Po Romą – atviromis akimis ir ausimis | KaunoDiena.lt

PO ROMĄ – ATVIROMIS AKIMIS IR AUSIMIS

Jei iš šio teksto tikitės turistinio vadovo, įvardysiančio visas privalomas pamatyti vietas Romoje, greičiausiai jums neverta skaityti. Tradiciniams turistams skirtų tekstų apie vieną populiariausių Europos sostinių apstu. Be to, savaitgalį Romoje praleidau taip, kaip man mieliausia pažinti kraštą: ne duodantis turistiniu kabrioautobusu su penkiomis kalbomis istorinius faktus beriančiomis ausinėmis, o atviromis ausimis ir akimis vaikštinėdama po miestą.

Liejasi emocijos

Kalbant apie Romą, reikėtų pradėti nuo to, kas ją daro tikrai išskirtinę, – gyventojų. Nors užsieniečiai italų charakterio pagal miestus, iš kurių jie kilę, paprastai neskirsto, vis tik romiečiai turi ypatingų savybių.

Pabendravusi su Romoje gimusiais ir užaugusiais bičiuliais, sužinojau, kad Italijos sostinė smarkiai konkuruoja su Milanu, tarp šių megapolių gyventojų netgi yra šiokios tokios antipatijos, įtampos. O ir žmonės skiriasi: milaniečiai labiau susitelkę į karjerą, kiek šaltesni, charakteriu labiau primenantys Šiaurės Europos gyventojus, o romiečiai labiau atitinka tradicinio italo įvaizdį – laisviau ir šilčiau bendrauja, atviresni, lėtesni ar, Vakarų europiečio akimis, net tingoki.

Visiška tiesa, kad kartais, jei nesupranti kalbos, girdėdamas dviejų italų diskusiją negali suprasti – pykstasi jie ar tiesiog kalbasi. O ir jausmų šie žmonės nelabai linkę pasilaikyti sau. Teko būti liudininke, kaip sausakimšame autobuse mergina telefonu riejasi su mylimuoju: pusvalandį tardė jį, kur buvo visą dieną, iki dusulio raudojo, klykė ir keikė pašnekovą, neužmiršdama pasiųsti vaffanculo. Tai, kad visos šios dramos ausų būgneliams pavojingu garsu priversti klausytis bendrakeleiviai, jai – niekis. Ir nors stengiuosi išvengti stereotipų, vertindama tautų atstovus, sunkiai įsivaizduoju tokią situaciją kur nors Kauno viešajame transporte.

Teko būti liudininke, kaip sausakimšame autobuse mergina telefonu riejasi su mylimuoju: pusvalandį tardė jį, kur buvo visą dieną, iki dusulio raudojo, klykė ir keikė pašnekovą, neužmiršdama pasiųsti vaffanculo.

Punktualumo nesitikėkite

Romoje netrunki pamatyti, ką reiškia tikras itališkas vairavimas – kyla noras įsikibti į visas tas saugumui skirtas rankenėles ir stebėtis, kad šitaip manevruodami vairuotojai sugeba išvengti avarijų. Žmogus, vežęs iš oro uosto, nuramino "if you’re Italian, if you were born here, it’s allright" ("Jei tu italas, jei čia gimei, viskas gerai" – liet. k.).

Beje, naktį vykdama į oro uostą, mačiau, kaip skriedamas siaurute akmeninėmis tvoromis įrėminta gatvele maždaug 90 km/val. greičiu, artėdamas prie sankryžų vairuotojas kojos nuo greičio pedalo nekeldavo, o vietoje to keletą kartų įnirtingai pamirksėdavo ilgomis šviesomis, taip informuodamas vairuotojus šalutinėse gatvelėse, kad artėja.

Kalbant apie transportą, čia mažai ką stebina, jei miesto autobusas išvyksta 15 min. vėliau, negu nurodyta tvarkaraštyje, o tarpmiestinis traukinys vėluoja visa valanda. Matydama tai, vis pasvarstydavau, kaip šiame mieste sekasi japonų turistams, kurių punktualumas ir sekundžių tikslumu veikianti geležinkelių sistema pasaulyje Tekančios Saulės šalį garsina ne ką mažiau už žalią arbatą.

Miesto puošmenos

Nevardysiu visam pasauliui žinomų lankytinų Romos vietų, tačiau pasidalysiu, kas man labiausiai užgniaužė kvapą.

Vakarėjant nuostabiai atrodo Trevi fontanas, į kurį, sako vietiniai, privaloma įmesti monetą sėkmei. Matyt, norėdami tos sėkmės daugiau, lankytojai neretai čia pat pabando ir išsimaudyti, tad stovint prie fontano netrunki išgirsti tokius entuziastus vaikantį pareigūno švilpuką.

Įspūdingas Panteonas, netoli jo nusišypsojo sėkmė gyventi. Tačiau nuolat matytas dienos metu, didesnį įspūdį jis paliko labai vėlų vakarą, kai nenutūptas būrio turistų.

Kone labiausiai Romoje mane sužavėjo tai, kad šimtmečius ir net tūkstantmečius skaičiuojantys objektai neatskirti nuo gyvo miesto it po stiklu laikomi eksponatai, o yra natūrali ir drauge pulsuojanti jo dalis. Keliaujant siauromis miesto gatvelėmis vakarieniauti vis atrandi architektūros šedevrų ir vietų, matytų kelionių blogerių įrašuose ar Holivudo filmuose.

Dar keletas miesto papuošalų – pagrindinis teismo pastatas (Palazzo di Giustizia) ir Viktoro Emanuelio II paminklas.

Traukiniu prie jūros

Dar viena Romai žavesio teikiančių vietų – vasaros vakarais žibintų šviesa žybsinčių palapinių gatvelė prie Tibro upės. Čia esančiose kavinėse, kaljano baruose ir įvairias pramogas siūlančiose vietelėse laiką mielai leidžia tiek vietiniai, tiek ir keliautojai.

Kalbant apie naktinį gyvenimą, greičiausiai dėl italų pomėgio bendrauti kur kas už naktinius klubus populiaresni jaukūs barai, kur galima kalbėtis nebandant perrėkti trankios muzikos. Darbo dienomis Romoje populiari aperityvo tradicija. Gausybė vietų vakarais siūlo galimybę už fiksuotą kainą užsisakyti gėrimą ir užkandžių rinkinį (kai kur – lėkštę pačiam pripildyti prie švediško stalo, nukrauto gardumynais).

Jei būdami Romoje nesate itin spaudžiami laiko ir turite laisvą pusdienį, tikrai rekomenduočiau jį praleisti kaip tikram romiečiui – traukiniu nuvykti prie jūros. Vos už geros valandos kelio traukiniu nuo Romos yra jaukių miestelių, kur pajūryje, ypač savaitgaliais, su šeimomis laiką leidžia vietiniai. Apie šios tradicijos populiarumą byloja ir tai, kad paplūdimiuose yra galimybė visam sezonui išsipirkti abonementą ir turėti tik tau priklausantį konkretų gultą bei skėtį.

Gurmaniškos pagundos

Kalbant apie Italiją, neišvengiamai duoklę tenka atiduoti ir pasakojimams apie maistą. Kone ant kiekvieno kampo Romoje nesunkiai rasi gellaterią, tikinančią, kad būtent joje parduodami ledai – tobuliausi. Taip pat gausu ir šalį garsinančias picas bei pastas siūlančių vietų.

Svarbu žinoti, kad ne visos itališkos picos vienodos. Neapolietiška ir romietiška picos smarkiai skiriasi tiek ingredientais, tiek pado konsistencija, tiek ir receptūromis.

Tačiau vardijant tradicinius, būtent Romai priskiriamus patiekalus, vertėtų paminėti pasta carbonara ir pasta amatriciana. Pastaroji labai panaši į garsiuosius, daugumai lietuvių pažįstamus carbonaros makaronus, tačiau vietoje kiaušinių čia naudojamas pomidorų padažas. Ieškantiesiems autentiškų patiekalų, romiečiai taip pat siūlo makaronus cacio e pepe (su sūriu su pipirais it.), saltimbocca ala romana (tradicinis mėsos patiekalas), o egzotiškesnių pojūčių nebijantiesiems ir trippa, patiekalą iš žarnokų.

Elkis kaip romietis

Roma net ir su miniomis turistų kažkokiu stebuklingu būdu sugeba išlikti savimi. Ir teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tūlam lietuviui nuostabą čia gali kelti tiek gyvenimo būdas, tiek ir paradoksalūs, lyginant su lietuviškais, įstatymai (pavyzdžiui, nelegalus "Uber" ir legali lengvoji marihuana).

Tačiau šiuo miestu sunku nesižavėti. Ypač jei pavyksta pajusti tikrą jo alsavimą. Nors Romos architektūra ir istorija viena išskirtiniausių pasaulyje, tai toli gražu ne viskas, kas šį miestą daro ypatingą. Turbūt dėl to, net jei vyksti čia vien paturistauti, norint iš tikrųjų pažinti šią vietą, reikėtų prisiminti garsiąją frazę: kai esi Romoje, elkis kaip romietis.

GALERIJA

  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
  • Po Romą – atviromis akimis ir ausimis
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS