama moksleivė, penkiolikos šešiolikos metų, nevertinau mokytojo profesijos ir man neatrodė, kad baisiai sudėtinga kiekvieną rytą su trisdešimčia mūsų susitvarkyti. Taigi, viena vertus, mokiniai nėra bloga karta, bet tiesiog jų ne tas amžius, kai galėtum gerbti suaugusįjį už tai, ką jis daro. Ypač jei jis yra tau griežtas, natūralu, kad kyla noras kovoti su juo, reikšti savo nuomonę. O mokytojams, manau, per tam tikrą laiką tiesiog natūraliai ištampomi nervai. Kiek ilgai tu gali atiduoti maksimaliai visą energiją ir išgirsti tą patį nemotyvuotą: "Nedarysiu, nenoriu, pamiršau, nereikia?.." Jau šitame privačiame sektoriuje dirbant, kur žmogus ateina, susimoka, tikisi ir nori išmokti, ir tai tokių dalykų nutinka. Štai viena iš seniausiai dirbančių mokytojų išėjo po penkerių metų darbo ir jos pagrindinis motyvas, dėl kurio ji net nusprendė apskritai keisti darbo sritį, buvo tai, kad tiesiog įkyrėjo suaugę žmonės, kurie elgiasi taip, lyg darytų mokytojai paslaugą atėję, o ji vis vien yra kalta, kad jiems nesiseka. Manau, mokyklose yra tas pats – mokytojai pervargę, grupės – tikrai per didelės, nes jau ir su dešimčia mokinių yra ką veikti. O moksleiviai – tiesiog per jauni suprasti, ką gauna toje pamokoje.

– Mokei labai įvairaus amžiaus žmones – nuo visai mažų vaikiukų iki suaugusių žmonių, kuriems kalbos įgūdžius tobulinti reikia dėl karjeros. Vakar skaičiau beveik prieš dešimtmetį parašytą tavo tinklaraščio įrašą, kuriame sakei, kad mėgstamiausia tavo mokinių grupė – abiturientai. Ar per šį laiką situacija nepasikeitė? Gal yra kokia nors grupė (nebūtinai amžiaus), su kuria, tavo manymu, dirbti sunkiau negu su kitomis?

– Jau labai seniai nedėsčiau abiturientams, bet paauglius labai mėgstu, nors dabar su jais susiduriu tiktai stovyklose. Abiturientai – pati motyvuočiausia grupė, jiems juk – egzaminas. Visiems tai labai individualu, bet, pavyzdžiui, vaikiukai turi tą bėdą, kad jeigu nesi pratęs prie vaikų ar apskritai neišmanai, kaip veikia vaiko galva, tau tiesiog trūksta žinių ir nesugalvosi, ką su jais daryti. Kai vaikas rėkia, nenori ir neklauso – nesugalvosi, turi žinoti. Ypač kai likusi klasė sėdi ir tavęs laukia. Bet man asmeniškai ir turbūt daugeliui kolegų problemiškiausi yra vyresni žmonės, užimantys tikrai gerą padėtį, jau susitvarkę savo gyvenimą, turintys butus, darbus, šeimas, kuriems viskas yra gerai, išskyrus anglų kalbą. Su jais labai sunku dirbti, ypač jeigu jie už tave vyresni. Tarkim, koks penkiasdešimtmetis vyrukas – puikiai apsirengęs, pinigai kyšo iš kišenės, viskas jam puiku, tik visiškai nesiseka anglų kalba. Tai, visų pirma, tu esi kaltas, kad nesiseka. Jam psichologiškai labai sunku vien ateiti iki čia, o kai atėjęs suvokia, kad eiti reikės dar tiek daug ir taip toli, tokį žmogų motyvuoti pasidaro labai sunku. Labai sudėtinga pasakyti jo klaidas neįžeidžiant, sunku skirti tinkamą krūvį, nes jie dažniausiai būna labai užsiėmę, turi ką veikti ir be mokymosi.

– Esi pasakojusi, kad ne viskas tavo gyvenime buvo taip gražu ir pozityvu, kaip gali pasirodyti matant tavo plačią šypseną. Buvo ir gaisras mokyklos patalpose, ir patalpų savininkai, nusprendę, kad sekasi jums gerai, tad kodėl nepadidinus nuomos kainos... Ar buvo tokių momentų, kai kilo visai realus noras viską mesti ir pradėti dirbti ne sau, o kam nors kitam, kai darbo problemos iš galvos išgaruoja penktą valandą užtrenkus biuro duris?

Pagrindinis dalykas, kai darbinu žmogų, – atsakymas į klausimą, ar norėčiau kartu su juo praleisti ilgą laiką, nebūtinai pamokoje.

– Niekada. Nei gaisras, nei padidintos nuomos kainos man nebuvo tiek sunku, kiek psichologiškai sudėtinga, jei yra už mane viršesnis žmogus. Man svarbu eiti į darbą atsipalaidavus ir tam vienintelis būdas yra būti vadove. Jeigu esu ne vadovė, jeigu kitas asmuo yra aukščiau už mane, man yra siaubas. Tada mėginu įtikti, pataikyti, stengdamasi sutrinku, išvis nebežinau, ką reikia daryti. Visuomet sakau žmonėms, kad jeigu tau yra baisiau būti atsakingam už kitą, negu būti atsakingam tik už savo darbą, niekada nebūsi vadovu. O man už kitą atsakingai būti yra nuostabu, man patinka spręsti problemas, šnekėtis. Bet jeigu reikia būti atsakingai tik už savo darbą, o dar paskui vadovas ateina ir tikrina – o, Jėzau... (juokiasi)

– Be to, kad vadovauji kalbos studijai, savo feisbuko sekėjus linksmini ir stebini smagiai bei meistriškai parašytomis trumpomis istorijomis, tekstukais. Tavo gyvenimo istorija spalvinga (pradedant išvykimu į Londoną ir gyvenimu automobilyje, baigiant juokingomis ir nekasdienėmis situacijomis, kurias aprašai feisbuke), o rašymo stilius – puikus. Gal turi minčių vieną dieną išleisti knygą?

– Aš tai mielai, spėkit, kiek kartų buvau pradėjusi tai daryti? (Juokiasi.) Bet, kaip ir sakiau, viską, ką mėgstu, darau trumpą laiką, o paskui entuziazmas dingsta. Todėl, jei tai ir nutiktų, turbūt tiesiog visus savo trumpus tekstus sudėčiau į vieną knygą.

– Atvirai kalbėjai tiek apie nenorą turėti vaikų, tiek ir apie tai, kad moterys tau patinka labiau negu vyrai. Ar po tokių viešų pasisakymų teko sulaukti to lietuviško "heitinimo", piktų komentarų savo adresu?

– Gal ir tekę replikų išgirsti gatvėje... Atsimenu, paskutinis atvejis buvo, kai prekybos centre su drauge ėjome susikabinusios už rankų, o prie jo stovėjo tokie trys vyrukai – jau iš tolo mačiau, kad gali būti problemiški – su dviratukais, rūkantys visi, susilenkę... Bet tokius iš tikrųjų ne tiek rankos erzina, kiek mano skonio mergina, kuri būtų trumpais plaukais, gan vyriškos išvaizdos. Vienas iš jų pradėjo rėkti: "O, lezbės, lezbės!" Atsimenu savo reakciją, na, tokia jau esu, man sunku nereaguoti. Tai tiesiog ramiai atsisukau, parodžiau vidurinį pirštą ir nusisukau. Galvojau, jeigu išeisim ir jie dar čia bus, nebus gerai, nes jau temsta. Bet nebebuvo (juokiasi). Tačiau tokių dalykų nepriimu jautriai, man atrodo, kad čia tiesiog intelekto stoka.

– Beje, kaip į tavo pasirinkimą gyventi su moterimi žiūrėjo šeima, draugai? Ar nebuvo kažkokių bandymų perkalbėti, to dažno sakymo, kalbant apie jaunus žmones, kad tai tik fazė ir panašiai?

– Mano atvejis turbūt buvo lengviausias, koks tik gali būti. Su mama nelabai daug bendraujame, kartą, kaip tik buvau ką tik išsiskyrusi su mergina, lyg tarp kitko jos paklausiau: "O tu žinai, beje, kad mes su ja buvome pora?" Mamos atsakymas buvo: "Ar tu galvoji, kad aš kvaila?" Ir viskas (juokiasi). Aš ir pati susivokiau ganėtinai vėlai, būdama 24-erių. Iki tol maniau, kad santykių su moterimi tai jau tikrai neužmegsiu. Pati gal galvojau, kad tai tik fazė ar įsimylėjau tik šią moterį, o apskritai moterų nemyliu. Mano pirma frazė, kai kalba pasisuko apie tai, buvo: "Žinai, tikrai viskas būtų gerai, bet moters aš tikrai niekada neįsimylėsiu." Tai buvo dviejų savaičių klausimas – per tą laiką viskas pasikeitė. Tam tikrą laiką maniau, kad tik su šiuo žmogumi taip nutiko, bet paskui pasirodė kitaip.

– Kalbant apie tuos stereotipinius pasakymus, kaip kad "mergina gyvena su kita mergina, nes neturėjo gero vyro", "man netrukdo, bet tegul nesiviešina", mane asmeniškai labai prajuokinantis "homoseksualai yra klanas, nukreiptas prieš tradicinę krikščionišką šeimą", gal yra kažkokie, kurie tave ypač erzintų ir piktintų?

– Aišku, labiausiai nervina tokie labai maroziški pasisakymai, kai supranti, kad niekaip žmogui negali padėti. Bet iš tikrųjų siaubą kelia nuomonės, ypač dažnai girdimos iš itin religingų žmonių, kad tai yra liga, kai žmonės pradeda pasakoti, kad aš sergu. Tie žmonės vis kalba apie meilę savo artimui, bet, matyt, iki tam tikros ribos, nes kai lipi į lovą, tai jau, matai, negera meilė... Tai man nelabai aišku.

– O kaip į tai dažniau reaguoji – tiesiog atsiriboji nuo taip kalbančių žmonių ar veliesi į diskusijas ir mėgini įrodyti savo teisybę?

– Mano aplinkoje to beveik nepasitaiko. Jei tai būtų labai artimas žmogus, tikrai būtų daug kalbos. Manau, tokiu atveju kalbėtis yra labai svarbu. Bet jei žmogus tau nesvarbus, tai, manau, neverta, nes kam to reikia? Ką aš tau, žmogau, įrodysiu? Nebent gali bendrauti su manimi iki tol, kol įsitikinsi, kad aš viso proto, kol tau bus aišku, kad aš – ne ligonė.

– Man labai patiko tavo įrašas, kuriame su humoru parodei, ką kalba ir kaip atrodo žmonės, rašantys homofobiškus komentarus. Kaip manai, iš kur atsiranda tas noras garsiai smerkti gyvenančius kitaip: iš asmeninio nelaimingumo, proto trūkumo ar tiesiog nesuvokimo, kad tokie žodžiai gali iš tikrųjų įskaudinti kitą?

– Gal trečias variantas, kai nesupranti, kaip toli tai gali nueiti, kai nematai, kaip tas žmogus perskaito, kaip jį paveikia. Jei reikėtų akis į akį pasakyti, tai tikrai nesakytų, o internete, atrodo, paleidi ir paleidi, žodžiai niekam neadresuoti. Pamenu, prieš daug metų dalyvavau viename realybės šou, buvau ten penkias savaites ir tada, savo nelaimei, atsidariau komentarus. Nuo to laiko ir išmokau, kad nereikia jų skaityti (juokiasi). Buvo vienos, kaip supratau, merginos komentaras: "O, tai yra žmogus, kuris man sugriovė gyvenimą." Ir tada pasijauti toks nesaugus… Paskui kokias tris paras apie tai mąsčiau, iki šiol atsimenu, nors nutiko labai seniai. Ir galvoju, štai, arba žmogus paskleidė visišką nesąmonę, arba tikrai taip jautėsi, bet negaliu nei to siuntėjo atsekti, nei žinau, kas ten buvo. Prikakojo į dūšią, ir tiek. Atsimenu, mane labai buvo ištaškę, kai viena stilistė pasirodė renginyje atvira iškirpte ir pusė interneto komentavo, kokie nutįsę papai. Mane taip suerzino, žiūriu, galvoju: "Na, koks jūsų reikalas, kuo jums tie papai užkliuvo? Gi normalūs papai!" Net jai, atsimenu, asmeniškai parašiau, sakiau: "Nei aš jūsų pažįstu, nei ką, bet, žinokit, tikrai normali ta jūsų krūtinė." Na, tikrai, kas turi būti negerai galvoje, kad svetimus papus šitaip dergti? Ir dar moterys tai daro! Čia yra laiko turėjimas, kai žmonės turi per daug laiko, nori kažkaip save įprasminti, tai galvoja: va, apdergsiu.

Manau, didžiausia bėda yra tai, kad daugelis žmonių, kai jų prasta nuotaika, linkę užsibūti tokie, įsiliūdėti.

– Atrodai labai pozityvus žmogus. Iš kur semiesi optimizmo? Kaip manai, ko trūksta lietuviams, kad būtų laimingesni, geresni tiek sau, tiek kitiems?

– Aš visuomet sakau, kad aš esu pozityvi iš principo (juokiasi). Nes mane nervina, kai kas nors yra negerai. Manau, didžiausia bėda yra tai, kad daugelis žmonių, kai jų prasta nuotaika, linkę užsibūti tokie, įsiliūdėti. O aš, kadangi niekam negaliu susikaupti ilgam, tas pats ir su šita emocija. Dažnai pagalvoju, kad man daugelį dalykų paskubina mirties baimė. Siaubingai bijau mirties ir man labai greitai viskas susidėlioja. Pagalvoju, na, kiek aš čia liūdėsiu, kai numirsiu, nė to neturėsiu, net paverkti negalėsiu. Kartą šnekėjome su viena tada dar mažai pažįstama mokine ir paklausiau jos, jei žinotų, kad gyvens amžinai, kiek išgyventų su savo vyru. Ji atsisuka ir visiškai rimtu veidu sako: "Dvi valandas." Buvau visiškai šokiruota. Manęs kartais klausia, kaip man ne gėda, neslegia kaltė, kad kažko nepabaigiau, o aš, atvirkščiai, nesuprantu žmonių, kurie būtinai turi filmą pažiūrėti iki galo. Jeigu manęs neužkabina per 15 min., tai kiek šansų, kad pabaigoje bus toks įspūdingas, jog man bus verta jį žiūrėti pusantros valandos? Ir man net nesujuda joks raumenėlis, jeigu nenoriu – tai nenoriu. Gal mane rytoj ištiks infarktas ir galvosiu: kam aš tą filmą žiūrėjau? Atsimenu, atėjo labai rimtas supratimas, kai itin sudėtingai skyrėmės su vienu žmogumi. Visą laiką maniau, kad mes švaistome savo laiką, mano ir to žmogaus. Bet supratau, kad taip pat švaistome ir dar dviejų žmonių laiką – mano galimo geresnio partnerio ir to žmogaus, iš viso keturių žmonių! Susimąsčiau: jei man negaila mūsų laiko, tai gal bent tų žmonių reikia pagailėti? Jie juk irgi vaikšto ir ieško: "Kur tu? Kur tu?.."

GALERIJA

  • Patirtis: A.Ignotaitė įsitikinusi – mokytoju dirbti gali bet kas, bet ne bet kas gali būti geras mokytojas.
  • Linksmoji mokytoja iš feisbuko – apie seksualinę orientaciją, džiaugsmus ir baimes
A.Ignotaitės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (17)

tai --:}--lezbetrynei

butent, akmeneliu y lezbieciu prasvinkuse pelke.....

xx

Jeigu tylėtų ir niekam nesisakytų, tai dar gal gal... Bet kai viešai skelbiasi ir didžiuojasi dar tuo? parodo vaikams, kad čia viskas, ok... Ar norite tokio pavyzdžio vaikams? nesubrendusios, amoralios poniutės?

xx

Patarčiau vaikų tėvams pervesti tėvus iš šios mokytojos priežiūros. Geriausia ir į kitą mokyklą. Mokytojas visų pirma turi būti herojos ir pavyzdys vaikams. Norite, kad Jūsų dukros matytų tokį pavyzdį?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS