O. ŠURAJEVAS RĖŽĖ LIETUVOS TEATRALAMS: KAS IŠ TO VARDO, JEI JIE „MYŽNIAI“

Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kaštų analizių bei Lietuvos meno pasaulį sukausčiusio profesionalaus cinizmo. Atvirame pokalbyje O. Šurajevas negailėjo kritikos teatro pasaulio asmenybėms, kurios už 1000 kilometrų vykstant karui, anot jo, savo galios poziciją išnaudoja naudingai tylai palaikyti.

Per dešimtmetį viešojoje erdvėje O. Šurajevas užaugo. Vieniems – nuo eilinio komiko iki baubo „normaliai“ Lietuvai. Kitiems – nuo drovaus vaikino iki balso, nebijančio sakyti ne tik, kad karalius nuogas, bet ir smirda.

Penktadienį, balandžio 19-ąją, savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje O. Šurajevas paskelbė atvirą žinutę, skirtą Lietuvos teatro bendruomenei, ypač režisieriams Oskarui Koršunovui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui. O. Šurajevo teigimu, O. Koršunovo rūpestis Ukraina – apsimestinis ir dirbtinas, o prieš kelerius metus jis yra išreiškęs ir mintis, ginančias Rusijos agresiją ukrainiečių atžvilgiu.

M. Ivaškevičių O. Šurajevas kritikavo dėl apsimestinio intelektualumo. Susisiekus su O. Šurajevu, patikslinti išreikštą poziciją pasiūlė jis pats – ilgą laiką ir iš vidaus, ir iš šono stebėjęs situaciją teatro užkulisiuose, visuomenininkas turėjo, ką pasakyti.

O. Šurajevo / „Instagram“ nuotr.

Rimo Tumino problema – genijams viskas atleidžiama?

Prieš pusantro mėnesio mirus teatro režisieriui R. Tuminui, Lietuvos teatro bendruomenė išlydėjo menininką pagyromis ir ditirambais. O. Šuravejo nuomone, toks atsisveikinimas buvo trumparegiškas.

„Lietuvių santykyje su teatru yra didelis sovietinis palikimas, rusiškas sentimentas. R.Tumino mirtis tam buvo puikiai išnaudota. Absoliučiai niekas nepasakė kritinės nuomonės apie jo pozicijas“, – kalbėjo O. Šurajevas.

Režisierius nuo 2007 m. vadovavo Valstybiniam akademiniam Maskvos Vachtangovo teatrui, ten statė spektaklius. Remiantis Valstybinio Vilniaus mažojo teatro duomenimis, paskutinis Maskvoje statytas R. Tumino spektaklis – 2021 m. rodytas „Karas ir taika“. Tais pačiais metais režisierius buvo apdovanotas už „reikšmingą indėlį plėtojant Rusijos kultūrą“ ir gavo Rusijos vyriausybės teikiamą premiją. Remiantis Delfi.lt duomenimis, premijos dydis buvo 3 mln. rublių – tuomet tai buvo apie 36 tūkst. eurų.

R. Tuminas. J. Kalinsko / BNS nuotr.

2021 m. pabaigoje R. Tuminas davė interviu Rusijos televizijoje. Ten kūrėjas kalbėjo, kad nesureikšmina Lietuvos okupaciją lėmusio Molotovo-Ribentropo pakto bei nelaiko rusų Lietuvos okupantais. Kilus pasipiktinimo bangai, režisierius pareiškė, kad Rusijos televizija įvykdė prieš jį provokaciją ir interviu buvo paskelbta tik dalis jo žodžių.

Buvo skelbti prieštaringi duomenys – Vachtangovo teatras skelbė, kad režisierius tebedirbo, pats R. Tuminas teigė, kad darbą paliko dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą. Rusijos valstybinis apdovanojimas iš R. Tumino buvo oficialiai atimtas 2022 m. gegužę.

„Šita istorija – ciniška, labai veidmainiška. Iš Lietuvos teatro bendruomenės beveik niekas nieko nepasakė, niekas nesakė tiesos. Buvo tik „mirė genijus, mirė meistras, mirė geriausias žmogus pasaulyje“, – apie savotišką atminties selekciją kalbėjo O. Šurajevas.

Jis pridūrė, kad žmonės, bandę priminti R. Tumino biografijos faktus, buvo sugėdinti dėl nepagarbos mirusiajam.

„Aišku, po mirties negalima šokti ant kapo, bet dabar praėjo pakankamai daug laiko po laidotuvių. Matėme, kaip visokios „respublikos“, janutienės ir furmanavičiai, kiti antivalstybininkai dalinosi ir šoko ant to paties grabo kaltindami, kad neva R. Tuminas buvo emociškai nužudytas kūrėjas. Tai buvo veidmainystės viršūnė“, – sakė O. Šurajevas.

R. Tumino laidotuvės. P. Peleckio / BNS nuotr.

Anot O. Šurajevo, jis supranta, kad klaidų daro kiekvienas. Bet jam svarbiausia yra tai, kas seka po klaidos.

„Jei reakcijos į klaidą visiškai nėra, nėra jokios reflekcijos iš kūrėjų, aktorių, režisierių, iš žmonių, kurie pasaulį turėtų suprasti jautriai ir empatiškai, tada čia eilinis veidmainystės spektaklis“, – kalbėjo jis.

Užbėgdamas pokalbiui už akių O. Šurajevas atskleidė, kad ir pats yra rengęs pasirodymus Rusijoje.

„Niekada neėmiau už tai pinigų, pats mokėjau už bilietus ir jokio honoraro iš Rusijos niekada nesu gavęs“, – patikslino O. Šurajevas.

Interviu, įžeidęs cinizmu

„Instagram“ paskelbtoje žinutėje O. Šurajevas minėjo, kad prieš kelerius metus kalbinęs O. Koršunovą, sulaukė neigiamai nustebinusios nuomonės.

„Atsimenu tą interviu. Tai buvo 2017–2018 metai. Paklausiau jo apie Ukrainą ir Krymą, apie jo požiūrį į Rusijos okupaciją. O. Koršunovas pradėjo dėlioti, kad reikia rusus suprasti, kad jie mano, jog turi teisę į Krymo teritoriją. Tame interviu įsižeidžiau“, – prieš maždaug šešerius metus vykusį pokalbį prisiminė O. Šurajevas.

O. Koršunovas. G. Skaraitienės / BNS nuotr.

Krymo pusiasalio okupaciją Rusija pradėjo 2014 m. vasario pabaigoje, o po kelių savaičių teritorija po popierinio referendumo buvo įtraukta į okupantų teritoriją.

„O. Koršunovas po interviu paprašė, kad išimčiau tą vietą apie Krymą. Nusprendžiau iš viso neskelbti to interviu. Jis man pasirodė šlykštus, veidmainiškas. Pamačiau, kad didysis režisierius nesupranta kokių 90 proc. savo naudojamų citatų“, – pasakojo O. Šurajevas.

O. Šurajevas. I. Gelūno / BNS nuotr.

Kaltina ne prorusiškumu, o abejingumu

O. Šurajevo nuomone, didžiausia O. Koršunovo yda – abejingumas sudėtingai politinei ir socialinei situacijai.

„Nuo karo pradžios O. Koršunovas visiškai nėra padaręs jokio pinigų rinkimo Ukrainai. Turėdamas visą savo autoritetą, jis nėra padaręs nei vieno konkretaus žingsnio. Kažkada kažką skatino, bet tai – tiesiog kultūrinis washingas“, – kalbėjo O. Šurajevas.

Visuomenininkas kritikavo ir, anot jo, netvirtą režisieriaus stovėseną Rusijos agresijos akivaizdoje. Jo nuomone, Lietuvoje rusiška imperialistinė kultūra ir minkštoji galia vis dar stipriai veikia.

„Nemačiau, kad O. Koršunovas pasisakytų apie imperialistinę Rusijos kultūrą ir jos tikslus. Jis bandė flirtuoti su Ukraina, bet tai tiesiog srovė, kuria plaukė visi. Nieko konkretaus“, – kritikavo O. Šurajevas.

Jo nuomone, su tokiu vardu ir pasiekimais, O. Koršunovas galėtų padaryti daug didesnę įtaką lopant socialiai susiskaldžiusią šalį. Visgi, anot O. Šurajevo, savo populiarumą režisierius naudoja pats sau.

„Manau, kad jis yra pakankamai žinomas žmogus, kuris, deja, savo privilegiją išnaudoja, mano galva, savanaudiškais, narciziškais tikslais. Karo pradžioje buvau jam paskambinęs ir pasakęs, kad jo negerbiu ir kad jis – blogas žmogus“, – atviravo O. Šurajevas.

Pats O. Šurajevas – paramos fondo įkūrėjas, kurio tikslas – teikti pagalbą Ukrainai ir jos piliečiams. Trečdalis fondo surinktų lėšų skiriama humanitariniams projektams ir informaciniam karui, likę – teritorinei gynybai, tiesiogiai Ukrainai.

„Aš jį kaltinu abejingumu. Žmogus, turėdamas tokią stiprią galios poziciją ir kultūrinį balsą, jo visiškai nepanaudoja. Jis nepadarė jokių rimtų pranešimų, eina treti metai“, – kalbėjo visuomenininkas.

O. Šurajevas. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Į teatrą eina ir Rūta Janutienė, ir Artūras Orlauskas

O. Šurajevas pabrėžia, kad kalbėdamas apie Lietuvos aukštojo meno užkulisių ydas, neadresuoja visų priekaištų vien O. Koršunovui.

„Tai nėra asmeniškai apie O. Koršunovą ar dar ką nors. Problema yra genijų kulte, kuris egzistuoja Lietuvos visuomenėje. Visi apdovanojimai yra televiziniai projektai, skirti teatrų viešinimui, kad žmonės eitų į teatrą. Bet ar reikia eiti į teatrą vien tam, kad eitum į teatrą? R. Janutienė irgi eina į teatrą. A. Orlauskas irgi eina į teatrą“, – šypsojosi O. Šurajevas.

Jis įsitikinęs – jei teatro kūrėjai tvirtai nestovi už savo pažiūras, slepia jas už visiems patogių metaforų ir dviprasmybių, toks teatras neturi nei naudos, nei stuburo.

„Kažkuriuo metu kūrėjas turi atsistoti ir pasakyti, už ką jis ir prieš ką jis. Dabar yra toks metas“, – kalbėjo O. Šurajevas.

Kritika M. Ivaškevičiui: A be B

„Turiu griežtą nuomonę dėl M. Ivaškevičiaus. Jis – labai bailus žmogus, kuris neturi jokio moralinio stuburo – jokio socialinio, pilietinio, ar moralinio stuburo. Jis visada slepiasi po metaforomis, bando žaisti pokerį su žiūrovu. Žaisti pokerį be taisyklių yra dalis rusiškos propagandos – jis nori įvesti visus į meninį postmodernizmą.

Ten yra lengvas aukštojo meno oras, kai pasakoma A, bet nepasakoma B – B žiūrovas turi suprasti pats. Bet mes nesame Sovietų Sąjungoje ar Rusijoje, kad sakytume A ir nesakytume B. Mes galime sakyti A, B ir C“, – dramaturgą kritikavo O. Šurajevas.

O. Šurajevas pabrėžia, kad tokį skambų vardą turintys kūrėjai stokoja konkretumo išreikšdami politines pozicijas ir taip daro meškos paslaugą išvargintai, susiskaldžiusiai visuomenei. Čia pavyzdžiu, anot O. Šurajevo, galima laikyti jaunosios kartos kūrėjus.

„Jie turi poziciją, aiškią nuomonę, kurios nebijo deklaruoti. Jie nebijo manifestuoti gerąja to žodžio prasme. Meninis manifestas yra viena aukščiausių meno formų – jis nepalieka dviprasmybių“, – sakė O. Šurajevas.

M. Ivaškevičius. J. Kalinsko / BNS nuotr.

Gyvenimas nėra teatras

Kalbėdamas apie, jo manymu, lengvabūdišką Lietuvos teatro režisierių požiūrį į rimtas socialines problemas, O. Šurajevas sako, kad dažnas užsimiršta, kad pasibaigus spektakliams, gyvenimas tęsiasi. Tęsiasi ir karas.

„Gyvenimas nėra menas, gyvenimas nėra teatras. Tai yra tikri žmonės ir tikros gyvybės. Kiek žmonių dėl tokio postmodernizmo buvo nukreipti į pilkąją zoną, kur mėtomasi tokiomis frazėmis – „taip, jis dirbo Rusijoje, bet gi yra genijus kūrėjas“, – sakė O. Šurajevas.

Anot jų, visų teatro režisierių, su nuskriaustojo herojaus patosu sakiusių, kad jų spektakliai Rusijoje buvo atšaukti, reikėtų pasiteirauti, ar iki to laiko nebuvo gauti honorarai ir kokia dalis iš jų nukeliavo Ukrainai ar ukrainiečių integracijai į Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

„Visi šitie klausimai lieka ore, tokiame nematomame rūke. Ilgai stebėjau šitą dalyką. Apdovanojimuose mačiau žmones, kurie sėdi išsigandę ir tuos, kurie jau sėdi patogiai, nes žino, kad jau užsitarnavo savo metro, maestro ir meistro vardus. Bet kas iš to vardo, jei jie „myžniai“?“ – stiprių žodžių negailėjo O. Šurajevas.

O. Šurajevo nuomone, tampyti žmones už virvučių teatralai gali spektakliuose, bet ne po jų.

„Reikia aiškiai atsistoti ant tribūnos, nebijoti ir pasakyti – viskas yra labai aišku, juoda ir balta. Suprantu, kad mene kažkas retai būna tik juoda ir balta, visi ieško tiesos niuansuose. Bet vėlgi – gyvenimas nėra teatras. Žaisti žmonių emocijomis galima, kai žmonės ateina į teatro salę ir tu dvi valandas pažaidi jų emocijomis“, – sakė O. Šurajevas.

Viso pokalbio metu Olegas vis patikslindavo, kad jo žodžiai – tik asmeninė nuomonė, skirta jo sekėjams, žmonėms, kurių pasitikėjimą savo darbais ir tiesiu moraliniu stuburu pelnė.

„Jokiais būdais nenoriu niekam pakenkti. Bet atvirai sakau – į O. Koršunovo spektaklius niekada neisiu, M. Ivaškevičiaus pjesių niekada nežiūrėsiu. Man tai yra purvas iš žmonių, kurie yra veidmainiai, apsimetėliai, keičiantys kailį. Tokia mano nuomonė“, – sakė O. Šurajevas.

LNK bandė susisiekti su O. Koršunovu telefonu ir socialiniuose tinkluose. Deja, su režisieriumi susisiekti nepavyko.