Vokalą, elektroninę muziką ir beatboxą (vokalinę perkusiją) sujungusi grupė „MaNNazz“ – dainininkės Kamilės Kielaitės-Sienkievič (Kami) ir beatboxerio (beatbox atlikėjo) Bogdano Sienkievičiaus (Bogio) duetas.

2015 m. projektas prasidėjo kaip dviejų vienas kito nepažinojusių muzikantų eksperimentas kurti kažką savito. Vėliau tai vedė į santuoką ir tapo, kaip patys sako, gyvenimo projektu. 2017 m. vasarą „MaNNazz“ pristatė debiutinį albumą „Hopes“ ir leidosi į avantiūrą – pradėjo pačių suorganizuotą turą per Europą ir Balkanų pusiasalį, o rugsėjo pabaigoje albumą „Hopes“ išgirdo ir gerbėjai Lietuvoje. Prabėgus truputį daugiau nei metams, grupė, duodama interviu „370“, užsimena apie dar vieną avantiūrą ir pažada daugiau naujienų 2019-aisiais.

–  Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

BOGIS: Muzika visada buvo širdyje, tik nebuvau radęs būdo ją išreikšti. Bandžiau groti gitara, tačiau supratau, kad tai ne mano instrumentas ir padėjau į šoną. Galiausiai, dar besimokant mokykloje, mano gyvenime atsirado beatboxas. Bendraklasis parodė paprastą ritmuką, pabandžiau, ir iš karto pavyko. Pradėjau jutube ieškoti pamokų, kaip viskas daroma, ir štai jau dešimt metų tuo domiuosi. Žinoma, praleidau nemažai laiko užsidaręs kambaryje, kol tai pradėjo skambėti tikrai kokybiškai. Pradėjau ieškoti draugų, bendraminčių. Vėliau, kai pajaučiau, kad kažką sugebu, norėjosi tai parodyti. Lietuvoje vyksta beatboxo čempionatai, kur pirmą kartą nusprendžiau dalyvauti 2012 m. Pasirodžiau neblogai, atsiliepimai iš kolegų, dabartinių draugų, taip pat buvo neblogi. Įsisukau į visa tai ir vis ieškojau, kaip šį savo sugebėjimą galėčiau pateikti žmonėms. Dabar techninės galimybės yra labai plačios ir gali pateikti labai profesionaliai, bet vis dėlto vienas beatboxeris scenoje turi turėti charizmos ir daryti stand up pasirodymus, kad įtrauktų žiūrovus. Aš tai labiau įsivaizdavau ir įsivaizduoju iki šiol kaip instrumentą. Mūsų pažintis su Kamile man atvėrė labai daug galimybių, kur galiu panaudoti šitą savo gebėjimą, tad pradėjome dirbti kartu prie projekto.

KAMILĖ: Mano istorija truputį ilgesnė ir sudėtingesnė. Joje daug etapų ir muzikos grupių, tačiau visada  norėjau daryti kažką savotiško ir įdomaus. Kaip atlikėja aš augau visai kitokioje terpėje. Mes su grupe atlikdavome popmuzikos kūrinius ir apšildydavome maestro Stasį Povilaitį, grupę „Mango“, Rytį Ciciną, kitus. Tuo metu kažkam tai buvo wow, tačiau aš buvau nepatenkinta savo gyvenimu ir muzikine veikla. Pradėjau visą tą veiklą iš idėjos, kūriau savo muziką. Kai pradėjau dirbti popmuzikos pasaulyje, man visada sakydavo, kad nepragyvensiu dirbdama iš idėjos. Labai daug metų važiuodavau į vakarėlius ir perdainuodavau kitų atlikėjų kūrinius. Vėliau penkerius metus gyvenau Londone. Ten dirbau padavėja, nešiojau lėkštes ir klausiausi klientų priekaištų. Buvo kažkokia vidinė degradacija. Tuomet dvejus metus galvojau, kad visiškai nebedainuosiu ir netgi nebemoku dainuoti. Po dvejų metų nusprendžiau, kad reikia kažką daryti ir surinkau komandą Londone. Surengėme pirmą koncertą, kuriame grojome koverius. Po to koncerto suvokiau, kad jei ko nors noriu, turiu kažką daryti ir siekti pati. Taip grįžau į Lietuvą ir 2012 m. nuėjau į „Eurovizijos“ atranką. Tada pradėjau dirbti su Gerai Gerai (Viliumi Tamošaičiu). Kai išsiskirstėme, žinojau, kad kursiu naują duetą. Tik nežinojau, kad sėdėsiu su prodiuseriu studijoje ir pati kursiu muziką.

–  Kaip ieškojote savito skambesio ir kaip atrodo kūrybinis procesas?

BOGIS: Mes nežinome, ką pasakyti, kai mūsų klausia, kokio stiliaus muziką grojame. Pirmame albume daug skirtingų kūrinių. Turbūt vis dar ieškome savo skambesio ir stengiamės neapsiriboti vienu stiliumi.

KAMILĖ: Už kūrybinę dalį esu atsakinga aš. Strategiškai neplanuojame, kokio kūrinio reikėtų ir specialiai per prievartą jų nekuriame. Tiesiog dirbame ir žiūrime, kas iš to išeina. Nesinori, kad prasidėtų gamyba, komercija ar atsirastų prodiuserių įtaka ir komentarai apie tai, kas populiaru.

Stebėdama „Euroviziją“ dažnai galvoju: „Kodėl tu pasiėmei šitą sample‘ą? Juk jis yra jau daug kartų girdėtas ir tiek dainų su juo sukurta.“ Mes sample‘ų nenaudojame, kuriame viską patys. Tuo tavo muzika ir išsiskiria, kad pats ją kuri, o ne atsidaręs muzikos garsų biblioteką patikusius ar derėjusius sample‘us sumaišai. Man atrodo, kad muzika yra labai nuoširdus dalykas. Jei tai nieko naujo nesako, o yra tik copy-paste, tada kam tai skirta? Kuo toliau, tuo labiau į muziką yra žiūrima kaip į prekę. Žinoma, smagu, kai tai finansiškai atsiperka, bet taip norisi išlaikyti tikrąją muzikos vertę ir savo stilių.

–  Kaip ir kuo sudomino elektronikos stilius? Kokios muzikos dar klausote?

KAMILĖ: Domėjausi gana įvairaus stiliaus muzika, o pirmąkart susipažinau su elektronika klausydamasi grupės „Radiohead“. Jie pradėjo nuo roko muzikos, o „Kid A“ buvo albumas, kuris nustebino pasikeitusiu skambesiu.  Aš taip pat pradėjau nuo roko muzikos, nes tėtė jos klausydavo. Jis buvo pirmas žmogus, kuris padėjo ugdyti mano muzikinį skonį. Vėliau pati jį formavau, todėl nuo 20-ies pradėjau klausyti ir klubinės, techno bei kitokios muzikos.

BOGIS: Žinoma, feisbuko grupėje draugai, bendraminčiai dalijasi užsienio beatboxerių vaizdo įrašais ir aš seku šias naujienas. Tačiau pats visada klausydavau elektronikos, hiphopo ir niekada neapsiribojau kažkokiu vienu žanru. Dažnai tai priklauso nuo nuotaikos.

–  Kaip atsirado „Hopes“ – albumas, kuris subrendo po dvejų metų nuo grupės susikūrimo?

KAMILĖ: Norėjome išvažiuoti į turą po Europą ir būtų buvę labai keista rengti juos neturint albumo. Pasiskaičiavome, kiek turime dainų, įrašėme naujų... Norėjosi, kad tai būtų gražus ir profesionalus pilnas  albumas, o žmonės noriai jį įsigytų kaip pagarbos, paramos ženklą. Vėliau jis pasirodė ir vinilinės plokštelės formatu.

–  Vis daugiau grupių savo muziką pristato vinilinių plokštelių pavidalu...

BOGIS: Taip. Tai labai smagu, nes vinilas visai kitaip klausosi nei kompaktas. Kompaktinė plokštelė buvo perklausyta daugybę kartų, tačiau kai gavome vinilą ir pirmą kartą užsidėjome paklausyti, buvo kažkas ypatinga. Iš karto pakėlė skambesio kokybės kartelę.

–  Kaip nusprendėte iš pradžių apkeliauti Europą ir ten pristatyti albumą? Juk tik vėliau, rugsėjį, vyko koncertai čia, Lietuvoje?

KAMILĖ: Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Straipsniai apie tai, kad planavome įsigyti butą, bet nusprendėme išvažiuoti į kelionę, yra tiesa. Vieną rytą atsibudau ir pasakiau Bogiui, kad nieko mes nepirksime, o važiuosime į turą. Mano nuostabai, jis sutiko.

Vieną rytą atsibudau ir pasakiau Bogiui, kad nieko mes nepirksime, o važiuosime į turą. Mano nuostabai, jis sutiko.

BOGIS: Tada buvo šalta žiema ir susiviliojau (šypsosi).

KAMILĖ: Dar prieš Naujuosius pradėjau siuntinėti laiškus ir ieškoti vietų. Per šią kelionę užmezgėme daug gerų kontaktų ir gražių draugysčių. Tikrai dar kartą tai pakartočiau.

– Įspūdžiai, draugystės, kontaktai... Turbūt buvo ir naujų patirčių vadybos srityje bei sprendžiant organizacinius reikalus? Juk patiems siūlyti save organizatoriams svečiose šalyse ir planuoti turą yra sudėtinga...

KAMILĖ: Tikrai taip. Kartais atrodė, kad net neįmanoma. Nesuprantu, kodėl,  –  mes juk neprašėme honorarų, o tik vietos ir apgyvendinti. Suprantama, kad klubams rizikinga priimti koncertuoti nežinomą grupę iš kitos šalies. Juk nežinia, kiek žmonių pritrauks. Galbūt todėl, kad Europoje visko labai daug, buvo taip sudėtinga. Vis dėlto rengti koncertus Balkanuose buvo daug paprasčiau. Nusprendėme važiuoti į Albaniją tik todėl, kad neradome tinkamos vietos koncertui Austrijoje. Kadangi Albanijoje vienas klubas atrašė ir sutiko, paklausiau Bogio, ar būtų labai blogai, jei mes truputį toliau pavažiuotume. Tada įvyko dar pora koncertų Balkanuose  –  labai smagu, kad ten patraukėme (šypsosi).

BOGIS: Nuotykių buvo daug. Niekada nekeliavau mikroautobusu ir dar su penkiais žmonėmis jame. Vien tai buvo nuotykis. Pirmą kartą reikėjo susigyventi su penkiomis asmenybėmis. Buvo karšta, gal 40 laipsnių, o važiavome mikroautobusiuku be kondicionieriaus...

KAMILĖ: Nuotykių tikrai buvo, pilnos kišenės įspūdžių iki dabar. Kai pagalvoji, tai čia beprotybė. Būna, po 10 valandų važiuoji, pamiegi kokias 5 valandas, tada kitą dieną – jau koncertas, po jo – dar vienas. Pailsėjome per turą tik Italijoje, nes ten praleidome tris dienas.

–  Kur buvo lengviausia suorganizuoti koncertus? Kurioje šalyje geriausiai priimama elektroninė muzika?

BOGIS: Lenkijoje, nes buvo šiltas žmonių priėmimas ir paprasčiau surinkti žiūrovus. Ten palyginti didelė rinka, kuri mėgsta elektroniką, čia vyksta visi didieji mūsų regiono festivaliai.

KAMILĖ: Matėme, kad padarėme Lenkijos publikai įspūdį, nors koncertai buvo labai minimalistiniai. Lenkija yra tikrai gera erdvė. Be to, ten tikrai perka kompaktus ir jiems tai yra svarbu. Žinoma, negaliu sakyti, kad Lietuvoje neperka, bet gal kiek trūksta to suvokimo, kad atėjęs į grupės koncertą gali paremti ją nusipirkdamas CD.

Kai pradėjau dirbti, buvo natūralu, kad atėjęs į koncertą turi mokėti už įėjimą. Vėliau kažkuriuo metu atsirado daug nemokamų koncertų. Nebeliko pusiausvyros. Tai pačių muzikantų klaida, kad, bandydami pritraukti žiūrovus, save atiduoda nemokamai.  Aš nemanau, kad tai gerai. Mes nerengiame nemokamų koncertų. Tai leidžia užtikrinti pasirodymo kokybę.

Muzika turi kažką kalbėti. Manau, kad klausytojas tikisi, jog koncertas kažką jo viduje pakeis bent tą akimirką. Mano pagrindinis tikslas nėra tiesiog padainuoti – noriu, kad tai būtų toks koncertas, po kurio žmogaus gyvenime kažkas pasikeistų.

– Visą turą ir kelionę organizavote bei planavote patys. Kodėl neperduodate dalies tos atsakomybės koncertų organizatoriams ar vadybininkui? Pavyzdžiui, rūpintis renginio reklama?

KAMILĖ: Į mūsų koncertus ateina žiūrovai gal nuo 25 metų iki 70-ies. Vyresnius sunkiau pasiekti ir jie ne taip noriai dalijasi informacija socialiniuose tinkluose ar kitur kaip jaunoji auditorija. Vadybininkui ar organizatoriui pritraukti žmones į renginį, jei atlikėjai nėra žinomi, labai sunku, o ir finansinės naudos mažai. Faktas, kad norėčiau atsikratyti šių darbų, nes per daug pavargstu tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kartais išeinu į sceną ir nebežinau, ką duoti, bet kažkaip tenka susidoroti ir su tuo. Žiūrėsime, kaip bus kitais metais po mūsų avantiūros (šypsosi)...

–  Panašu, kad vėl rezgate kažką įdomaus. Gal savo ateities planais pasidalysite su mūsų skaitytojais?

BOGIS: Toliau judėsime į priekį, įrašinėsime... Nežinau, ar kitais metais išleisime albumą, bet tikrai dirbsime. Ieškosime savo skambesio.

KAMILĖ: O apie avantiūrą trumpai galime pasakyti tik tiek, kad nusiuntėme savo kūrinį į „Eurovizijos“ atranką. Dar nežinome, ar būsime atrinkti, bet tikimės, kad pavyks. Apie tai dar šiais metais arba kitų pradžioje sužinosime ir mes, ir jūs (šypsosi).

Daugiau nei prieš pusmetį sukūrėme naują dainą. Tuo metu, kai ją įrašinėjome, supratome, kad šiais metais reikia dalyvauti „Eurovizijoje“. Kūrinys buvo neblogas, tačiau jį išgirdęs kolega pasakė, kad viskas gerai, bet nežinia, ar su juo laimėsime. Aš jam nepritariau ir prasidėjo ieškojimai. Galiausiai, po labai ilgų valandų studijoje, atsirado visai nauja tema ir skambesys. Rezultatas – turime du naujus kūrinius. Eurovizinė daina – apie gamtos išsaugojimą, apie vertę, apie susimąstymą, kaip jai padėti, kaip statyti, o ne naikinti. Pastaruoju metu tai labai jautri tema, nes pradedame jausti ir matyti daugelio metų neteisingų sprendimų rezultatus. Aš taip pat netausoju, dar labai smarkiai teks pasistengti, kad tai pasikeistų, bet reikia pradėti nuo savęs, tada ir kiti aplink keisis. Vien kalbėti neužtenka. Dainos tekstas yra tarsi prašymas Dievui, kad man padėtų keistis.

Kol kas nieko nesitikiu. Daug laiko praleidome studijoje, bet dar liko kitų darbų. Labiausiai baiminuosi, kad po ilgos pertraukos neatsirastų bereikalingas jaudulys, nes norisi, kad kūrinys skambėtų labai organiškai.